Вилкат Артур : другие произведения.

" Задание - Выжить" Литовский вариант

Самиздат: [Регистрация] [Найти] [Рейтинги] [Обсуждения] [Новинки] [Обзоры] [Помощь|Техвопросы]
Ссылки:
  • Аннотация:
    Переписываю старое на литовском. Ужос. Теперь я уже не могу прикидываться дурачком и приходится сверить все факты - исторические, географические ит.д. Знаю, что многие не смогут прочитать этого, но только для некоторых вынужден вбросить начало романа на чужом языке.
  
   Visos romane atsitikusios istorijos įvyko paraleliniame pasaulyje ir su tikra Lietuvos istorija neturi jokio ryšio. Jei kas nors ir atpažino savo pavardę ar vardą kūrinyje, tai tiktai atsitiktinis sutapimas.
  
  
  
  
  
   Užduotis- išgyvеnti
  
  
   Prologas
  
  
  Gyventi jam -
  Kaip atsiduoti tėkmei.
  Numirti jam -
  Kaip išeiti pasilsėti.
  
  Czya Y ( II a.prieš.m.E.)
  
   Dieną pradėjom įprastu ritmu. Sėdėdami kavinukėje priešais "Оbjektą" šaipėmės iš pavėlavusių, pasakojom praktikantams apie netikėtai sugedusį liftą ir kaip jiems vieniems bus sunku užnešti visas statybines medžiagas į šeštą aukštą. Pasižiūrėję į surūgusius jų veidus dar kartą patvirtinom, kad tai ne melas, o teisybė. Mano brolis, kaip visada, pradėjo nuosavą cirką, rodydamas kaip sunku vaikščioti su patempta koja, Vitalikas, atsilenkęs kelnes, puolė įrodinėti, kad tie randai, kuriuos, jam atliekant internacionalinę pareigą Egipte, paliko purvinas krokodilas, alergiški cementui. Kai praktikantai pagaliau suprato, kad mes juos mulkinam, draugiškai sulinksėjo ir nusijuokė.
   Diena prasidėjo įprastai, bet aš jau žinojau kaip jinai baigsis- labai blogai.
   Aš pradėjau dirbti paprastu statybininku šioje svetimoje man šalyje, pamažu apsipratau, susipažinau su technologijomis ir išsipirkau mažą firmą iš buvusio šefo. Dirbau kaip vergas galerose, surinkau grupę patikimų žmonių, mumis pradėjo pasitikėti ir siūlyti objektus. Ir tada mano kelyje pasirodė "Statyba". Aš ir pats negalėjau patikėti savo laime, kai laimėjau konkursą. Ir, tik įsitraukęs į darbą, supratau, kaip įklimpau: darbų vykdytojas, dienomis besislapstantis savo konteineryje; elektrikai, santechnikai ir kiti meistrai, dirbantys tik dėl savęs. Buvo juoko pro ašaras, kai mes išsiaiškinome, kad architektai mums atsiuntė planus, kurie buvo skirti visai kitam objektui.
   Bet mes įsitraukėme. Iš pradžių plaukė geri pinigai, o už tai šiais laikais galima ir ant gerklės nuosavai dainai užlipti. Pradėjome kalbėtis su žmonėmis iš kitų brigadų, pavaišinome šefo sekretorę šokoladu su šampanu ir statyba pajudėjo. Žinoma, kai kuriuos svetimų firmų darbuotojus teko vos ne spyriais į užpakalį išjudinti, bet ko nepadarysi dėl "Pergalės".
   Viską nubraukė vakarykštis skambutis. Šefo sekretorė papasakojo nugirstą pokalbį, kad mums ir dar kelioms brigadoms nusprendė nemokėti. Bankrutavo vienas iš investuotojų ir visas svetimas firmas nusprendė palikti ant ledo. O aš jau stebėjausi, kodėl visi pinigų pervedimai mums sustojo. Dabar vaikščiojau po statybą ir mąsčiau: kaip pasakyti žmonėms, kad mes bankrutuojame. Brolis, draugai, žmonės kurie manimi pasitikėjo. Galima jiems pasiskųsti siautėjančia krize, bet vaikinai vistiek į mane kreivai žiūrės. Ir svarbiausia, kaip niekšai viską apskaičiavo - kaip tik dabar, kai visi pinigai ir kreditai išleisti statybinėms medžiagoms ir algoms. Juk pagal vokiškus įstatymus, norint kreiptis į teismą, reikia advokatams iš karto sumokėti dešimtąją dalį ieškinio. Tik mano kišenėje beliko šimtas "eurikų" ir pora tūkstančių, paslėptų kojinėse.
   Praeidamas pro brigadą rumunų gastarbeiterių, rišančių geležį, nusišypsojau, suradęs idealią progą išlieti savo pyktį ir nusiraminti. Pasikviečiau su savim du praktikantus, Ditmarą ir Olegą, kaip pačius protingiausius iš likusios jų bandos, su mintimi, kad jie gal ir netaps statybininkais, bet tegul nors pasižiūri, kaip aš dulkinu nevėkšlas ir už ką. Tokia patirtis jiems gali praversti ateityje.
   Priėjau prie būsimų savo blogos nuotaikos aukų ir pradėjau juos "mokyti gyventi":
   - Wo ist eure Shef? Was machen Sie hier? Weg, raus von hier!*
   Parodęs į artėjančius audros debesis, pratęsiau:
   - Gleich kommt, Grosse Bum bum! Jums kajuk bus! Vershteen!**
   Visi rumunai, pamatę mano keistus judesius ir beprotišką veido išraišką, pabėgo, palikdami tik vadeivą, mokantį net kelias dešimtis vokiečių kalbos žodžių ir norintį pasiteisinti. Bet čia į geležinę konstrukciją trenkė žaibas ir mano paskutinė mintis buvo:
   - Jūs dar man už tai sumokėsit!
  
   *Kur jūsų šefas? Ką jūs čia darot? Lauk iš čia!
   **Tuoj ateis didysis Bum, Bum! Jums šakės bus! Supratot!
  
  
  
  
  
   Dangaus kanceliarija
  
       Šviesa tunelio gale traukė ir domino. Genamas smalsumo sužinoti, kuo žymus gyvenimas po mirties, praėjau takoskyrą ir nustebau. Už didžiulio stalo sėdintis sekretorius labai jau priminė Kūlverstuką. Stengdamas nerodyti savo sumišimo, stebėjau, kaip jis beviltiškai bando išvengti pralaimėjimo, žaisdamas šachmatais su nematomu priešininku. Matydamas jo eilinį klaidingą ėjimą žirgu, jau norėjau patampyti jį už ausų, bet susilaikiau. Vis dėlto čia sprendžiasi mano likimas ir geriau pirmiausiai išsiaiškinti, kur atsidūriau ir tik po to kišti savo trigrašį.
   Pamatęs kaip nulinko Kūlverstuko klausos aparatai, vis dėlto nesusilaikiau ir pasakiau:
   - Gerbiamasis,- jis pagaliau nusprendė atkreipti į mane dėmesį, - jei pastumsite savo bokštą į c4, tai po poros ėjimų jūsų priešininkas praras arba žirgą, arba rikį. Tada jūs sugebėsite sužaisti lygiosiomis.
   Kūlverstukas pašoko nuo kėdės ir šlubuodamas pradėjo sukti ratus po kambarį:
   - Pagaliau vėl pasirodei! Ir kaip įprasta, negali nesusilaikyti nepatarinėdamas. Juk jau ne kartą dėl to nukentėjai.
   Čia mano atmintis pagaliau pradėjo užsiiminėti savo tiesioginėmis pareigomis ir sustatė viską į savo vietas. Kažkas tokio jau buvo - eilinė reinkarnacija, eilinis ginčas su Kulvemudru - vyresniuoju antrojo rango demonu, atsakingu už mano įsikūnijimus. Kažkada aš šioje ministerijoje užėmiau aukšto rango pareigas, bet sugebėjau laimėti porą partijų su dideliu reitingu ir vietoj prizo pasirinkau galimybę pragyventi dar kelis paprastų žmonių gyvenimus.
   Staiga su žodžiais - O. šefas grįžo, vėl bus linksma - atbėgo Genamudras. Pasižiūrėjęs į juos, aš nesusilaikiau ir paklausiau to, kas jau seniai kirbino mano pasąmonę: - O dabar staigiai prisipažįstat, koks idiotas sugalvojo pavaizduoti jus vaikiškuose filmukuose? Ir ką ten veikė musų vadovė, gerbiamoji Fru Šapokliak?
   - Gerbiamas Varuna, supraskite, čia mums iš viršaus atsiuntė naujas instrukcijas. Kai po kelių religinių revoliucijų trijose realybėse, atvykstančios pas mus vėlės užmiršo padorumo ribas, teko kreiptis į asurus. Lyg nieko protingesnio negalėjo viršuj surasti. Mums tai kas, sekančiam departamente pas poną Belzebubą buvo panaši problema, tai jie irgi nieko kito nesugalvojo, kaip pavogti iš mūsų multiko "Bonifacijaus atostogos" idėją.
   Mintyse nupiešęs paveikslą "Žiaurūs vaikai tyčiojasi iš nelaimingo Belziko" paklausiau, kur dabar yra tokio puikaus sumanymo autoriai. Išgirdęs, kad visi jie dabar sėdi slaptame Kinijos kalėjime, bet jei sugebės ten sukurti manifestą, kuris pakeis tos šalies žmonių mąstyseną, galės grįžti į savo pareigas, nesugebės - sekančioje realybėje jų laukia žydų teatras Osvencime. Pagalvojau - kaip tai puikiai atitinka mano seno draugo humoro jausmą.
   Bet mane vėl pradėjo kamuoti keisti įtarimai.
   - O dabar greitai prisipažinkit, mano staigi mirtis - tai irgi jūsų rankų darbas?
   - Taigi mes jau matėme, kad tau ten tapo nuobodu. Lakstei po visą pasaulį kaip nudegęs, nieko nepasiekei, pagal mūsų apskaičiavimus po metų būtum mirtinai užgėręs.
   Todėl jūs dar ir vaikštote eiliniais sekretoriais. Bet nutraukti mano lygio demonui sunkiausius egzaminus reikia įsakymo iš viršaus. O štai ir jo autorius, tiksliau autorė, Fru Šapokliak visoje savo grožybėje.
   - Ponas Varuna, nustokit išsidirbinėti! Vyksta naujas žaidimas, su rimtais prizais. Jei pralaimėsim, mūsų departamento reitingas nukris šimtu punktų. - Viskas, bizūną parodė, tuoj pakiš ir meduolį. - O jei laimėsim, visi konkurentai galės graužti kilimo kampą savo kontorose. O mūsų departamente iš profesionalų likote tik jūs vienas.
   - Taip, o kur tas mūsų, amžinai teikiantis viltis, perspektyvus iki begalybės ponas Garuda?
   Visos draugiškos kompanijose veiduose atsispindėjo ilgesinga, suvalgiusio dvi citrinas žmogaus, veido išraiška. Įkalbinėjimus pratęsė pati Fru:
   - Jis paskutiniame žaidime nusprendė pabūti Jefreitoriumi ir nesusidorojo su užduotimi. Netgi baigė gyvenimą savižudybe. O už tai, pagal reglamentą, jam reikia prakėpsoti du gyvenimus seilėtų demonų pasaulyje.
   Taip, sužaisti už Jefreitorių, arba kaip mano paskutiniame gyvenime vadino Hitlerį, tai aukštasis pilotažas. Per visą mano ministerijos istoriją, tai pavyko tik keturiems kandidatams, iš karto gavusiems aukščiausių demonų pareigas, bet kokiu būdu jiems taip pasisekė, viršuje stovintys neišduoda. Jiems juk labai patinka laužyti ragus išpuikusiems gudročiams.
   Neiškentęs paklausiau:
   - Ir kas tai per prizas, dėl kurio teko pajudinti vargšą seną demoną?
   Kulvemudras ir Genamudras nusisuko, norėdami paslėpti savo išsiviepusias ėdykles, bet Fru Šapokliak neatkreipė į tai dėmesio.
   - Galimybė pagyventi papuolusiam į nelaisvę vienai indėnų genčiai Amazonės džiunglėse dominikonų misionieriui. Ten pasirodė vienas labai įdomus šamanas.
   Viskas, aš papuoliau. Toks šansas akiratyje pasirodo vieną kartą iš milijono. Pasistengęs išlaikyti šaltą veido išraišką, paklausiau:
   - Bet vis dėl to, kodėl jūs nusprendėte, kad aš būtent tas asmuo, kuris reikalingas šiam žaidimui? Juk tiek daug jaunų demoniukų laukia savo svajonių išsipildymo?
   - Gerbiamas Varuna, - visas poskyris vienas paskui kitą puolė mane įkalbinėti. - Juk jūs mūsų legenda, būtent tokių situacijų specialistas. Paskutinę užduotį, kai šalyje, užkrėstoje pilietiniu karu, jūs, paprastas pirklys, pakėlėte tokią liaudies nepasitenkinimo bangą ir prabėgomis įvedėte ten tvarką, visi mokiniai studijuoja kaip žaidimo taisykles.
   Žinoma, tokia pagyra mane truputį sušildė, na tik ausys paraudo. Maskvos Kunigaikštystė, apimta pilietinio karo, gaujos svetimšalių samdinių, naikinančių viską savo kelyje ir Kuzma Mininas. Oi kaip ten aš prasisukau. Ir tai tik todėl, kad jūsų nuolankus tarnas surado nestandartinį šios sunkios problemos sprendimą, gavau galimybę pragyventi dvi reinkarnacijas be Dangaus Kanceliarijos priežiūros paprastų žmonių kailyje. Smulkmena, bet taip maloni. Užsinorėjau sužinoti naujo Žaidimo taisykles.
   Lietuva, XVIII amžiaus pradžia. Man išskirtas jauno ponaičio kūnas ir prisiminimai. Pagal Žaidimo taisykles mane lydi du jauni demonai praktikantai. Visiems trims paliekama atmintis apie paskutinį gyvenimą. Minimumas žinių, bet žaidimo eigoj kiekvienam iš mūsų padovanos po porą trečio rango supergalimybių. Užduotis paprasta - išgyventi, o šalis turi per artimiausius du šimtus metų įsitvirtinti pasaulinių žaidėjų dešimtuke.
   Kadangi niekas nenori, kad pavojinga informacija pasiektų nereikalingas ausis, žaidėjams bus į pasąmonę infiltruota iškreipta informacija apie Žaidimo tikslus. Mūsų varžovai šįkart pasirinko variantą, kai jų figūra pradeda pačiame viršuje, todėl neturės padėjėjų, o iš supergalimybių gaus vieną, ir tai tik penkto laipsnio.
   Aš apžiūrėjau atėjusius praktikantus, perskaičiau jiems saugumo technikos taisykles ir perspėjau, kad už jų nesilaikymą bus atitinkamai nubausti. Dar sykį pasižiūrėjau į tuos ne visiems pasitikėjimo jausmą sukeliančius veidus ir prileidau juos prie pagrindinio kristalo. Uždėjęs ant jo ranką, dar spėjau išgirsti tradicinį palinkėjimą:
   - Kad jus angeliukai užkapotų!
  
  
   Pirma dalis. Kūdikio žingsniai
  
  
  Kelias lygus tūkstančiui li,
  Prasideda nuo pirmojo žingsnio.
  Kiniečių patarlė
  
  Bet po to, kai jie išeis, tai jau nueis.
  Kulvemudras,- vyresnysis antrojo rango demonas.
  
  
   Lietuva, gimtas kaimas. 1700 metų Kovas
  
  
   - Tėveli, tai kas jam?
   Tamsa.
   - Gal juos kas nors prakeikė?
   Skausmas ir tamsa.
   - Aš tikiu, kad žolelės ir pašventintas vanduo jam padės.
   Skausmas, SKAUSMAS ir tamsa.
   Pokalbis pasąmonėje.
   - Jis jau pribrendo informacijos priėmimui?
   - Pradžioje tik mažomis dalimis.
   Mes vijomės paršelį. K-koks, po velnių, paršelis? Jis palindo po bombarda. O kas čia per špižinė griozdena? Į patranką panaši. Mes trise. Aš su savo draugužiais iš kaimo. Nejaugi praktikantai? Kas čia dedasi? Grąžinkite man mano kūną. Ir kodėl man visur niežti?
   - Tėveli Ignacijau.
   - Melskimės, - ir tegul susimilsta dėl jo Šventoji Mergelė Marija.
   - Tavo matricą paėmėm ir patalpinom į jauno 18 amžiaus pradžios bajoraičio kūną. Dėl tam tikrų priežasčių, būtent tavo mąstysena labiausiai tinka tam tikslui, apie kurį tuoj sužinosi. Tu ir dar pora tavo pagalbininkų turit pastatyti ant kojų šitą šalį.
   Viskas, kompiuterastai maniakai. Kur aš papuoliau? Ir kodėl? Vėl Skausmas.
   - O keikti kitus už akių negražu. Tu Girdžių kaime 1700 metais. Vietinio bajoro sūnelio kūne. Juk visada svajojai pakeisti praeitį, tai ir džiaukis dabar ta galimybe. Naujas žaidimas, nauji prizai.
   Viskas, išsipildė svajuko dramblionė. Aš nokaute. Perduokit linkėjimus mano senelei, jos katėms ir alkstantiems Afrikos vaikams. Išprotėję kompiuterastai mane nusiuntė į praeitį. Skausmas.
   - Tau jau sakė, kad keiktis negražu. Žinoma, ir priešininką čia turėsit atitinkamą. Nugalėsi jį - gausi prizą.
   - O papildomi prizai bus? Nemirtingumas, žinios ar dar kokie ten fantikai?
   - Užsisvajojai. Vienas bonusas visiems. Jūsų neužmuš per pirmus dešimt gyvenimo metų. Firma garantuoja. Kad jums būtų lengviau apsiprasti naujajame pasaulyje, kurį laiką jums negrės to pasaulio ligos, žaizdos ir traumos išgys pagreitintai. Ir vietinėmis tarmėmis galėsite kalbėti be jokių problemų.
   Daug dar jie man pasakojo, bet aš jau nesiklausiau. Skausmas varstė mano kūną, širdis grojo Rokosovskio maršą, prakaitas liejosi kibirais, net avies kailis sušlapo. Stop...
  |
   Plunksnos pagalvėje? Avies kailis vietoj užkloto. Tai juk tokių niekas negamina jau 20-30 metų. Gal tai raritetas? Tam, kad dar sykį įsitikinčiau savo pojūčiais, perbraukiau delnu per vilną. Mano uoslė eilinį kartą pakišo man kiaulę. Aš pajutau ne tik odos, bet ir šviežio medžio kvapą. Nejaugi aš prabusiu labai turtingo žmogaus name? Nusprendžiau patikrinti šią hipotezę ir atmerkiau akis.
   Pagalvė balta, prikimšta plunksnų - viena, lova medinė, bet blogos kokybės - reiškiasi jokios ypatingos vertės neturi, - viena, kunigas - vienas, senutė apsirengusi kaip tautinių šokių dalyvė - viena...senutė?????
   Taip, o jau galvojau, kad tai tik sapnas, bet ta nesąmonė košmaru kvepia. Įklimpau iki ausų. Ir taip užsinorėjo išlieti savo skausmą staugiant vilku.
   Bet man neleido. Palinkusi virš manęs sena auklė pratrūko raudomis:
   - Išsigelbėjo mano saulelė, gyvens, džiugins mano širdelę. Padėjo malda panelei Marijai. Ačiū jai, kad mano paguodą ištraukė iš mirties nagų.
   Aš pažvelgiau į jos akis, tikėdamasis ką nors suprasti. Įsižiūrėjusi į mano veidą, senutė raudodama, keliais nušliaužė į kampą prie ikonos - melstis.
   Atkreipiau dėmesį į kunigą - oi, kažkas jo žvilgsnyje man nepatinka. Iš karto prisiminiau apie inkviziciją. Smegenys išmetė begalę variantų kaip išsisukti. Pasirinkau vieną iš jų.
   - Palaiminkite mane dvasiškas tėveli.
   Baimė jo veide pasikeitė nustebimu, o aš pamačiau, kaip atrodo žmogus, nuo kurio pečių nukrito kalnas.
   - Ir kodėl aš neatsimenu nei kas aš, nei kas su manim atsitiko?
   Kambario kampe dar labiau užkaukė auklė, stengdamasi suvaldyti malda savo nerimą.
   Kunigas prilietė savo delnu mano kaktą. Pamačiau, kaip jis ilgai stengiasi surasti tinkamus žodžius ir nusprendžiau jam padėti. Išsiviepęs per visą veidą drėbtelėjau:
   - O kas atsitiko su tuo paršeliu, kurį mes vijomės?
   Ir tuoj pat apsisukau, įsiknisau veidu į pagalvę ir apsimečiau miegančiu. Reikėjo dar daug ką apmąstyti. Prisiminiau, kaip mūsų trijulė vijosi paršiuką, prisiminiau ir tuos du vaikinukus, kurie visur sekiojo mane. Balsai kalbėjo, kad mes būsim trise, ir dar kažką apie ketvirtą.
   O juk gali būti, kad tie du ir yra jie. Reikės patikrinti. Ir tada mane užliejo informacijos srautas, tiksliau upelis, o dar rimčiau - upeliūkštis.
   Aš neturtingas bajoraitis, kuris jau neatsimena savo mamos ir tėvo. Gyvenu kaime - dūmų taip apie dvidešimt, prižiūrimas auklės Mildos, kuri kaip tik meldžiasi kampe, ir kunigo Ignacijaus. Nusispjovęs į savo garbingą kilmę su vienmečiais kaimiečiais Alesiu ir Diteriu (o vardai beveik atitinka tuos praktikantus, stovėjusius kartu su manim atsimintiną akimirką) sukūriau nutrūktgalvių gaują ir, naudodamasis savo neliečiamumu, keliu siaubą vietiniams baudžiauninkams, auklei ir artimiausiam kunigui, tėvui Ignacijui. Apgalvodamas visa tai, aš nustojau kovoti su savo silpnumu ir užmigau.
   Pakėlė mane tik trečias gaidžio giedojimas. Staigiai iššokau iš lovos ir išbėgau lauk, genamas gamtos šauksmo. Su kiekvienu žingsniu mano galvoje dėliojosi galvosūkio detalės. Aš šūde iki ausų. Mano užduotis užkariauti pasaulį. O špygą jums. Visi mano pažįstami istoriniai asmenys, kurie nusprendė tapti pasaulio valdovais, baigė blogai. Jeigu kurio nenunuodijo, ar kaip kitaip nepagaidino, tai vis tiek jų imperijos baigė dulkėmis savo nuodėmingą gyvenimą.
   Ir vėl mano galvoj pasigirdo toksai bjaurus kikenimas.
   - O tu per daug geros nuomonės apie save. Tavo užduotis - ne užkariauti visą pasaulį, o išgyventi ir sukurti sąlygas, po kurių, net tau numirus, ši šalis išeis į pirmąjį pasaulinių politinių žaidėjų dešimtuką - užduotis užkariauti pasaulį kaip tik ir duota tavo priešininkams. Supratau. Kompiuterinis žaidimas "Civilizacija", šeštas lygis. Nė karto negalėjau laimėti, kol nesuradau fortepijonų, paslėptų ant kiekvieno kampo. Nusišypsojau, tie tipai viršuje rado kuo mane sudominti. Už tokią žaidėjo svajonę negaila atiduoti ir viltį persikūnijimui.
   Apžiūrėjau save. Ilga lininė liemenė dengė jauno, liekno, apie keturiolikos metų vaikinuko kūną. Nors už tai ačiū. Reiškia, meilės nuotykiai dar ateityje. Nuo geros nuotaikos antplūdžio net pašokau. Drebėkite jaunos mergelės ir jų mamytės, nes greitai jus aplankys nekaltas berniukas, su trisdešimties metų meilės praktika.
   Apžvelgiau aplinką, rodančią ankstyvo pavasario ženklus ir visomis savo kūno poromis pajutau, kaip gamta džiaugiasi, atsikratydama žiemos miego. Bundančios žemės kvapai užplūdo mane, staiga užsinorėjo šokti ir dainuoti. Aš susidomėjau savo naujais jausmais. Kažkodėl - ankstesniame gyvenime - jau nustojau kreipti dėmesį į tokias smulkmenas. Tikriausiai dėl to kaltas hormonų perteklius.
   Prisėdau ant klėties laiptelių. Rytmečio rasa ir šaltis pradėjo skverbtis į kiekvieną mano kūno dalelę, todėl susikoncentravau ir įsakiau sau nekreipti dėmesio į žvarbą.
   Už nugaros atsidarė durys. Tylūs senyvo žmogaus žingsniai leido man atspėti, ką jaudina mano padėtis.
   - Tėveli Ignacijau, kaip ilgai aš gulėjau apimtas karštinės? Ir kas su manim atsitiko?
   - Po to, kai į tave trenkė žaibas, tu tris dienas pragulėjai karščiuodamas ir kliedėdamas.
   Aš tai jau supratau. Tik kaip man, staiga atsidūrusiam svetimame kūne ir nepažįstamoje aplinkoje, pasijausti savu?
   - Tėveli, kas darosi su mano galva? Tai man rodosi, kad aš viską žinau, tai negaliu atpažinti net jūsų.
   Kunigas patylėjo, pagalvojo, susitelkė ir prabilo:
   - Žaibas, tai Dievo pirštas. Pirmiausia mes pagalvojome, kad jus jis nubaudė už tas nuodėmes, kurias padarėte. Bet mes suvilgėme jus šventu vandeniu, pasimeldėm ir jūs pradėjote taisytis akyse. Nors įdomu. Kai į batsiuvį Ignotą trenkė žaibas, jis pradėjo mikčioti. Tik nepadorius žodžius pradėjo dažniau vartoti.
   - Paprastai žaibas baudžia nuodėmingus, bet po jo dieviško smūgio pas pono Vladeko valstietę ataugo visi dantys. Net jos plaukai, buvę iki tol žilais, pradėjo tamsėti. Mes jau spėliojome - tai dievo dovana, ar raganos ženklas, kai užklydę kazokai, šėtono įpėdiniai, nukirto jai galvą. Tadai, o kokia kalba tu kalbėjai karščiuodamas?
   Kunigo klausimas mane apstulbino. Iš pradžių. Bet greitai pastebėjau, kaip jis stengiasi išlaikyti nepriklausomą veido išraišką ir suvaidinau jam nelaimingą, mirtinai išsigandusį vaiką.
   - Tėveli Ignacijau, atsimenate "Devynis pragaro ratus" apie kuriuos pasakojo Dantė? Aš mačiau kažką baisaus ir labai karšto. Sapne prie manęs prieidavo kažkokie nepažįstami žmonės ir prisistatydavo mano protėviais. Ten buvo kilmingi šlėktos, bajorai ir markitantės, saracėnai ir pagonys. Buvo net vienas karalius su degančia karūna. Ir visi jie kalbėjo su manimi. Tai buvo baisūs žodžiai ir protas atsisakydavo juos suprasti. Atsimenu tik viena. Visi jie kartojo - grįžk ir sustabdyk jį.
   Prabėgomis nužvelgiau tėvą Ignacijų. Mano vaidinimas padarė jam didžiulį įspūdį. Nežinodamas ką atsakyti, jis pradėjo nervingai matuoti žingsniais prienamį.
   - Tai tu sakai, ten buvo karalius su karūna?
   - Su degančia karūna, tėveli. Ir jinai jam kėlė didelį skausmą. Bet kodėl jūs kreipiat dėmesį būtent į jį? Ten juk buvo ir daugiau įvairiausių žmonių (na, jei meluot, tai iki galo). Ir ką man reikia sustabdyti?
   - Nežinau, sūnau mano. - Pasimetęs jis pradėjo kalbėti pats su savimi, nuotrupomis.
   - Nežinau. Keista. Viskas dievo valioje. Ir kodėl jiems. Juk tai aš gyvenau 40 metų be nuodėmės. O čia tam šikšniui.
   Viskas, jį reikia sustabdyti. O tai aš greitai išgirsiu apie visas dvasiško tėvelio nuodėmes ir svajones. Ir tada, vietoje sąjungininko, įsigysiu priešą.
   - Tėve Ignacijau, neimkite pavyzdžio iš fariziejų, nugalabijusių Joną Krikštytoją. - Turėjau atsistoti ir apsimesti pamaldumo įsikūnijimu. - Jūs tiek laiko meldėtės ir dievas atsiuntė jums balandį, kurį jau norite jį iškepti. O gal šventas Petras jums - tai tik dangaus vartininkas, o ne žmogus, atsisakęs jo Sūnaus.
   Aš pastebėjau baimę kunigo veide ir supratau, kad vėl prisišnekėjau. Juk jaunasis bajoraitis ne tik nemėgo studijuoti Senojo ir Naujojo Testamentų, bet ir mirtinai nekentė bet kokių rimtų pokalbių šia tema.
   - Ir nereikia siųsti jokių pranešimų tėvui Valdemarui į Vilnių. Pirmiausia reikia išsiaiškinti kas vyksta. O dabar nuveskite mane pas draugus. Kaip supratau, nuo žaibo nukentėjau ne tik aš vienas, todėl gal ir jiems padės malda.
   Vėl pasižiūrėjau i kunigą. Paveikslą " Sulaužyta lėlė" matėte? Geriau ir nereikia.
   Paėmiau jį už rankos ir dar sykį paprašiau:
   - Nuveskite mane pas Alesių ir Diterį.
   - Bet juos jau uždarė į daboklę. Ten jie laukia bažnytinio teismo.
   - Dvasiškas tėveli, teismas mūsų kaime - tai aš. Ir aš jums jau pasakojau, kad man reikia sustabdyti pats nežinau ką. Ir kaip man su juo susitvarkyti be pagalbininkų.
   Mes priėjom prie sugriuvusios pašiūrės, laikas nuo laiko tarnaujančios kaimo dabokle. Priėjau prie durų ir nusprendžiau patikrinti savo įtarimus.
   - Aleksai su Ditmaru, kaip jums ten?
   Vietoj atsakymo išgirdau virtinę keiksmažodžių ir pasiūlymų susipažinti įvairiais skausmingais ir nepadoriais būdais su manim ir mano protėviais. Taip, padėjėjai man papuolė - ne pasaka. Kaip tik pačiam nuo jų malkų nepasikrauti. Ir frazė " Vaikai, gyvenkime draugiškai" čia greičiausiai nepadės.
   - Ar jums ten dar neatsibodo sėdėti?
   Jaučia mano širdelė, kai tik išlįsit, pradėsit ant visų kaip pasiutę šunys puldinėti.
   - Šefe, tai tu? Reiškia, elfai teisybę sakė? Mes pačiame tikriausiame kompiuteriniame žaidime?
   Antras nieko nekalbėjo - paprasčiausiai stovėjo kampe, visiškai iškritęs iš realybės. Aš apsižiūrėjau. Valstiečiai jau susirinko, dabar galima ramiai įsakinėti.
   - Ištraukite juos!
   Mano draugeliai, papuolę į dienos šviesą nutilo, ir tik mirksėjo, priprasdami prie šviesos. Pasinaudodamas susidariusia pauze, apžiūrėjau juos dar sykį. Juk vis dėlto būtent su jais man reikės nuversti kalnus, arba, kitaip sakant, iškuopti arklides. Taip, į tuos praktikantus, kuriuos aš atsiminiau, jie nepanašėjo nė truputėlį. Niekuo neišsiskiriantys, išsigandę keturiolikmečiai vaikėzai. Tas stambus, šnirpščiojantis nosimi - Alesius. O tas mažesnis ir pikčiurna - Diteris.
   Kiemo viduje, po galingu ąžuolu, stovėjo vasarinis stalas su suoliukais. Gestais pakvietęs berniokus ten prisėsti, mandagiai paprašiau būrus palikti mus. Valstiečiai keistai pažiūrėjo į mane ir nuėjo.
   Mmtaip, atmintis žaidžia su manimi piktas slėpynes, išplaukdama kažkokiais degėsiais. Tik ką nors padaręs aš suprantu, kad pasielgiau netinkamai. Pasirodo, taip kreiptis į baudžiauninkus čia nepriimta, nors ir šio klausimo sprendimą teko atidėti ateičiai.
   - Tėve Ignacijau, paprašykit mano auklės išvirti mums ko nors karšto atsigerti.
   O čia, kad leptelėjau, tai jau leptelėjau. Arba mane tuoj uždarys į durnių namus, arba sudegins ant laužo. Bet, kaip nekeista, kunigas sutiko išpildyti mano norą. Man rodos, kad jis giliame psichiniame nokaute. Reikės vėliau su juo pasikalbėti, o dabar tegul palieka mus vienus. Pažiūrėjęs kaip jis nutolo tiek, kad jau nebegali mūsų girdėti, atsisukau į mano būsimą komandą.
   - Vaikinai, mes gilioj šiknoj. Ir dabar reikia sugalvoti kaip iš jos išsikabaroti. Pasiūlymų turite?
   Man nelabai patiko, kaip į mane žiūri Diteris, ir kokioje prostracijoje yra Alesius.
   - O kas tau davė teisę čia vadovauti? Mes - komanda. Ir dar kol kas neišsirinkom vadeivos.
   Ai ta karšta jaunystė. Norisi nuversti autoritetus ir sukelti maištą laive. Diteri Diteri, daug vargo aš su tavimi turėsiu.
   - O kas ką iš cypės ištraukė? Aš jus, ar jūs mane? Ir kodėl jūs atsidūrėte ten, o ne laukėte manęs priekiemyje?
   - Nuu, kai aš tik atsibudau ir pradėjau kalbėtis su namiškiais, jie tuoj pat pasikvietė popą su keliais vyrais ir tas iškart liepė mane uždaryti. O po to ir Diterį atvilko.
   - Ir ar ilgai ten sėdėjot?
   - Nuu ne, tik kokį gerą pusvalandį. - Numykė Alesius.
   O po to vienas po kito pasipylė pasiūlymai. Berniokams norėjosi išsisakyti ir numatyti tikslus, kuriuos tuojau reikia pasiekti. Jauni, kvaili - tokius tik paleisk vienus, tuoj prisidirbs iki ausų. Turėsiu pastoviai juos stabdyti.
   - Ką jūs pirmiausia padarysite, tai savaitę tylėsite. Pasakysim, kad tėvas Ignacijus jums už nuodėmes paskelbė epitafiją. Kol nesuprasite, kad kiekvienas neapgalvotas žodis gali jus supažindinti su inkvizicija ir jos rūsiais. Kapito?
   Iš jų sumišusių veidų supratau, kad jie niekaip neįkerta, kaip mes įklimpom.
   - Jūs nors žinote, kur mes papuolėme, kokioje šalyje atsidūrėme, kokie čia papročiai? Diteri, kaip supratau, tu nori nueiti ir užkariauti artimiausią karalystę. Ir kaip? Tu juk mergvaikis! Ir nekilmingos miesčionės mergvaikis, neturintis šiuose kraštuose jokių giminių. O juk tave gali užmušti kiekvienas užsinorėjęs ir už tavęs niekas neužstos, išskyrus mane, jei galėsiu. O gal galvoji, kad tavo vargšę mamą kas nors teisme norės išklausyti?
   - Alesiau, tavo idėja ateityje tapti mokslininku verta didesnio susidomėjimo, bet ar tikrai tiki, kad paprasto būro mintys ką nors sudomins? Ir dar. Jūs jau pastebėjot, kaip į mus čia žiūri? Man rodos, vietiniams labai norisi įsitikinti ar musų kūnuose neapsigyveno piktoji dvasia? Todėl iš pradžių žaidžiame pogrindininkus, tylime ir įdėmiai stebime kas vyksta. Ir tegul mums tame padeda tėvas Ignacijus, kuris kaip tik ateina.
   Kunigas nešė rankose tris molinius puodelius, su nuostaba žiūrėjo į juos ir kažin ką burbėjo po nosimi. Taip, šventųjų niekas nesiunčia alaus, į galvą galima gauti. Daviau ženklą, mes visi atsistojom ir mandagiai nusilenkėm.
   - Atleiskit, dvasiškas tėveli. - Greitai jis pražils nuo mano kvailumo. Čia mane išgelbėjo Diteris. Jis greitai paėmė puodelius su kisieliumi iš visiškai apstulbusio vyriškio rankų ir išdėstė juos ant stalo. - Prašom, sėskitės. Aš norėčiau jūsų paprašyti surasti mums laiko ir išklausyti daug ramesnėje aplinkoje bei prileisti prie išpažinties.
   Aš pamačiau palengvėjimą jo akyse. Taip, brangusis, papuolei tu į sumaištį. Rebusus sprendi. Bus tau ir jie, ir galvosūkiai, ir sodoku bei sepuku vienu kartu. Galvok galvok, tavęs laukia baisus galvos skausmas, jei nuspręsi padėti mums. O jei nuspręsi trukdyti, nieko tau nebus. Visiškai nieko.
   - Ateisit pas mane po vakarinės maldos. Tada ir išpažintį atliksite. O dabar susitvarkykit ir persirenkit. Tuoj pusryčiai. Kaip aš jau supratau, tavo nutrūktgalviai taip pat ateis i virtuvę.
   - Taip, tėve Ignacijau. Tik jie davė įžadus savaitę tylėti. Už savo praeities nuodėmes. Perspėkite ten visus.
   Kunigas su nuostaba pažiūrėjo į mane. Po to persižegnojo ir nuėjo.
   - Jūs mane teisingai supratote. - Kreipiausi į draugus nelaimėje. - Kartoju, savaitę tylite, lyg vandens į burną paėmę. Prisimenate, kas jūs, ir kodėl mes čia atsiradome. Būtent galvojate, galvojate, aš pasakiau! - Riktelėjau, nutraukdamas bet kokius bandymus pasiginčyti.
   - Vaikštote ir prisiminate viską, kas gali mums padėti išgyventi. Kalbėtis galėsim tik tada, kai mūsų niekas nematys.
   Atmintis pamėtėjo man dar vieną problykšnį. Mūsų bazę, tiksliau jų, tiksliau mūsų.... Tpfu, visiškai susimaišiau.
   - Vietą, kur mes slėpėme mūsų grobį, atsimenate?
   Jie atsiminė, draugiškai ir nevisiškai tyliai.
   - Man ką, įsakyti jums burnas užsiūti? - Sušnypščiau aš, - Dabar dingstate, pasiruošiate pusryčiams ir tylite. Prabilti galėsite tik mūsų slėptuvėje! Jūs mane supratote!?
   Stebėdamas kaip jie nueina, susimąsčiau. Na ir užduotį man pametėjote. Ir kodėl su manim nepapuolė jau ne sykį patikrinti žmonės? Bet tą mintį aš atmečiau iš karto. Pas juos ten šeimos, maži vaikai., o maniškiai jau patys ruošiasi jas kurti. Tegul jų anūkais rūpinasi kiti seneliai ir senelės. O štai tų dviejų visiškai nepažįstu, nes juos mūsų įžymi darbo birža atsiuntė tik prieš mėnesį. Nieko neišsiskiriantys iš minios tokių pačių tuščiagalvių. Na gal tik truputį darbštesni ir greičiau perprantantys visokiausias smulkmenas.
  
   Alesius
  
   Dar neseniai aš su draugais aptarinėjau, kaip turi skambėti antra eilutė trečiame mūsų būsimo hito kuplete. O dabar einu ir stebiu, kad tik neįlipčiau į vištos šūdą. Įdomu - tik dabar supratau, iš kur kilo žymus lenkų keiksmažodis "Kurva". Pasirodo, taip Aukštaitijoje anksčiau vadino vištas. Taip, prasmė per paskutinius 300 metų mažai pasikeitė.
   Prisiminiau praėjusį savo gyvenimą. Po to, kai prodiuseris išaiškino, kad su mano galimybėmis žvaigždės keliai man nenusišviečia, o tas repo stiliaus melodijas bet kuris juodaodis afrikietis perspjaus net nesistengdamas, gyvenimas tame nuodėmingame pasaulyje prarado bet kokią prasmę. O po to gimtoji darbo birža eilinį kartą patvirtino mano netinkamumą visuomenei ir pasiuntė mane mokytis gipskartono meistro pagalbininku. Žinoma, kada šefas, su savo išprotėjusiu žvilgsniu, pradėdavo aiškinti apie lygiagrečiai išdėliotų varžtų grožį, net norėdavau suprasti viso to prasmę. Bet širdyje jau žinojau, kad gyvenimas nenusisekė ir kai po šviesos smūgio su manim pradėjo kalbėti balsai ir paprašė sudalyvauti naujausių ritmų skambėjimo apmokymo aborigenus programoje, sutikau.
   Kiaulės jie, tie balsai. Įkišo mane į keturiolikmečio valstiečio kūną ir dabar pabandyk išsisukti. O šefas, arba kaip dabar teks jį vadinti - ponas bajoraitis, vis dėlto teisus, prašydamas apsimesti visą savaitę nebyliu. Užtenka ir to, kad šįryt pabudęs surimavau visiems prašymą atsikelti ir įjungti šviesą. Namiškiai tai atsikėlė, bet iškart pasiuntė sesę pas popą. O po to patys mane surišo ir padėjo įmesti į belangę. Bjaurybės, net nusičiurkšti nedavė ir tai teko atlikti kameros krašte. O po to Diteris, kai tik jį čionai įmetė, iškart įlipo į balą.
   Ir koks velnias mane tempė už liežuvio atsiprašyti. Smakras ir dabar dar skauda. Svarbiausia mažas, kūdas, bet piktas kaip pasiutęs šuo. Norėjau stuktelėti atgal, bet persigalvojau: nes, pirmiausia - nemėgstu aš spręsti ginčų jėga, o antra - dar pritrenksiu netyčia.
   O po to mus išlaisvino ir teko pasikalbėti su šefu, velnias - bajoraičiu. Keista, aš jau pripratau prie didžiulio metų skirtumo tarp mūsų, o dabar jis mano vienmetis. Diteris iškart pradėjo jam priekaištauti, bet buvo greitai nusodintas, o aš pagalvojau, kad vis dėlto Tadas teisus. Jo padėtis, padauginta gyvenimo patirtimi, turi mums padėti, ypač pradžioje. Tuo labiau, kad užduotis pas mus viena ir nieko daugiau nelieka, kaip pritarti jam
   Įsistebeilijau į šulinį, kuriame man teko nusiprausti ir nusistebėjau betvarke. Juk negaliu grįžti namuosna toks purvinas. Dar vienas keistas įspūdis. Pasirodo, aš čia turiu visai kitą šeimą ir jos sudėtį, o susitepusiam po belangės ten grįžti nesinori.
   Čia mane aplenkė Diteris. Sušnypštęs link manęs, jis įmetė kibirą į šulinį, staigiai prisėmė vandens, nusiprausė ir nubėgo. O balas tai paliko. Juk, jeigu taip kiekvienas laistys vandenį, tai purvas mus visiškai užkariaus, todėl ateityje pririnksiu akmenukų ir papilsiu aplinkui. Menkniekis, bet vietiniams žmonėms taps lengviau. Staiga prisiminiau, kad dabar aštuonioliktas amžius ir sudrebėjau. Juk čia gi nėra net elementariausių higienos įrenginių. Nuo blogos nuotaikos mane išgelbėjo šalto vandens lašai, papuolę ant krūtinės. Nusipurčiau, nulėkiau namo, susiradau savo geriausias kelnes bei marškinius ir persirengiau. Tik išeidamas atkreipiau dėmesį, kaip į mane žiūri namiškiai. Mama, broliai bei sesės, man reikia gelbėti pasaulį, bet pažadu jūsų irgi neužmiršti.
   Eidamas link ponaičio namo, galvojau, kuo aš galiu padėti. Jeigu realiai žiūrėti, mano muzikinis išsilavinimas niekam čia nereikalingas. Na, parašysiu porą patriotinių dainų, tai jos ką, sustabdys priešų kariuomenes. Su technika aš pažįstamas irgi tiek, kiek reikia pakeisti automobilio ratą, sujungti kompiuterio kabelius ir viskas. Istorija domėjausi, bet mano arkliukas buvo renesansas ir tų laikų Italija. O apie dabartinę Lietuvą, neturiu nė mažiausio supratimo. Gerai, pažiūrėsim kokiomis žiniomis disponuoja kiti mano bendražygiai.
   Kupinas tokių nelinksmų minčių, priėjau Tado trobą ir apsižiūrėjau. Jeigu tai bajoro dvaras, tai aš Anglijos princesė. Labiau tiktų apsakymas, - tvartas su langais. Paprasti kolūkiečiai mano senelės kaime Baltarusijoje geresniuose gyvena. Taigi, ponas Žemecki, blogi tavo popieriai. Skurdas žvelgia į tavo akis ir laiptų tvorelės niekas net nesiruošia tvarkyti. Kai tyliai pasibeldžiau į duris, jas atidarė Laima, dvaro merga.
   - Pasirodė velniūkštis, norintis pas padorius žmones į svečius nori pralįsti. Ir kaip tokius dar žemė nešioja?
   Savo kūnu ji užtvėrė praėjimą, kaip Matrosovas ambrazūrą, o aš niekaip negalėjau suprasti - kuo jai taip neįtikau? Na paslėpėm prieš metus su Diteriu jos drabužius, kol maudėsi, kelis kartus suvaidinom po langais "Kačių vestuves". Tai ką, dėl to menkniekio jau tiek laiko pykti? Norėjau paklausti, kaip sekasi jos draugei, kuriai neseniai mes pripylėme erškėtrožių sėklų į lovą, bet laiku prisiminiau apie tylėjimo epitafiją. Kažkaip, prasibrovęs pro tarpą tarp tos bačkos ir durų rėmo, sugebėjau įlįsti į virtuvę, pirmąjį namo kambarį. Ji padarė man neišdildomą įspūdį, ypatingai visišku švaros nesilaikymu. Toks jausmas, kad vietiniai nieko nežino apie elementariausius higienos reikalavimus. Už stalo jau sėdėjo paniuręs Diteris, o skarelė ant jo veido darė jį panašų į laukinių vakarų kaubojų. Nusprendęs, kad draugelis kaip visada durnavoja, prisėdau šalia. Tadas stovėjo prieš langą ir apie kažin ką galvojo.
   Staiga į kambarį įbėgo baltapūkė pabaisa, sesutė mūsų bajoraičio, panelė Kristina. Ta gyvatė sušiaušė Diterio ševeliūrą, atsargiai apėjo mane. Oi mamyte, aš žinau, kuo tai viskas baigsis. Aštrūs nagučiai įsikibo į mano ausis ir teko pasukti galvą. Vos sulaukiau kol primerktos žalios akys ir riesta nosytė, išsprendusios savo užduotis, paliko mane ramybėje ir ta gyvatė leido sau atkreipti dėmesį į brolį. Įrėmusi rankas į šonus, tuo parodydama, kas šeimininkas šiuose namuose, ji griežtai paklausė:
   - Ar tai teisybė, kad tu tapai seniu? Ir kodėl neatsiklausei mano leidimo?
   Man stalčius nukrito ant stalo.
  
  
   Diteris
  
   Kada balsai galvoje nustojo pudruoti smegenis, tiesioginiai kūno poreikiai išvijo mane iš namų. Nusičiurškęs pagalvojau - o juk kaip gerai viskas susidėstė. Dar vakar norėjosi kaukti apimtam nevilties. Rodos, kas čia tokio, patvarkėm arabų bazę ir, kaip tikėjomės, sunaikinom visus pėdsakus. O šįryt paskambino Žasino sesuo ir pasakė, kad jį rado papjautą, su kankinimo pėdsakais ant kūno. Kas tai padarė, supratau iš karto. Todėl po žaibo smūgio, pasiūlymo sudalyvauti strateginiame žaidime griebiausi kaip skęstantis šiaudo. Atsisėdęs ant suolelio prie namų, susimąsčiau. Vis dėl to balsai galvoje išdūrė mane, kaip kokį lochą. Ir kodėl jie, kaip žadėjo, neįkišo manęs į elfų kunigaikščio ar gnomų caro kūnus. Tai ne, paskutinę minutę jų planai pasikeitė ir man staiga teko įsikūnyti į keturiolikmetį valstietį.
   Apžiūrėjau savo naują avatarą. Septyneri numesti metai man nepasirodė dideliu nuostoliu, nes jau žinau į kurią pusę man reikia vystytis. Gaila, kad praeitame gyvenime daugiausia domėjausi husitų karų laikotarpiu, bet nieko, neprapulsiu. Pabandžiau prisiminti, kuo skiriasi menas fechtuoti dvirankiu kalaviju ir špaga.
   Grįžti namo man visiškai nesinorėjo, tuo labiau, kad tik dabar supratau, kur aš papuoliau. Aštuonioliktas amžius ir artimiausius du šimtus metų nenusimato jokių patogumų. Na, bet jau tuo manęs neišgąsdinsite. Nuo vaikystės dalyvaudavau husitų žaidynėse ir bendraudavau su to laikotarpio restauratoriais. Savaitės, pragyventos gamtoje, išmokino mane užkurti laužą vienu degtuku, ir išvirti sriubą iš to, ką turi po ranka. Net kalvio profesijoje nesu profanas. Problema tik viena. Visa tai praverstų amžiuje taip 14-16. O dabar 1700-ji metai. Su paraku ir šautuvais. Taip, užduotis man papuolė ne iš lengviausių.
   Čia atėjo vietiniai kaimiečiai, sugriebė mane už rankų ir nuvedė į cypę. Na ir kiaulės, net persirengti neleido. Lininė liemenė, tarnavusi man naktiniais, labai varžė mano judesius ir trukdė man staigiai smūgiuoti kojomis, todėl teko nurimti. Tuo labiau, kad už rankų mano, dar vaikėzo, kūną laikė vyrai, pripratę prie šakių.
   Toje pašiūrėje iškart įsikerėplinau į smirdinčią balą. Šviesa, prasiskverbusi pro kreivai sukaltas lentas, man leido pamatyti kvailą Alesio snukį, kuris iškart pradėjo atsiprašinėti. Trinktelėjęs jam į žandikaulį vos nepradėjau kaukti iš nevilties. Pyd....tai tie balsai galvoje, kiaulės, sutikti taip juos vienus naktį tamsiame skersgatvyje. Šlykštus kikenimas mano pasąmonėje privertė mane nurimti. Taip, dievai teisingumu nepasižymi. Mano siela įsikūnijo į berniuką, kuris, na šiek tiek mažesnis, negu aplinkiniai. Rodos man neužteko praėjusio gyvenimo, kur mano nedidelis ūgis buvo daugelio bėdų sukėlėjas. O kai priėjo Tadas ir pradėjo klausinėti, kaip mums sekasi, teko pasiųsti jį visiškai mandagiai, ten kur pačiam nesinori. Kada mus išleido ir pasodino už stalo, priminiau jam, kad mes visi lygūs ir demokratinius principus visas pasaulis pripažino, kaip patys geriausi.
   Blogas jis, tas bajoraitis, gerai, kad nors papusryčiauti kartu pakvietė. Supratęs, kad šiandien pagaliau galėsiu prisivalgyti iki soties, nulėkiau nusiprausti. Teko tik Alesių nustumti, o tai stovi kaip stulpas ir žiūri į šulinį, kaip katinas į lašinius. Galima pagalvoti, kad visai nepastebi rytmetinio šalčio. Greitai prisėmęs vandens ir nuplovęs šaltinio vandeniu purvą, nubėgau pas mamą.
   Nuliūdau, kai dar sykį apžiūrėjau savo dūmą ir įėjau į vidų. Plūktos grindys, jokių langų, reikia naudotis balanomis. Sugniaužęs kumščius priėjau prie mamos:
   - Nepergyvenk, mes dar jiems visiems parodysim.
   Taip nuraminęs mamą, o tai jau apsižliumbė, užsimoviau savo geriausias, tiksliau, vieninteles kelnes. Ačiū jai, kad nors lopai neišsiskiria savo spalva nuo originalo. O apie tai, kaip mums ištrūkti iš vargo, ką nors sugalvosiu. Juk prieš mane plyti visas pasaulis.
   Eidamas link ponaičio namo, dar sykį apgalvojau savo galimybes. O juk Tadas teisus, giminaičių aš kaip ir neturiu. Ačiū mano genealoginiam tėvui. Ką aš apie jį žinau - tai, kad mamą išsirinko samdinių, prieš penkiolika metų apsistojusių mano kaime, kapitonas. Buvo dar viena mergiotė, kurią jie sugadino, bet ji nusiskandino. O mano mama nešioja geležinį žiedą su įdomiu herbu ir vis tikisi, kad jis sugrįš. Aš tai pat to laukiu ir tikiuosi. Noras sutikti mano "tėvelį", dabar ir šią akimirką, taip sujaudino, kad pradėjau spardyti pono pašiūrės duris.
   - Tadai, aš atėjau!
   Valstiečiai, tvarkę kieme vežimą, kažko tai kvailai pradėjo žiūrėti į mane ir šypsotis. Aš ką, jums kokioje parodoje? Atsikeršydamas parodžiau jiems porą grimasų.
   Atsipeikėjau ant žemės, galva spengė ir supratau, kad pas šefą smūgis gerai pastatytas.
   - Tu ką, užmiršai apie tylėjimo epitafiją, duotą tau? - Tadas pakvietė dvaro mergą,. - Duok savo skarelę! - Ji nuraudo, bet pakluso. Užrišdamas man apatinę veido dalį, sušnypštė į ausį:
   - Sugalvosi atkeršyti, atsimink, kad jei valstietis suduoda kilmingajam, tai pagal lietuvišką statutą jam nukertama ranka. O tu man sveikas reikalingas, štai čia skarelė ir padės. Dabar kai įkvėpsi oro, norėdamas išrėžti ar padaryti kokią kvailystę, ji tau tai primins.
   Tadas griežtai pažiūrėjo į susirinkusius ir tyliai ištarė:
   - Tėvas Ignacijus paskyrė Diteriui už praeities nuodėmes savaitinę tylėjimo epitafiją. Jei kas nors pamatys jį plepant, tegul pasako man ir piemuo jam atseikės dešimt botagų.
   Kaimiečiai džiaugsmingai sulinksėjo ir patvirtino, kad tikrai prižiūrės mane ir mielu noru patys užims budelio vietą, jei tas susirgs. Ir kodėl jie manęs taip nemyli? Vis dėl to išgyvenimo instinktas privertė mane įsiklausyti į mūsų būsimo "vadeivos" žodžius.
   Įėjęs į virtuvę, apsižiūrėjau. Taip, ponaiti, neturtingai gyveni. Aš net pasakyčiau labai, labai neturtingai. Irgi man išdidus bajoras. Čia įėjo mūsų medingalvis Alesius ir įsistebeilijo į mane. Ką, kaubojų gyvenime nematei, tai priprask, laikas jau. O štai ir panelė Kristina. Šviesos spindulys tamsos karalystėje. Tokia sesuo pasiliko mano praeitam gyvenime. Ji, kaip visada pakankino Alesių ir pradėjo mokyti Tadą. Bet po Kristinos frazės, jog namiškiai mano, kad jo kūne apsigyveno kažkoks tai senis, pajutau, kaip šalta ranka sugniaužė mano gerklę.
  
  
  Antroji dalis. Turgus
  
  Kopdamas į kalną,
  Turėk drąsos praeiti skardžio taku.
  Eidamas sniegu,
  Turėk drąsos pereiti slidžiu tiltu.
  
  Chun Cičen. Šaknų skonis
  
  
  
  Balandžio pabaiga 1700 metai
  
  Tadas
  
   Štai jau kelios savaitės, kai esame čia. Ir tik kunigo Ignacijaus pagalba padėjo išaiškinti namiškiams, kad nesame velnio apsėsti. Vis dėlto netikėtai manyje prabudusios Švento rašto ir Naujojo Testamento žinios stipriai jį sukrėtė. O jau toliau teko panaudoti XX amžiaus mokytojų, kaip praplauti smegenis, patarimus. Jeigu nori, jog tavimi netikėtų, kalbėk teisybę, atitinkamai ją pateikdamas. Ir atvirkščiai, meluok žiūrėdamas pašnekovui į akis, spinduliuodamas geranoriškumą, - draugai neš tavo kryžių, šventai įsitikinę, jog patys to nori.
   Išsiaiškinom - kai po žaibo smūgio gulėjau karščiuodamas, tai tik namiškiams atrodė, kad praėjo dvi dienos. Pats tai praleidau ten, tarp žemės ir dangaus, dešimtis metų ir žmonės, kalbėję su manim, papasakojo daug apie mus supantį pasaulį. Tik daugelį iš to, ką man pasakojo, aš jau užmiršau. Bet žadu prisiminti, jei Dievas leis.
   Supratau ir kodėl mano pagalbininkai atsidūrė šaltojoje. Pasirodo, kai mus pasirinko savo taikiniu Perkūnas ir karščiuodami pradėjom kalbėti nežinomomis kalbomis, liaudis nutarė, kad esam apsėsti piktojo ir nusprendė atiduoti mus Bažnyčios globai. Mane išgelbėjo tik aukštesnė socialinė padėtis. Kai dvasiškas tėvelis išaiškino kaimiečiams, jog po to, kai linkusius suklysti jaunuolius už praeities nuodėmes žaibu ir sunkia liga nubaudė Dievulis, ir mes nutarėm grįžti į doros kelią, atsipūtėm lengviau. Bet pamatęs, kokiais žvilgsniais seka mūsų trijulę, o pasirodžius Diteriui ir savo daiktus kaimiečiai, nusprendžiau, kad atsipalaiduoti dar per anksti. Susidariusią situaciją mes vėliau apkalbėjom mūsų slėptuvėje ir nusprendėm nuosavam lizde nešiukšlinti.
   Tada mes primetėm ir mūsų galimybes šiame pasaulyje. Išsiaiškinęs praktikantų žinių lygį pradėjau keiktis, matydamas kaip vaikinukai raitosi isterinio juoko priepuolyje. Pasirodo, tie kompiuterastai pasityčiodami parinko tokius padėjėjus su savo žiniomis, kurie absoliučiai netinka šiam laikotarpiui.
   Alesius - muzikantas, kurio arkliukas - renesanso istorija. Nekenčia prievartos, todėl kovinės patirties neturi. Bet už tai sveiko gyvenimo būdo ir Tai Či gimnastikos fanatas.
   Diteris - šelmis nuo prigimimo, domėjosi istoriniais žaidimais ir turi juodą Tai Kvon Do diržą. Paviršutiniškai nusimano apie kryžiaus žygių ir Husitų karų istoriją. Bet kaip tai gali padėti aštuonioliktame amžiuje, kada karaliauja parakas, nežinau.
   Ir aš, bajoraitis Tadas Žemeckis. Kaip kiekvienas save gerbiantis lietuvis, žinau apie Mindaugą, Kęstutį ir Vytautą. Tarybinėje mokykloje mane mokė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istorijos, na ir kas. XVIII amžius tai ne mūsų, ten sulenkėję ponai viską prašiko. Bet nors šiek tiek žinau, nes Alesius pradėjo man įrodinėti, kad DLK - tai vieni baltarusiai, tiksliau litvinai - o mes esame Žemaitijoje, kuri neturi jokio sąryšio su Lietuva. Mostelėjęs ranka į kitą Nemuno pusę, kur plytėjo Suvalkijos žemės, paklausiau:
   - O liocai, kurie kalba ta pačia kalba, kaip ir tu, bet neskaito savęs žemaičiais, kas tokie?
   Nusodinęs litviną, susimąsčiau. O juk gimnastika Tai-Či gali išspręsti kai kurias problemas.
  Jaunystėje buvau karštas jos gerbėjas, ir atsimenu kaip savo merginą mokiau ir kaip po geros valandėlės lėtų, banguojančių judesių, ji visą sekančią dieną pajudėti negalėjo. O kur dar koncentracijos ir meditacijos judėjime pradai. Nusprendėme pradėti visas treniruotes būtent ja.
   Padėjo ir tai, kad gimiau senais "gerais" tarybiniais laikais. Prisiminiau, kaip įrenginėdavom aikšteles miške, toliau nuo smalsių žvilgsnių, kad tik mums neprikabintų kenksmingų komunistinei ideologijai potraukių koviniams rytų menams. Bet kokios ten buvo treniruotės. Prisižiūrėję filmu su Briusu Lee, Čaku Norisu ir kitais, mes kreivai kopijavom juos. Ir tik po to pasirodė įvairiausi mokytojai ir Sen Sėjai, pasikaustę fotoknygomis ar šiaip prisigraibę žinių gyvenimo universitetuose. Aš žaidžiau tuo penkioliką mano praeitos jaunystės metų ir, net emigravęs į Vokietiją, lankiau artimiausią Hab Kido klubą, kur kaip ne keista, ten jau sekančią dieną daugelis atsisakė su manim treniruotis. Per daug skausmingi jiems tada pasirodė mano blokai. Po kiek laiko, nusprendęs jog tai man jau nereikalinga, mečiau ir šią užmačią, supratęs, kad šalyje, kur jaunos mergaitės antrą valandą nakties gali ramiai grįžti namo, tai atrodo senų laikų atgyvena. O dar šeima, darbas, vaikai. Pabandykit visą dieną patampyti statybines medžiagas į kažkelintą aukštą ir po to dvi valandas prakaituoti treniruotėse.
   Tiesa, buvo mano brigadoje vaikinukas, Vitalijus nuo Šilutės, - tai jis ir po darbo lakstydavo į treniruotes. Net pasaulio mėgėjų čempionu tapo. Bet juk jo nevaržė nei šeima ir nei tai, kad buvo penkiolika metų jaunesnis.
   Bet tai visa prisiminimai apie praeitį, o gyvenimas vertė galvoti apie ateitį. Mes tik ir lakstėm po kaimą, rinkdami pletkus ir nagrinėdami vietinį gyvenimo būdą. Kol kas išvados buvo liūdnos. Po paskutinio karo tarp Sapiegų ir Oginskių aplinkiniai visai nuskurdo. Badas jau žvelgė į kiekvienos šeimos akis, o dar aš, kaip kaimo ponaitis, vaikščiojau visur su tijūnu ir apžiūrinėdamas valstiečių būtį klausinėjau, kuo galiu padėti. Juk būtent šis kaimas turi tapti mano būsima baze.
   Problemos prasidėjo tik pradėjus bendrauti. Į visus klausimus, ko žmonėms trūksta, ar kuo galiu padėti, valstiečiai žiūrėjo į mane išpūstomis akimis ir kažin ką burbėdavo po nosimis. Išgirdę prašymą tiksliau suformuluoti atsakymus, jie krisdavo ant kelių ir maldaudavo nekankinti.
   Patys keisčiausi iš vietinių pasirodė piemuo ir kalvis. Kaimo inteligentai, velniai griebtų. Besididžiuojantis savo nupjautomis ausimis, į visus mano klausimus atsakantis tik dūdelės garsais, Alesiaus kažin kodėl pagarbiai vadinamas dėde Arūnu, piemuo vaidinо laisvai gimusį. O jo pašaipus žvilgsnis vedė mane iš kantrybės.
   Jau pirmas vizitas į kalvę parodė, kad kaime pilna žmonių, kurie spjauna į mano aukštą kilmę, net negalvodami rodyti pagarbos. Panašus į gorilą Aivaras nekreipė į mano klausimus jokio dėmesio ir tik stukseno su plaktuku per karštą geležies gabalą. Jau pradėjau pykti, bet Diterio ranka ant mano peties nuramino. Gestais parodęs, kad nesikiščiau, apžiūrėjo įrankius, pastukseno krumpliu per didžiules reples, įkišo pirštą į aušinimui skirtą skystį ir ištraukęs pauostė, betrindamas pirštų galiukus. Išeidamas dar pastukseno per durų staktą ir parodė į skyles sienose, pro kurias stūgavo vėjai. Tik nuėjus ganėtinai toli nuo kalvės, kai jau niekas negalėjo mūsų girdėti ir matyti, pratarė:
   - Jei tai kalvė, tai aš - Danijos karalienė. Kai sugalvosim iš kur gauti pinigų, reikės perstatyti. Dabar dirbti joje gryna savižudybė.
   Vėliau su Diteriu dar daug sykių ginčijomės ties naujos dirbtuvės projektu, pastoviai įsiremdami į lėšų trūkumą. Gerai, kad kalvis vis dėlto nusileido mūsų įkalbinėjimams ir nukalė po keletą siurikenų, bet ir už tai teko atiduoti beveik visas mano santaupas. Pasirodo kaime kiekvienas gelžgalys turėjo aukso vertę.
   Taip prabėgo tos kelios savaitės. Pažintys su vietos papročiais, treniruotės iki nukritimo, mintys apie ateitį. Draugužiai jau susigiedojo ir vis sugalvodavo po kokią naują pramogą. Štai Diteris išpjovė Alesiui birbynę, kurią tas tuoj pat patobulino. Dabar jau pusė kaimo vaikų, neišskiriant ir manęs, užsikrėtė šia naujiena, ir tik mūsų žinios neleido išprotėti suaugusiems. O Alesiaus melodijos labai jau pažįstamos pasirodė, Andų kalnais atsiduodančios. Litvinas vėl nežinia kam pradėjo akmenėlius surinkinėti ir tik po to, kai išklojo aikštelę aplink šulinį, supratau jo mintis. Purvą iš kaimo reikia išginti geležine šluota. Ir norėdamas nuvyti sunkias mintis, tuoj nubraižiau planą, kaip visas aštuonias pagrindines trobas sujungti akmenimis grįstais takeliais. Tada ir prisėdau iš nevilties supratęs, kad turėdamas pavaldiniais tik dvi dešimtis vaikų ir kelis suaugusius, kuriems negaliu įsakinėti, daug nenuveiksiu.
   Bet silpnumo akimirka buvo greit nugalėta ir aš užsiėmiau darbais. Vaikus suskirsčiau į tris komandas, kiekvienai paskyriau savo užduotį ir per dvi savaites išklojom smulkiais akmenėliais nedidelę terasą, šalia mano virtuvės. Ačiū Dievui, po to kai mes išmokėm juos spardyti kietai samanų prikimštą seną bebro kailį ir pavadinom naują pramogą spirdalu, kaimo jaunimas žiūrėjo į mane kaip į angelą ir buvo pasirengęs išpildyti kiekvieną mano norą.
   Taip atėjo laikas apsilankyti artimiausiame miestelyje ir jo turguje. Išgirdęs apie tokį įžymų įvykį, ruoštis pradėjau iškart. Jau žinojau, kad, neturėdami arklių, visas prekes turėsime nešti apie trisdešimt kilometrų ant savo pečių ir nors man, kaip bajoraičiui, nepriklausė tampyti prekių, į tą senovišką prietarą spjoviau ir per savaitę su auklės pagalba pasiuvau normalią kuprinę, su atskirais skyriais visokiems menkniekiams, kurių aš, perrinkęs visą šlamštą namuose, radau begalę. Mano ir Kristinos neseniai išaugti drabužiai, iki tol išdidžiai dūlėję skrynioje, buvo atiduoti Diteriui ir Alesiaus seserims, tuo dar labiau sutvirtinant mūsų draugystę. Vaikiški žaislai, blizgučiai, tarnavę mums papuošalais, nežiūrint į auklės ašaras, buvo gražiai supakuoti ir sukišti į kuprinę. Norėjau sudėti ten ir pusę mūsų indų, bet čia kelyje kryžiumi atsigulė visi namiškiai ir teko nusileisti. Kas galėjo žinoti, kad tos pasidabruotos lėkštės - mūsų bajoriškumo įrodymas. Palikau ir mano su Kristina kryželius, bei amuletus su tėvų atvaizdais. Bet už tai iš namų bibliotekos pasilaikiau tik Martyno Mažvydo "Katekizmo" kopiją, nežinia kokiais būdais atsidūrusią mano namuose. O visi Gornickiai*, Sarbiviejai* ir kiti, rašę lenkų ir lotynų kalbomis, iškeliavo į turgų. Tegul iš jų kol kas mokosi miestiečiai, tame, ko aš noriu pasiekti, jiems bus skirta tik apdulkėjusių metrų dalia.
  
   Spausdamas kardo be geležtės rankeną, slėpdamas makštyse savo gėdą, stebėjau kaip valstiečiai perneša savo krovinį. Saugoti ne taip ir lengva, juk kol mes prižiūrime, moteriškėms, palikusioms prekes, tenka pėduoti atgal porą kilometrų ir vėl su nąsčiais tempti maišus su kroviniu. O miškai aplinkui sklidini plėšikų ir vilkų. Ir tik didžiulė grupė keliauninkų gali sulaikyti juos nuo noro susipažinti su mūsų prekėmis ar kūnais. Pastebėjęs porą blizgančių akių miškelyje, suurzgiau link tos pusės ir sukaukiau. Bobelės su baime pažiūrėjo į mane, bet blizgučiai keliuko pakrašty pradingo, po pusvalandžio griausmingu kauksmu rodydami, kad būtent jie yra šio krašto šeimininkai.
   Atleiskite, kraujo broliai, bet jūsų pretenzijos niekuo nepagrįstos. Šiame krašte pasirodė naujas žvėris, ir jo vardas - žmogus. Bent taip aš suprantu savo užduotį. Mintyse net parodžiau gaujos vadui, kaip skaniai kvepia kraujas iš neseniai prakąstos vilko gerklės.
   Rizikavau, bet ką padarysi. Makštyse tik kardo parodija, visi kaimo vyrai ginkluoti paprastomis kuokomis. Muškietą, senelio palikimą, atidaviau kalviui, po to, kai su Diteriu išsiaiškinome, jog šaudyti iš jo jau negalima. Gal jis ir sugebės kaip nors pakeisti sulūžusią gaiduko spyruoklę. Praeitis išvis pasirodė ne tokia jau ir miela. O kaip mus nustebino žinia, kad už paprastą adatą reikia atiduoti penkias kapas kiaušinių ir, kad kiekvienas gelžgalys kaime išnaudojamas iki visiško sudilimo, kad kardas pamažu tampa peiliu, paskui vinimi, o galų gale perdirbamas į tą pačią adatą. Metalas kaime, - tai prekė dėl kurios kovoja ištisos kartos.
   Pagaliau nusigavome iki Jurbarko, sukritome vieno buvosio žemiečio pievelėje ir sumerkėme akis. Iki turgaus pradžios liko apie du gaidžio giedojimus.
  
   *XVII amžiaus lenkų rašytojai
  
  
  Alesius
  
   Pažadino mus rytmetinis šaltukas. Pratampiau savo sąnarius, atlikau su berniokais gimnastiką. Po to Tadas davė man penkis šeštokus su paprastu tokiu nurodymu:
   - Tikiuosi, kol mes prekiausime, sugebėsi tą sumą padvigubinti?
   Savo užduotį supratau ir nuėjęs turgun, apsižvalgiau. Iš istorinių filmų žinojau, kad miestelio centre turi groti artistai, bet nieko tokio nė nenusimatė. Nejaugi žmonių visai menas netraukia, o gal miestelis per mažas? Nėra jų, tai nėra, reikia dar apsižiūrėti.
   Turgelis pamažu užsipildė žmonėmis ir prekeiviais. Nufotografuoti visa tai ir parduoti ateities istorikams, kaip visiškai neatitinkančias jų teorijų? Tik kam reikalingos skarmalių nuotraukos. Permečiau žvilgsniu prekiaujančius smulkmenomis ir jų palapines, vienoje iš jų pastebėjau jauną mergaitę, besimatuojančią pačius didžiausius karolius ir nesusilaikiau:
   - Panele, šių vėrinių paskirtis ne trinti jums sprandą, o pritraukti žvilgsnius, - ir, parodęs į karolius kampe, patariau.- Kada nešiosite juos, vaikinai, kuriems norėsit patikti, pažvelgę į jus, iškart pastebės mėlynas akis, gražias, kaip akmenukai vėrinyje. O tai, ką jūs laikote rankose, tik nutrins jums sprandą.
   Patenkintas pasiektu rezultatu ir gražuolės žvilgsniu palikau palapinę nusprendęs, kad mergaitę lydinčios matronos per daug įdėmiai ir piktai pradėjo žiūrėti mano pusėn. Praėjęs prekystalius su įvairiais saldumynais, moliniais puodais ir kitu šlamštu, pagaliau radau giminingą sielą - prastai apsirengusį žydą, kuris prekiavo įvairiomis molinėmis švilpynėmis, tarškučiais ir kitais vaikų žaislais. Vos nesustaugiau iš nevilties. Ir tai vienintelė muzikos prekių parduotuvė visame turguje.
   Atsisėdęs ant pirmo pasitaikiusio medgalio, išsitraukiau birbynę ir atsidaviau savo liūdesiui.
  
  
  Diteris
  
   Gavęs penkis šeštokus, susimąsčiau. Teatras dar tik prasideda, skubėti nėra kur. Padėjau žemiečiams iškišti savo kiaušinius ir plunksnas perpardavinėtojams ir palikau juos ramybėje, o tai Tadas kažin ko buvo nepatenkintas. Tegul dabar jam galvą skauda, nueidamas pagalvojau ir pradėjau apžiūrinėti prekybininkų eiles.
   Švilpaudamas pradėjau čiupinėti ir matuotis vietinius apdarus. Ir į tai aš turėjau išmainyti savo senuosius džinsus ir kedus? Į tas linines kelnes ir medines klumpes? Niekis, ką nors sugalvosim. Štai ir skarelė mano mamai, tik du šeštokai. Nusprendęs, kad niekas į mane nežiūri, pėda pasiunčiau akmenuką link kaimyninio prekystalio. Tiesiai į molinę puodynę. Kai tik visi apsupo nukentėjusį, pasiėmiau skarelę ir, įmetęs terbon, nuėjau pasišvilpaudamas. Pajutau, kaip mano petį sugriebė kažkieno ranka ir vos nepridėjau į kelnes.
  
   Tadas sušnypštė, kad jei dar sykį iškrėsiu tokią kvailystę, tai nupjaus man ausis. Gerai, gerai, supratau. Ir taip jau visas turgus žiūri į mus. Duodamas žinią, kad perspėjimas priimtas, pasikėliau savo skarelę aukščiau nosies, o rankas sukišau už diržo. Pasisukiojau porą ratų po turgavietę, kol jis neatstojo ir vėl pradėjau stebėti aplinkinius. Radau Alesių - tas kaip visada buvo savo stichijoj. Sėdi, groja ir nemato, kad aplink jau didžiulė minia susirinko. Nusprendžiau ištaisyti šią neteisybę ir išsitraukęs savo birbynę pritariau jam keliose melodijose. Kai liaudis visiškai įsiklausė, nusiėmiau savo skrybėlę ir praėjau žiūrovus. O kokie žmonės čia neišauklėti. Pamatę, kad reikia mokėti už malonumą, išsiskirstė kaip raupsuotąjį išvydę. Surinkęs vos dešimt grašių, nusprendžiau, kad žaidimas nevertas tokio prizo ir palikau tą tuščiagalvį.
   Turgaus pakraštyje susidomėjau kauliukais stuksenančiais kaimiečiais. Ačiū, bet tai ne mums, nusprendžiau išvydęs pralaiminčiojo apsaugą. O štai senolis, netoli žaidžiantis šachmatais, mane sudomino. Jo priešininkas, storas pirklys, šluostėsi nuo kaktos prakaitą ir pralošinėjo. Žinoma, meistras prieš pirmą atskyrį dažniausiai laimi. Sulaukęs kol pirklys sumokėjęs susiteiks palikti mūšio lauką ir dėdulė vėl sustatys figūras ant lentos, šleptelėjau priešais. Savo pinigus aš, atskaičiavęs kiekvieną šeštoką, kad visi matytų, padėjau šalia savos lentos pusės ir pastūmiau pėstininką e2 - e4.
   - Nu ir ko tu taip akis išpūtei, senas kelme?
  
  
  Tadas
  
  
   Pasižiūrėjęs į nueinančius vaikinus, susimąsčiau. Mane nustebino Diteris. Kada jis nusprendė padėti mūsų bobelėms pasiderėti perkupčiams, iš pradžių norėjau tam sutrukdyti, bet greitai pamačiau, kad jis puikiai jaučia ribą, iki kurios pirkliai pasiryžę nusileisti. Atsikratę daugiausiai vietos užimančių prekių, apsistojome to paties žemiečio palapinėje. Nužvelgęs kaip žmonės dėlioja savo prekes, uždavęs porą "nekaltų" klausimų, atidaviau savo kuprinę Laimai, paprašęs jos parduoti visas smulkmenas. Stovėti pačiam už prekystalio noro nebuvo ir, išdidžiai žvangindamas maišelyje, pakabintame ant kaklo, septynis uždirbtus auksinus (keturiasdešimt du šeštokus), išėjau į žvalgybą.
   Turiu prisipažinti, turgus man pasirodė labai jau varganas, panašus į mūsų pseudo istorinį Rumšiškių kaime - muziejuje. Tik vargingesnis. Suprantama, mūsų laikais visi vaikščiojo apsirengę naujai pasiūtais drabužiais, reguliariai naudojosi muilu ir šampūnu, kvepalais. Dabar man teko uostyti žiaurią gyvenimo tiesą.
   Užėjau į krautuvėlę, kur prekiavo vietinis kalvis. Čia jau radau Aivarą, besiderantį dėl adatų, antpirščių, žirklių ir kitų smulkmenų, taip reikalingų mūsų moteriškėms. Apžiūrėjęs kardą, karčiai nusišypsojau ir paprašiau padėti man išsirinkti gerą peilį su makštimis. Sužinojęs, kad už tai reikės atseikėti tris auksinus, liūdnai atskaičiavau pinigus.
   Tik išėjęs iš parduotuvėlės pastebėjau Diterį, kuris stovėjo su tokia nekalta veido išraiška, kad tik aklas galėjo nepastebėti rezgamos šunybės. Tikra teisybe - jis mano akyse nugvelbė skarelę ir niekas to nepastebėjo! Greitai pasivijęs sugriebiau už sprando ir gerokai prigąsdinau. Juk sekantį kartą tikrai papuls, ir kas jį tada išgelbės. Pamatęs jo pastangas išsivaduoti iš mano priežiūros, pasikviečiau du vaikus iš kaimo, jau pastebėtus, kaip visur sekančius ir parodijuojančius mūsų trijulę. Mažuliai išsigando, bet vis dėlto priėjo. Nepuoliau sukinėti jiems ausų, tik liepiau prižiūrėti vienam Diterį, o kitam Alesių bei pastebėjus kažką pavojingo, iškart perspėti mane.
   Po to dar ilgai sukiojausi po turgelį, apžiūrinėdamas prekes. Protingos mintys viena po kitos gimdavo mano galvoje, bet tuoj pat apsižvalgiusios pratardavo, - O ką aš čia darau? - ir nusišaudavo. Galų gale nusprendžiau nekankinti savo pasąmonės ir nusprendžiau pažiūrėti, kaip sekasi mano pavaldiniams. Jau prieidamas prie prekystalio pastebėjau nesveiką susidomėjimą. Du kromelnikai, armėnas ir žydas, bandė kažką įrodyti vienas kitam ir perplėšti mano kuprinę. Teko mandagiai paaiškinti jiems, kad mano brangenybė neparsiduoda ir paslėpti. Pasirodo, abu pirkliai susitarė nupirkti ją už tris auksinus ir dabar niekaip negalėjo sutarti, kuris iš jų buvo pirmas. Greitai supratau, kad tuos būsimus oligarchų tėvus domina ne tiek mano kuprinė, kiek naujos technologijos, sukištos į ją. Surinkęs visą pagarbą į kumštį, kreipiausi:
   - Gerbiamieji, o kodėl jus taip staiga sudomino mano kuprinė? Suprantu, kad į ją telpa dvigubai daugiau negu į paprastą maišą, patogi be to, o diržai išvis palieka laisvas rankas! Be to, juk ji man dar pati reikalinga!
   Čia armėnas pasirodė greitesnis ir iškart pakėlė kainą dviem šeštokais. Jo oponentas tik gailiai atsiduso ir pažiūrėjo į mane pilnomis vilties akimis. Pagalvojau ir pasiūliau savo variantą. O kas, jei aš pasiūsiu jums dešimtį tokių maišų ir paimsiu pinigus tik už darbą: - nutarsim taip, už kuprinę - auksinas. Iš jūsų pusės - tik medžiaga, siūlai ir adatos.
   Nužvelgęs jų nelaimingus veidus supratau, kad apsiskaičiavau. Pirkliai buvo pasiruošę mokėti daugiau. Teko išmesti paskutinį tūzą.
   - Ir atsiminkit, kad jūs būsit vieninteliais, kurie galės pirkti ir pardavinėti šias kuprines!
   Tada aš papasakojau, kaip jų išlaidos pasidengs jau po mėnesio, ir patiems beliks tik sėdėti ir alų pampti, pinigai patys plauks į pinigines. Čia pirkėjų akys užsidegė kaip žibintai Gedimino aikštėje ir supratau, kad "Bankas Sekundė"* bei jo principai sugebėtų pripildyti mano kišenes auksu, ir tik mintis, jog tokiu būdu galiu labai greitai prarasti galvą, sustabdė mane nuo tolimesnių biznio planų aprašymų.
   - Po valandėlės pasakykit, ką sugalvojot, o tai apsilankysiu pas jūsų konkurentus.
   Jie dargi neišklausė paskutinių mano žodžių, taip skubėjo pasitarti su savo tautiečiais. Man gi beliko išsiklausinėti mūsų bobelių. Kokias medžiagas, adatas, žirkles pasirinkti, kokie siūlai tinka ir kiek laiko užtruks pasiūti storos medžiagos metro siūlę? Kai viską apskaičiavau ir pasakiau, kad jei jos susidoros su užsakymu per savaitę, atleisiu nuo baudžiavos likusiam mėnesiui, moteriškės tik graudžiai nusijuokė. Pasirodo jos visai netiki mano pažadais. Teko dar sykį viską perskaičiuoti mintyse.
   - Bobelės, - nu ne mergaitėmis man jas vadinti? - kai pasiūsit pirmą desėtką kuprinių, už kiekvieną sekančią gausit po tris šeštokus.
   Būtent tada moteriškės ir susidomėjo.
   - O ponaitis nemeluoja?
   - Ir kodėl man meluoti? Sakau jums, kiekviena iš jūsų tuoj galės užsidirbti po šeštoką į dieną, O be to dar gaus adatų ir siūlų.
   Būtent čia ir prasidėjo tikrų tikriausias turgus. Teko išsirinkti porą protingiausių iš jų ir, užėjus už kampo, papasakoti, ką reikia kalbėti ir kaip virkauti, stengiantis susukti galvą pirkliams. Kada tie pasirodė ir pradėjo draugiškai man kabinti makaronus, kad sutinka su kaina, bet kuprinių turiu pasiūti dvylika, po šešias kiekvienam, prireikė juos vėl nustebinti. Kromelnikai iš pradžių net nesuprato mano klausimų apie tai, kiek mėnesių turi išlaikyti kuprinė, jei ją nešios per lietų ir kaitrą, kokio patvarumo reikalaus jų klientai ir taip toliau. Besiginčydami jie net nepastebėjo, kaip, padedami Aivaro, nupirko moteriškėms adatas ir siūlus, aprūpino jas žirklėmis ir antpirščiais. Aš juos tik truputėlį išdūriau, matuodamas audeklą. Iš kur pirkliai galėjo žinoti, kad tas pienburnis praeitame gyvenime tris metus dirbo prekybos agentu siuvykloje, ir apie medžiagų ekonominį išnaudojimą šiek tiek nusimano. Vis dėl to, besibaigiant deryboms, kromelnikai pradėjo suprasti, kad juos šiek tiek apmovė, bet čia priėjo Alesius ir užgrojo. Visi iš karto nurimo, ir man beliko tik paimti kepurę iš jo palydovo bei pratarti:
   - Tegul musų sutartį palaimina šventasis Kazimieras - ubagų globėjas, - ir įmečiau porą grašių.
   Variokų lietus pasipylė į Alesiaus kepurę, ir toliau ginčai tęsėsi pačiu draugiškiausiu tonu. Staiga į mano rankovę įsikabino antras mano jaunasis žvalgas:
   - Ten aplink Diterį susirinko daug blogų dėdžių!
   Burbtelėjęs Laimai, kad toliau tartųsi dėl kainos pati, nusekiau paskui vaikigalį. Nuėjęs į vietą, vos nesukaukiau iš nevilties. Diteris tikriausiai nori, kad aš pražilčiau anksčiau laiko? Žaidžia šachmatais su pačiu turgaus prižiūrėtoju ir dar drįsta laimėti. Nusprendžiau būti diplomatišku:
   - Didžiai gerbiamas pone, jei mano tarnas kuo nors jus įžeidė, aš pasiruošęs jūsų atsiprašyti!
   Sulaukiau atsakymo, kurio tikrai nesitikėjau.
   - Ponas plikašiknis bajoras nusprendė man patarinėti! Jau seniai aš, kazokų šimtininkas Pantelejus, neturėjau tokio malonumo! Atsirado vis dėlto šioje skylėje drąsus vaikėzas, kuris nepabijojo mesti man iššūkį! Dabar mano jaunas, mokantis žaisti šachmatais draugas gali pasakyti tam bajorui, kad jei dar sykį atvers savo srėbtuvę, jį greit išmokys mandagumo.
  
  `*Spąstai kvailiams, kurie nežinojo, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.
  
  
  Diteris
  
   Kada supratau, kaip įklimpau, buvo jau per vėlu. Senis, pralošęs partiją, tik nusijuokė ir pridėjo prie mano šeštokų savo auksiną. Apsukęs šachmatų lentą, padėjo išdėlioti figūras, parodydamas, kad atėjo mano eilė žaisti juodaisiais. Buvo truputėlį sunkiau, o kada prie jo prisėdo kažkoks vaikėzas, tapo išvis linksma. Bet ir šią partiją aš laimėjau. Bėdos nuojauta sukirbėjo, kada įsijaučiau į trečią žaidimą. Apsižvalgęs pastebėjau, kad tie gorilos, kurie anksčiau prižiūrėjo kauliukų mėtytojus, dabar stovi už mano nugaros ir tik laukia senio ženklo. O dėdulė pasirodo su dvigubu dugnu, nusprendė mane pagąsdinti: - mane, kuris vieną sykį jau numirė? Pasisukęs link senolio, galantiškai linktelėjau galvą ir, mėtydamas ant nago auksiną, pastūmiau bokštą.
   Staiga link mūsų prasibrovė Tadas ir pradėjo kalbėti kaip žymus politikas. O kaip senis jam atsakė, malonu buvo klausytis. Bet vis dėl to draugą reikėjo gelbėti.
   Pašokau ir išrėžiau:
   - Kiekvienas, kuris kaip nors įžeis veiksmais mano draugą, kilmingąjį bajorą Tadą Žemeckį, sužinos, kad mano kerštas pasieks jį net svečioj šalyj!
   Žiūrovai pradėjo šaipytis ir juoktis. Neatsižvelgdamas į išdavikišką drebulį kojose, išsitraukiau siurikenus ir pasiruošiau blogiausiam. Bet senis keliais tyliais žodžiais nuramino savo šestiorkes:
   - Ramiau, ramiau. Kazokėlis gali turėti draugais kokį nors kilmingą bajoraitį. Todėl tas gali taip pat ateiti kartu su tavimi vakare į Samuelio karčemą, atšvęsti Taraso vardadienį. O dabar pratęsim mūsų partiją.
   Toks informacijos srautas apstulbino mane ir aš vos sugebėjau pasiekti lygiąsias. Vietinės mafijos galva, tai tik dabar supratau, pakvietė mane į svečius, kartu suteikdamas žalią kortą. Jis, atsipūtęs, nusileido iki mano lygio ir pristatė savo anūką, kuris nuo šiol turėjo žaisti su manimi.
   Taip aš susipažinau su Tarasium, mano dar vienu būsimu draugu. Jis kaip tik pradėjo dėlioti figūras, kai nežinia iš kur pasirodė vienas iš kaimo vaikų ir, įsikabinęs Tadui į rankovę, suriko, kad Alesių muša. Pasakiau susirinkusiems, kad draugystė aukščiau visko, todėl esu priverstas palikti tokią puikią kompaniją. Sugriebiau klumpes į rankas, kad bėgant nemaišytų, ir nulėkiau paskui Tadą.
  
  Alesius
  
  
   Birbynė verkė, juokėsi ir dainavo, dovanodama aplinkiniams šypseną ir liūdesį. Užsinorėjau pasidalyti su aplinkiniais savo jausmais, sukeltais bestebint turgaus gyvenimą. Kai kurias melodijas prisiminiau iš praeito gyvenimo, kitos spontaniškai gimdavo galvoje. Kai švilpynių pardavėjas nuvijo mane, pradėjau slampinėti po turgų ir susiradau užsiėmimą - prieidavau prie tų, kurie garsiau už kitus ginčydavosi, ir tylia melodija nuramindavau juos. Panašiai padėjau ir Tadui, gaudamas už tai mažą palydovą, pradėjusį surinkinėti grašius į kepurę.
   Nejaugi manęs laukia klajojančio muzikanto dalia, žymaus ir kviečiamo į karalių menes? Bet kaip tai gali padėti užduočiai, apie kurią kalbėjo balsai galvoje?
   Grįžęs į savo seną vietą, atsistojau šalia prekystalio ir, pravalęs birbynę, vėl atsidaviau savo melancholijai. Idilija baigėsi po valandėlės. Prekiautojas švilpynėmis staiga sugriebė mane už ausies ir pradėjo purtyti, virkaudamas ant viso turgaus.
   - Ir kas tau leisti čia ghroti? Visas mano gešeftas per tavy sustojo! Gehrbiami žmonės negali tiesiog phraeiti iki mano phrekių! Palik mano phrekystalį. Arba ne, - sumokiat visus pinigus, kuhrius patehriojau dėl tavęs!
   Niekaip neišėjo ištrūkti - tas bjaurybė tvirtai sugriebė mano ausį ir visiškai nenorėjo paleisti. Teko klumpės nosimi įspirti jam į koją. Pyktį jo veide pakeitė nuostaba, bet ausį jis paleido. Pasprukti sutrukdė kažkieno ranka, įsikabinusi į mano petį.
   - Tu kodėl mano kūmą įžeidinėji? - Sukriokė ryžas gorila, - Ir dar spardaisi kaip arklys! Tuoj nuvesim pas teisėją, kad rykščių išrašytų!
   Pasisukau taip, kaip mane spėjo išmokyti Tadas su Diteriu ir ant mano pečių nukrito aibė problemų. Iš pradžių perplyšo mano mano liemenė, po to laikęs mane drimba iš inercijos pastūmė pardavėją ir šis krisdamas sulaužė savo prekystalį. O kai mus apsupę žmonės pradėjo šaipytis, ryžas man trinktelėjo tokį antausį, kad net akyse sužaibavo.
   - Nustok mušti vaiką, - suriko kažkoks kailiniuotas ponas.
   Liaudis truputį aprimo, bet čia atbėgo Diteris ir surikęs - mūsiškius muša! - pašokęs žiebė klumpe gorilai į kaktą. Prie jo prisijungęs vaikėzas sušuko apie tai, kad vėl žydai dorus krikščionis apgaudinėja ir pradėjo spardyti šalimais stovintį prekystalį. Minioje pasigirdo juokeliai ir patarimai, kaip geriau tuos bjaurybes nekrikštus pamokyti, kai mane iš minios ištraukė Tadas ir sušnibždėjo, kad bėgčiau į mūsų nakvynės vietą, Du sykius jam kartoti nereikėjo ir aš iš visų jėgų pasileidau namo. Greitai mane pasivijo Diteris su tuo bernioku ir mes palikom šį, tokį nedraugišką XXI amžiaus gyventojams, turgų.
  
   Po kiek laiko sėdėjome sodelyje už namo ir juokėmės, apžiūrinėdami vienas kitą. Mėlynė po Tarasio akim, būtent taip vadino mūsų naują draugą, dar tik žadėjo sužydėti visomis vaivorykštės spalvomis, gumbas Diterio kaktoje panašėjo į ragą, o po jų pasakojimo, kaip atrodo mano ausys, prasitariau, kad aš dabar Kūlverstukas. Visų nuotaika buvo linksma ir kovinė, todėl niekas nesupyko, kai atbėgęs Tadas apdovanojo mus draugiškais antausiais.
   - Blogi vaikai, visiškai niekam tikę, - sumurmėjo jis, parodijuodamas Gorlumą iš Žiedų Valdovų. Išgirdęs juoko salvę apsimetė, kad jis čia niekuo dėtas ir pratęsė.
   - Chebrantai, o jūs nors suprantate, kad dabar metus negalėsite pasirodyti šiame turguje? Bet nieko, prasiveršim. Svarbiausia, aš jau sugalvojau kaip pataisyti mūsų finansinę padėtį. Diteri, ar nenori nusipirkti ką nors sau ir savo motinai?
   Išgirdęs jo norus, pažadėjo išpildyti tik kai kuriuos iš jų, neįmanomus palikdamas vėlesniems laikams. To paties paklausė ir manęs.
   - Tuo geriau tegul rūpinasi mano mama, - atsakiau jam.
   - O ar radot būdą, kaip greičiau pripildyti mūsų kišenes? - pratęsė Tadas.
   Diteris tik liūdnai pratylėjo, o aš papasakojau apie niekam tikusius vietinius muzikos instrumentus. Tadas suburbėjo:
   - Sunki vaikystė, mediniai žaislai, moliniai būgnai, šachmatai.....
   - O jūs nepastebėjote, kad šachmatų figūros, kuriomis žaidžia Taraso dėdė, labai jau nuobodžios? O jei mums su piemens Arūno pagalba išskobti truputį kitokias?
   Čia įsikišo Diteris.
   - Galvoji sukurti ką nors panašaus į elfų kovą prieš tamsos kariuomenę?
   Tadas nustebo:
   - O blogio jėgomis tu įsivaizduoji įvairiausius trolius, goblinus ir kaukus? - išgirdęs patvirtinimą, pratęsė, - geriau tegu šviesos jėgas simbolizuoja žmonės.
   Čia neišlaikiau aš: - Ir prie kiekvienos lentos pridėti žaidimo istoriją, pasaką, kuri visą tai paaiškintų. Tarasiau, ar tu žinai, kur čia galima rasti porą švarių lapų ir dažų?
   Tik pažvelgę į kazokėlį supratom, kad mes, atsidavę linksmai nuotaikai, atsipalaidavom ir per daug išplepėjom. Pas vaikį akys buvo, kaip pas karvę, ant kurios ką tik užlipo bulius, o žandikaulis jau rėmė žemę.
   - Jūs tikriausiai raganiai, pagrobę jaunų kazokėlių kūnus ir taip pabėgę nuo šventosios inkvizicijos?
   Čia mus vėl išgelbėjo Tadas.
   - Kaip tu galvoji, mes pikti raganiai, ar tavo draugai?
   Tarasius tuoj pat sulinksėjo, atsakydamas, kad laiko save ir nori toliau būti mūsų draugu ir Tadas pratęsė:
   - Mes trise visai neseniai papuolėm į seno pagonių krivio nelaisvę. Jis laikė mus uždaręs paslėptų gūdžiuose miškuose griuvėsių požemiuose kelis metus. Papasakojo mums, kad žemėje pasirodė antikristo pasiuntinys ir senieji dievai išrinko būtent mus, kad jį sustabdytume. Kartu jis išmokė mus visokių jau užmirštų menų ir pasidalino protėvių žiniomis ir tik supratęs, kad jau esam pakankamai pasiruošę, paleido mus. Svarbiausia, kai vėl atsidūrėme laisvėję, sužinojome, kad praėjo tik trys dienos ir jas mes praleidome savo lovose, karščiuodami.
   - O dabar klausiu tavęs, Tarasiau, anūke žymaus ir gerbiamo kazoko Pantelėjaus, padėsi tu mums toje kovoje ar užsinorėsi atsėdėti kur nors pasislėpęs?
   Klausiausi ausis išpūtęs ir negalėjau patikėti, kad Tadas gali taip kabinti makaronus mažam vaikui. Tarasius su ašaromis akyse pradėjo įtikinėti, kad jo giminėje niekas mirties nebijojo, ir kad visada pasiryžęs padėti teisingai kovai, ir gali net dabar gali prisiekti Šventąja Mergele, jog bus mūsų tarnu iki mirties.
   - Labai gerai, - ištarė Tadas. - Kitaip mums būtų prireikę tave užmušti. Šėtono tarnai nesnaudžia ir jau žino, kad žemėje pasirodė jų vadovo medžiotojai, todėl ieško mūsų nesustodami. Bet iš pradžių priesaika.
   Tadas greitai apibėgo sodą, norėdamas įsitikinti, kad mūsų niekas nemato ir rado krūmuose du vaikus, visada sekusius paskui jį ir Diterį. Visa mūsų užmačia galėjo nueiti karvei po uodega.
   - O ką mes čia matome? Du pionierius - pėdsekius, kuriems čia tikrai ne vieta.
   Į vaikus buvo gaila žiūrėti. Žliumbdami jie pradėjo įtikinėti, kad atsirado čia visai netyčiom, paprasčiausiai ponas bajoraitis užmiršo jiems pasakyti, kad jau nereikia sekti paskui mane su Diteriu. Šnipai nedaskobliuoti, bet ir Tadas geras, nors ne, jis kaip tik ir teisingai pasielgė.
   Diteris, kraupiai besišypsodamas, surado puoduką, pripylė į jį šulinio vandens ir pratarė, kad vaikų kraujas kaip tik tiks priesaikai. Vienam iš jų staiga sušlapo kelnės, bet čia vėl įsimaišė Tadas. Jis sugriebė mažylį už pečių, pasižiūrėjo jam į akis ir pratarė:
   - Atsimink, apsimyžti tu galėsi dar ne vieną sykį. Bet tai nereiškia, kad tu turi nustoti eiti savo keliu. Gali būti, kad ateityje tave dar ir kankins, ir tu ne tik kad nusičiurkšti - numirti negalėsi, kol neišpildysi savo užduoties. Tai ką, ar esat pasiruošę su broliu ištarti priesaiką? Tada nustokit žliumbti.
   Aš nepasakoju, kaip reagavom į Tado teatrą mes su Diteriu, XXI amžiaus vaikai, bet Tarasio ir vaikų akyse pamačiau fanatizmo ugneles ir ryžtą tuoj pat šokti į laužą. Bajoraitis pasiuntė berniukus link šulinio - nusiplauti ašaras ir snarglius, to paties paprašė kazokėlio ir, kaip mes viduj nekvatojom, manęs su Diteriu. Sustojome ratu ir, iš pradžių vadas, po to mes visi įsipjovėm sau rankų dilbius bei, palaukę kol vanduo puodelyje taps tamsiai raudonas nuo kraujo, atsigėrėm po gurkšnį ir pakartojom tą iškilmingą nesąmonę, kuri turėjo tapti mūsų priesaika. O tai, ką paskui atliko Tadas, mane tiesiog užmušė. Jis ėmė ir išgydė visas mūsų žaizdas ir mėlynes.
  
  Tadas
  
   Pats nesupratau, kas man atsitiko. Tas kvailas ritualas su priesaika praėjo kaip sapne. Mane sudomino tik sekantys įvykiai. Kai kartojau priesaikos žodžius, apėmė visiško susiliejimo su pasauliu jausmas, pamačiau šviesos spindulius, jungiančius ir perkertančius visumą. Pabandžiau perduoti tą būseną savo grupei ir pamačiau kaip ryškiai sužibo linijos, jungiančios mus. Pasibaigus euforijos bangai, lydinčiai ritualą, pajutau silpnumo priepuolį. Nekreipdamas dėmesio į nustebusius žvilgsnius, kažką suburbėjau ir, slėpdamas drebulį keliuose bei stengdamas išlaikyti tiesią nugarą, palikau draugus. Ir tik įsitikinęs, kad niekas nemato, leidau sau atsiremti į ąžuolo kamieną.
   Tai kas vis dėlto įvyko? Staiga pasaulis pasirodė man dar viena savo puse. Prisiminęs kažkada skaitytas Karloso Kastanedos knygas, nusišypsojau ir pabandžiau vėl iškviesti tą būseną. Šį kartą, vietoj viską perveriančių spindulių, pajutau kaip ąžuolas dalinasi su manim savo stiprybe.
   Kai pasišvilpaudamas nuėjau į turgų, prie mūsų prekystalio jau šurmuliavo visa minia. Vietiniai kažin ką įrodinėjo maniškiams, o triukšmas žadėjo pasiekti Dariaus Kedžio gerbėjų susirėmimo su policija lygį. Nustumdęs mūsų moteriškes už prekystalio, o tai kelioms iš jų jau ir skarelės nuo plaukų nusmuko, pasižiūrėjau į apsupusius mus turginius. Gerai, kad ten irgi vienybės nebuvo, visi įrodinėjo savo tiesas oponentams, prie to draugiškai rodydami į mūsų pusę. Supratau, kad į barzdas dar neįsikibo, bet tuoj pradės. Nežinodamas kaip išsisukti toje situacijose, išsitraukiau peilį ir pradėjau krapštyti purvą iš panagių. Dvidešimties širdies dūžių užteko, kad minia nutiltų, bet čia kažkoks ryžas dilba, išvadinęs tuo snargliumi, pabandė sugriebti mano liemenę.
   Spyris pėdos kraštu link kelio, skausmingas rankos užlaužimas ir peilis, įremtas po pagurkliu, privertė jį apmirti. Mandagiai pasiklausiau pas savo mergaites, kodėl čia žmonės taip triukšmauja ir kaip praėjo turgus? Pokalbio metu Ryžas pabandė išsisukti, ir man teko suprasti, kiek dar teks treniruotis, kad mūsų trijulę pradėtų gerbti. Žmogėnas vos nesulaužė sau rankos, norėdamas ištrūkti, bet vis dėlto teisingai įremtas peilis, privertė jį apsimesti Mikelandželo statula. Dar sykį paklausęs mergaičių, kreipiausi į minią:
   - Ir kodėl gerbiami žmonės taip triukšmauja? Kas tokio įvyko šiame nuodėmingame pasaulyje, kad jie, palikę krikščionišką nuolankumą, nori nuskriausti niekuo nekaltas moteriškes?
   Išgirdau kaltinimą, kad žmonės iš mūsų kaimo apvogė kelias krautuvėles ir sumušė daugelį gerbiamų prekiautojų. Visa laimė, kad minioje daugelis prisilaikė visiškai skirtingos nuomonės ir neleido nukentėjusiems šturmuoti mano prekystalio. Išeitį suradau praėjusio gyvenimo patirtyje. Jei meluoti negalima, o teisybė labai nepatogi, pradėk kalbėti tokias pievas, kad....
   - Tai jūs sakot, kad šios silpnos geraširdės moteriškės bėgiojo po turgų ir mušė visus pasitaikiusius prekeivius?
   Taip, užkabino. Reikia laiko, kad sugalvotum atsakymą į tokį idiotišką klausymą, bet kaip tik jo aš visai nesiruošiau jiems duoti. Pastebėjęs, kad minioje kažkas jau sugromuliavo mintį, pratęsiau:
   - O gal jūs visi matėte šias garbingas moteris, bėgiojančias nuogomis po turgų? Primenu, kiekvienas kuris taip įžeis mano drauges, iškvies į dvikovą mane, kilmingą bajoraitį Tadą Žemezkį.
   Norėjau pratęsti mintį apie tai, kad gal jie ir dar jas po turgų ant šluotų lakstančias matė, bet pamatęs stovintį netoli garsiai bežvengiantį Panteliejų, apsuptą savų šestiorkių, laiku sustojau. Vos iki inkvizicijos neprisišnekėjau. Senas kazokas spyriais pradėjo vaikyti užsistovėjusius žiūrovus ir greitai beliko tik vienas iš jų. Atkreipęs dėmesį į jau paleistą, išraudusį Ryžą, lėtai, gerai atidirbtu tembru pratariau:
   - O gal ponas matėte, kaip ši padori mergaitė, - parodžiau į Laimą ir pratęsiau, - maudėsi prūde vėlai vakare? Ir kaip vandens lašai smulkiu upeliu nutekėjo tarp krūtų link uždrausto trikampio?
   Kazoko pavaldiniai nulūžo vietoje, o man prireikė slėptis nuo akimirksniu furijomis virtusių kaimo moteriškių. Gerai Ryžui, jis tai iš karto pabėgo, aš tai turėjau įrodyti valstiečiams, kad negalima kelti rankos prieš savo poną, o po to, kad jiems nieko už tai nebus. Mane išgelbėjo Pantelėjus su Aivaru. Jie ir dar keletas vyrų šiaip taip numalšino ši stichinį liaudies maištą. Tiktai kazokas lengvai patampė mane už ausies, suburbėdamas, kad toli nueisiu, jei neužmuš pavartėje ir, kad dabar jis nebijo numirti, matydamas, jog auga nauja tikrų kazokėlių karta.
   Ir kaip jis tik išdrįso, manęs jau seniai niekas už ausies netąsė. Atsiminęs, kaip aš atrodau, nusiraminau, bet vis dėlto įrašiau senį į mirtinų priešų sąrašą. Taip ir pykau visą likusį turgų. Gerai, kad sutartis su pirkliais leis ateityje truputį užsidirbti, bet argi tai pinigai? Man, kad pasiekčiau tikslą, jų reikia oi kaip daug. O čia dar du maišai bulvių pasimaišė ir teko atiduoti už tokią retą prekę net tris šeštokus. Jau labai kaimiečiai nenorėjo jų imti, tipo, labai nuodingos. Teko prisiminti Prancūzijos karaliaus gudrybę ir papasakoti visiems, kad bulves galima valgyti tik kilmingiausiems bajorams.* Bet paskaičiavęs gautus ir išleistus pinigus, sumokėjęs turgaus mokestį, karčiai nusišypsojau, supratęs, kad beveik nieko neuždirbau. Ir kaip tik ištrūkti iš šio užburto rato?
   O dar poryt reikės bažnyčioje paaukoti.
  
   Informacija iš ateities, pamąstymui.
  
   Iš kur galėjau žinoti, kuo pavirs mano nekalta sapalionė? Kad sekmadieninėse mišiose vietinis kunigas piktais žodžiais bars ir keiks begėdžius, išdrįsusius nuogaliais lakstyti po turgų ir aprašys, kokias kančias jie turės iškentėti pragare, taip nusidėjus. Kad sekantys trys turgaus ketvirtadieniai bus pilni žmonių, norinčių pamatyti tokią atrakciją, kad apyvarta jame padidės tris kartus. Daugelis žinoma supyko, negavę norimo saldumyno, bet miestelio pavadinimą įsiminė. O po to dar keliose tolimesnėse parapijose jau vietiniai kunigai perspės savo tikinčius, kad lakstyti nuogais po turgų, - nuodėmė, ir prasidėjo.
   Du keliauninkai, pravažiavę tuo laiku Lietuvą, net tik aprašė, bet ir graviūras nupiešė apie tolimų žemaičių paprotį turgaus metu pravesti nuogų mergaičių lenktynes. Tik pagrindinis prizas pas juos nesutapo. Ispanas tvirtino, kad laimėjusi gauna tiek aukso, kiek pati sveria, o škotas parašė, kad jai leidžiama užmušti savo priešą. Žurnalistai tuometiniai, ko dar galima buvo iš jų tikėtis?
  
   Ir dar, Ryžikas, o tiksliau gerbiamas miestietis Jonas Motiejus Dumčius, po mėnesio atvažiavo su piršliais. Tikriausiai užsinorėjo pasižiūrėti į besimaudančią Laimą.
  
   *Liudvikas XIII niekaip negalėjo priversti valstiečių sodinti bulves. Todėl jis išleido dekretą, kad tuos žemės gumbus galima valgyti tik paties kilmingiausiems aristokratams. Puikus psichologijos žinovas, suprato, kad pats skaniausias vaisius, - yra uždraustas vaisius. Greitai bulvės pasirodė ant kiekvieno prancūzo stalo.
  
  
  Diteris.
  Tos pačios dienos vakaras.
  
  
   Ir kaip jums tas miestelis?
   Žinoma, gimtajame Štrausberge mačiau restauruotus XVII amžiaus namus, kaip ir jų griuvėsius šalimais, bet čia... Tai juk visai kita šalis ir kiti papročiai. Maži namukai, suręsti iš blogai apdirbtų rąstų, besiglaudžiantys vienas prie kito. Neaukštos durys ir miniatiūriniai purvini langai, neleidžiantys pamatyti, kas darosi viduje. Tai, kad miestelis miršta, supratau net neišklausęs Tado paaiškinimo. Mes apėjome medinę švento Jeronimo statulą, vienišą rūpintojėlį, ugniagesių globėją, išdidžiai įkurdintą aikštės viduryje. Apžiūrėjom vietinę bažnyčią ir sinagogą.
   Tos mažos ekskursijos metu paklausiau Tarasiaus kodėl visi namai miestelyje tokie nedideli.
   Po to, kai tas tik patraukė pečiais ir atsakė, kad taip buvo visad ir jis net niekada apie tai nesusimąstė, į pokalbį įsitraukė Tadas.
   - Tarasiau, jeigu nori ką nors pasiekti šiame pasaulyje, galvok apie viską, kas tave supa ir kodėl tave supa būtent tai, ką tu matai. Pamažu tai padės tau suprasti daugelį procesų vykstančių aplink tave. O dabar atsakysiu tau, Diteri.
   - Čia nėra namų iš mūro ar plytų, nes tai per brangu miestelio gyventojams. Bet šis taupumas paskui apmokomas dvigubai. Juk būtent į tuos mažus namelius iš rąstu su liūdesiu žiūri šventasis Jeronimas, laukdamas eilinio gaisro.
   - Mažos durys ir langai irgi ne nuo gero gyvenimo. Taip žmonės stengiasi išlaikyti šilumą ir sutaupyti brangias malkas.
   Tarasius su pagarba pažiūrėjo į Tada ir nuvedė mus į vieną iš padoriausiai atrodančių namų aikštės pakraštyje, į vietinę karčiamą. Ten, apimti Tado pasakojimo įspūdžio, pradėjom apžiūrinėti pastato vidų su mintimis, ką galima būtų pagerinti. Bet čia mus, mačiusius XXI amžiaus pasiekimus, dažnai pristabdydavo naujas draugas. Langai su dvigubomis langinėmis, tiktų visur, bet tik ne karčiamoje. Stogo irgi negalima padengti čerpėmis, nes, neišlaikę svorio, sulūš seni balkiai ir taip toliau. Mums labai trūko Tado, bet jį į savo kompaniją pasikvietė pats Pantelejus.
  
  
  
  Tadas
  
   Berniukams gerai. Gurkšnoja sau girą ir linksmai ginčijasi. O man Pantelejus pripylė pilną bokalą alaus ir privertė išgerti, prižiūrėdamas, kad nepraliečiau nė lašo. Žmonės, o kur įstatymas, kad vaikams iki 16 metų alkoholis uždraustas?
   Iki tol vis išsisukdavau - į pasiūlymą išgerti į vieno ar kito pono sveikatą tik suvilgindavau lūpas, bet čia prie manęs pristojo senis ir, gudriai prisimerkęs, paklausė, - už kurį iš magnatų aš pakelsiu ir išmauksiu pilną bokalą. Rodos, kad jis savo neapykantoje kilmingiems žmonėms pradeda peržengti visas ribas. Teko atsakyti.
   - Ponai, atleiskite jaunam, pirmą kartą palikusiam gimtąjį kaimą bajoraičiui, bet aš nepažįstu nei didžiai gerbiamo Jono Kazimiero Sapiegos, nei Karolio Stanislovo Radvilos. Ir todėl nesuprantu, kaip galima gerti už tuos, apie kuriuos nieko nežinai?
   Susirinkę svečiai įdėmiai pažiūrėjo į manę, kai kurie net pradėjo šaipytis. Davęs ženklą Alesiui, kad padėtų grodamas dūdele, pratęsiau:
   - Bet aš noriu jums pasakyti tostą, po kurio nuspręsit, verta už tai išgerti ar ne?
  
   Vienas iš Tado tostų, kuriuos jis rėždavo įvairiose vestuvėse ar vakarėliuose
  
   Jaunas kazokas grįžinėjo namo. Kur jo jau laukė žmona, metų sūnus bei senutė mama. Besidriekianti aplink stepė, vakarinė saulė, teikianti šilumą ir karštas kraujas atsispindėjo žodžiuose dainos, besiliejančios iš jaunuolio lūpų.
   Pastebėjęs laužo šviesą tolumoj, nedvejodamas pasuko ten savo arklį, nusprendęs, kad tik geri ir drąsūs žmonės nebijo rodyti stepėje savo buvimo vietos. Ir kaip jis nustebo, pamatęs ten tik vienintelį labai seną kazoką. Paprasti, bet gerai prižiūrėti drabužiai, brangus kardas ir šaudyklė rodė, kad jaunuolis savo kelyje sutiko žymų žmogų. Mandagiai pasisveikinęs, paklausė:
   - Seni, kodėl jūs sutinkate naktį čia, o ne artimiausiame kaime?
   - Tavęs, Nestorai, laukiu! - Atsakė senolis. - Norėjau perspėti, kad po septynių dienų, jūsų kaimą ruošiasi užpulti krymiečiai.
   - Gerbiamas senoli, - sukosėjęs iš netikėtumo pratarė jaunuolis, - jūs mane pažįstate?
   - Aš dalyvavau gimstant tau, kaip ir gimstant tavo tėvui ir seneliui. - Nusišypsojęs atsakė senis. - Paklausk savo motinos, kas aš toks.
   Nustebintas Nestoras nerado nieko geriau, kaip pasiteirauti:
   - Bet jei jūs matėte mano senelio gimimą, tai kiek jums dabar metų?
   Nusijuokęs senas kazokas atsakė:
   - Žmonėms aš dažniausiai sakau, kad mačiau jau daugiau kaip šimtą vasarų ir žiemų!
   - O, šventas Petre ir jo angelai, - nesulaikė smalsumo jaunuolis, - tai ką gi jūs matėt per tuos metus?
   Senis vos nesprogo nuo juoko. Daužydamas plaštaka per savo kelį, jis perklausė:
   - Tu tikrai nori sužinoti, ką žmonės mato per jiems duotus šimtą metų? Ir nieko kitko?
   Nestoras pagalvojo pora akimirkų ir, nusprendęs nesišvaistyti klausimais, linktelėjo galva, rodydamas, kad nesiruošia atsisakyti savo žodžių.
   Senolis pliaukštelėjo sau per pilvą ir nusikvatojęs, pasikasė sau pilvą.
   - Paprastai žmonės prašo manęs dovanos, bet tau galiu atsakyti ir į klausimą. Todėl klausyk!
   - Savo kelionių metu mačiau dešimtį ėriukų, bežaidžiančių pievoje; dvidešimtį vilkų, lakstančių po pievą; trisdešimtį besibraunančių per mišką lokių; keturiasdešimtį liūtų, karaliaujančių tarp žvėrių, penkiasdešimtį rupšnojančių žolę avių; šešiasdešimtį nešančių savo naštą kupranugarių; septyniasdešimtį supančiotų arklių; aštuonias dešimtis supuvusių kiaušinių ir devynias dešimtis kapų, tarp kurių tekėjo purvini takeliai!
   - O dabar skubėk namo. Tavęs miela laukia, jau tikriausiai visas akis pražiūrėjo.
  
   Nieko nesuprato jaunuolis senio pasakojime ir grįžęs namo papasakojo apie keistą kazoką ir jo kvailą pasakėčią.
   Senutė mama tik pataisė jo sruogą, paslaptingai šypsodamasi.
   - Tai ne šiaip sau kazoką sutikai, ne paprastą kazoką. Durneli tu mano mielas, su tavimi susitiko pats kazokų sielos įsikūnijimas Senasis Gricko. Laimingi tie išrinktieji, kuriuos jis sutinka savo kelyje. Atpažinę senolį, jie gali paprašyti jėgos, sėkmės ar ilgo gyvenimo. Taip pat gali paprašyti išpildyti vieną norą ar atsakyti į klausimą,
   - Bet aš nieko nesupratau iš jo atsakymo, - susinepatogino Nestoras.
   Mama dar sykį paglostė sūnų ir pratęsė:
   - Dešimt ėriukų, tai pirmi žmogaus gyvenimo metai. Kaip ėriukai, besiganantys pievoje, taip ir vaikai, lakstantys kieme nekvaršina sau galvos mintimis apie ateitį ir džiaugiasi kiekviena pragyventa diena.
   Kada kazokui sukaks dvidešimt metų, jis lėks per gyvenimą ieškodamas malonumų, kaip vilkas besivejantis savo grobį.
   Trisdešimtmetis vyras eina link savo tikslo, kaip lokys per mišką. Ir vargas tam, kuris pasimaišys jo kelyje.
   Savo keturiasdešimtą pavasarį žmogus sutinka pačiame fizinių ir protinių jėgų žydėjime. Ir kaip liūtas tarp žvėrių, taip jis tarp žmonių atrodo karaliumi.
   Sulaukęs penkiasdešimties, liūtas, pats to nepastebėdamas, aptingsta, apauga lašiniais ir pavirsta į sočią avį. Kai vyrui šešiasdešimt - ant jo kaip ,ant kupranugario, sukrauna visus namų darbus. Pasiekęs septyniasdešimties metų ribą, žmogus pradeda vaikščioti lyg supančiotas arklys, sunkiai ir pasiremdamas lazda. Žiūrėdami į aštuoniasdešimties metų senį, visi šneka, kad iš jo naudos, kaip iš supuvusio kiaušinio. Ir kuo dar jam užsiimti, sulaukus devyniasdešimties, jei neapverkti savo seniai numirusius draugus ir artimuosius, - pabaigė mama.
  
   Pažvelgęs į seniai nutilusius svečius, pratęsiau:
   - Ponai, siūlau išgerti už tuos, kuriems dabar dešimt metų. Tegul jų vaikystė būna rami ir šviesi. Išgerkim už tuos vilkus, kurie ieško nuotykių ir malonumų, kaip ir už tuos, kurie pasiekė meškos amžių. Pakelkim bokalą už vyrus, kurie kaip liūtai vaikšto tarp mūsų. Taip, žmonės sulaukia penkiasdešimties, dažnai pradeda gyventi sotų avies gyvenimą, bet juk jie tai užsitarnavo savo sunkiu darbu. Išgerkim už tuos, kurie namie aria kaip kupranugariai ir už jų dideles šeimynas. Susidaužkim bokalais, kad senoliui anūkai paduotų jų ranka išdrožtą lazdą ir prisiminsim tuos, kurie jau niekada nesėdės su mumis už stalo. Ir dar aš noriu pasiūlyti išgerti už tai, kad, kai su mumis panorės susipažinti ponia Mirtis, mes ją sutiktume su bokalu vyno kairėje ir aštriu kardu dešinėje rankoje. Vivat, ponai!
   Ištuštinau savo bokalą patenkintas pasiektu efektu ir tuoj pajutau nemalonius netikėto populiarumo pojūčius. Vyrai, jūs ką nematote, kad prieš jus stovi keturiolikmetis vaikinas? Ir jūsų visų rankos paspaudimai ar patapšnojimai per petį gali pasibaigti mano traumomis. Nutraukę tą skausmo šventę pats Pantelejus. Prastumdęs visus į šalis, apglėbė manę ir papurtė.
   - Ačiū sūneli, lyg vėl būčiau visą savo gyvenimą pamatęs. Prašyk kokios nori dovanos, atsidėkosiu.
   Svajonės, norai, kardą būtų gerai gauti ir šiaip daug ko reikia. Bet nežinodamas vietinių papročių nusprendžiau pasitenkinti mažuma.
   - Leiskite jūsų anūkui pasisvečiuoti savaitę pas mane.
   - Jau susigiedojot, plėšikėliai. Na gerai, tegul bus tavo, - pasisuko link kitų ir sušuko. - Vivat jaunam bajorui Tadui Žemeckiui!
   Vis dėlto prireikė išgerti dar vieną bokalą. Stiprus vynas ir susikaupęs nuovargis tuoj atsiliepė ir aš, prisidengdamas savo jaunyste, paprašiau leidimo palikti su draugais karčemą. Pakeliui link durų mane prisivijo vienas iš svečių.
   - Jaunas ponaiti, gal galit skirti man šiek tiek laiko, kad galėčiau užsirašyti jūsų pasakojimą?
   O štai ir mano šansas. Tokio žmogaus ieškau nuo pat mano pasirodymo čia.
   - Labai malonu matyti tarp visų mokytą vyrą. Aš išskirsiu jums laiko, bet ne šiandien. Rytoj po maldos arba mūsų kaime. Ir paslauga už paslaugą. Man reikia daug popieriaus, rašalo ir dažų.
   Kalbą užbaiginėjau jausdamas artėjantį nusmigimą, bet spėjau pamatyti nuostabą jo veide. Namo mane parnešė Diteris su Alesium.
  
  
   Trečia dalis. Krikštynos mūšiu
  
  Todėl iš pradžių būk tarsi nekalta mergaitė,
  Ir priešas atidarys duris.
  Tada būk tarsi sprunkantis zuikis,
  Ir priešas nespės pasipriešinti.
  
   Sun Tzu "Karo menas"
  
  
  
   Žemaitija. Girdžių kaimas. Gegužės pabaiga  
  
  
  Panelė Kristina
  
   Aš išlaikysiu, aš stipri. Lazdos su prikabintais ant galo svareliais baigia išsukti man rankų sąnarius, bet aš išlaikysiu, aš jiems įrodysiu. Na lašėk greičiau, lašėk - maldauju žiūrėdama, kol iš odinio maišo išbėks tiek vandens, kad kitoje pusėje svarstyklių esantys akmenukai nusileistų žemyn. Jau kelis kartus norėjau mesti šį žaidimą, bet brolio pajuoka ir patenkinta Alesiaus šypsena privertė eiti toliau. Tegul jie mane toliau kankina, - vis tiek įrodysiu, kad aš stipri, aš išlaikysiu.
  
   Kai Tadas pabudo po ligos, visi pradėjo kalbėti, kad jo kūną užkariavo pikta dvasia, iš karto nubėgau pas jį ir priverčiau pasiaiškinti. Tai, kad su manimi pradėjo kalbėti visai kitas žmogus, o ne mano brolis, pastebėjau iš karto. Bet paskui svetimas, slypintis Tado kūne, papasakojo apie praleistus dėl savo nuodėmių pragare dešimtis metų ir tik Dievo valia, verčianti išpildyti kažin kokią užduotį, privertė jį grįžti atgal.
   Žinoma, aš tuo nepatikėjau, bet po to brolis švelniai apglėbė mane, paglostė plaukus, papasakodamas, kad skaistykloje sutiko mūsų mamą ir tėtį, ir, kad mama išpranašavo, jog aš išaugsiu tokia pačia gražuole, kaip ir jinai, o tėvelis paprašė neišdykauti. Ne, - aš tada neverkiau, sloga netikėtai užpuolė ir tai nesiskaito, bet man iki šiol rodosi, kad kartais mano brolio žvilgsnis būna kaip kokio senio, net šalta nuo jo pasidaro. Ir tie liūliai, kuriuos leidau sėdėdama Tadui ant kelių, nesiskaito. Aš stipri, aš bajoraitė, aš išlaikysiu.
  
   Jo draugužiai po ligos irgi pasikeitė. Kai jie pradėjo ilgam slapstytis miškelyje, tik po savaitėlės susiprotėjau pasiųsti porą vaikų, kad juos prižiūrėtų, prižadėjusi padovanoti kiekvienam po saldumyną. Viskas pasikeitė, kai žmonės grįžo iš turgaus. Moterys nusprendė girti brolį, kaip kokį kunigą, kaime pradėjo lankytis svečiai, kai kurie, kaip tas bjaurus kazokiūkštis, pasilikdami net ilgiau, o mažyliai atsisakė pasakoti apie Tado darbus. Gerai nors tai, kad dėdė Abramas, atveža ne tik popieriaus ir dažų, bet ir saldumynų.
  
   Aš stipri, aš išlaikysiu. Jau nedaug vandens maiše liko. Čia atėjo brolis ir parodė man porą akmenukų, kuriuos padėjo į kitą svarstyklių pusę. Nori, kad pasiduočiau! Tai aš išlaikysiu, aš stipri.
  
   Neseniai sugebėjau nusekti iki galo, kur slepiasi tie padūkėliai, įrodydama sau, kad nuo manęs dar niekas negalėjo pasislėpti. Tik po to nepasisekė, - kai Alesius trenkė Diteriui, neišlaikiau ir užstojau draugą. Ilgai negalėjau patikėti, kad tai buvo paprastas mušeikų apmokymas. Alesius net žodį nelietuvišką panaudojo, - treniruotė. Kaip supratau, tas stuobrys tokių pasakymų pas mano brolį prisigraibė. Juk dabar, kai Tadas pradeda kalbėtis su atvykusiais svečiais, dažnai negaliu suprasti, apie ką tie šneka. Bet aš gudri, kai supratau, kad galiu išmokti mušti tokius didelius kvailius, kaip Alesius, priverčiau brolį priimti į savo draugiją, kartu sužinodama dar vieną naują žodį - šantažas.
  
   Ai, - kaip skauda. Rankos jau nebegali išlaikyti lazdų. Kai pradėjau treniruotis su mediniu kardu, tris dienas rytais negalėjau pajudinti pirštų. Brolis masažavo (dar vienas naujas žodis) mano rankas ir pirštus, o auklė Milda trynė įvairiais antpilais. Bet vis tiek labai skaudėjo. Tik negaliu suprasti, kodėl Tadas nemokina manęs ir abiejų berniukų muštynių. Tik visokie pratimai, skirti išlavinti mano lankstumą, ištvermę ir greitį, nes brolis įsitikinęs, kad būtent jie man dabar reikalingiausi. O taip norisi kuo greičiau stipriai trinktelėti Alesiui, kad nesipūstų.
   - Viskas, - lazdos viena po kitos iškrito iš rankų, ir aš suklupau. Jei ne tas bjaurybė brolis, būčiau išlaikiusi iki galo. Bet jūs nepriversite atsisakyti mano tikslo. Aš stipri, aš nugalėsiu.
  
  
  Tadas
  
   Pribėgau ir sugriebiau prarandančią sąmonę Kristę. Ir už ką dievai taip nusistatė prieš mane, pasiųsdami tokią nelaimę ant sprando? Visur lenda, viską nori žinoti. Nenori visiškai elgtis kaip likusios kaimo mergaitės - Bažnyčia, Šeima, Vaikai. Kažkokia karinga dvidešimto amžiaus feministė. Tuoj pradės įrodinėti, kad net kailinių teatre negaliu padėti pakabinti, nors koks čia teatras? O jos kvaili bandymai šantažuoti mane. Tik pastebėjęs ašaras jos akyse, leidau prisijungti prie mūsų treniruočių, dėl ko dabar labai gailiuosi. O kiek problemų iškilo su jos pasirodymu. Laimė, kad Rimas su Raimiu panašūs į ją savo gabaritais, todėl gali būti jos partneriais. Pakol kas seserį, kaip ir mažylius, apkraunu tik gimnastikos, lankstumo ir ištvermės pratimais, bei apmąstau jų apmokymo strategiją. O sesutei reikės parinkti atskirus pratimus. Užtenka vien to, kad įkišti ją į kelnes buvo labai sunku, tipo, mergaitėm nepridera rengtis vyriškai drabužiais. Pridera, ir dar kaip pridera, jei nori treniruotis - išaiškinau jai tada. Šiaip tai ji teisi, kol maža, gali lakstyti taip apsirengus, bet ateityje jai reikės balines suknias nešioti, tarp aukštuomenės suktis. O dabar tegul laksto su prailgintais šortais, kuriuos laiko keistu sijonu, gązdindama taip kaimo moterėles. Dar nusprendžiau apmokyti mažylę ne tik spardytis kojomis, bet ir minkštai smūgiuoti per mirtinus taškus. Ir su apkrovom kažką reikia sugalvoti. Juk ji turi išaugti liekna gražuole, o ne panašia į vyrą, raumeninga baidykle.
   Kol Kristutė atsigaivaliojo, pažiūrėjau, kaip sekasi kitiems. Diteris mokė mažylius švaistyti siurikenus. Pora supuvusių lentų, pririštų tarp pušų, dar laikėsi, nors vaikai, kaip ir aš su Alesiumi, mėtė tik iš penkių žingsnių atstumo. Broliukas gi pataikydavo žvaigždutėmis į nutepliotą centrą iš didesnio nuotolio, sukeldamas visų mūsų pavydą. Vis dėlto praėjusiame gyvenime, savo viduramžių riterių žaidimuose, jis jau buvo įvaldęs meną pataikyti į taikinį įvairiais peiliais. Mums gi dar reikėjo treniruotis ir treniruotis, atidirbant smūgį ir greitį.
   Tarasius su Alesium mokėsi iškvėpdami nukirsti krūmo šakelę ir jiems pamažu pradėjo sektis. Vėl apsidžiaugiau tuo, kad antrą kartą atvykęs mūsų naujas draugas atvežė man kardą. Dabar bajoraičiu galiu vadintis nesigėdydamas, nes makštyse vietoj seno surūdijusio gelžgalio buvo tikras ginklas.
   Pradėjo temti ir nusprendžiau užbaigti treniruotes. Dar kartą atlikom visu 48 Tai-či judesius, nusilenkėm besileidžiančiai saulei ir grįžome namo. O ten jau šeimininkavo kareiviai.
  
   Jie, linksmai paerzindami vienas kitą, lakstė paskui vištas, landžiojo po triobas ir naršė po spintas bei komodas, ieškodami brangenybių. Veltui stengiatės, viskas jau iki jūsų išvogta. Priėjau prie tijūno, kurio veide jau pradėjo skleistis didžiulė mėlynė ir paklausiau, kas čia vyksta.
   - Tai vokiečiai, mūsų karaliaus kareiviai maistu apsirūpina.
   - Ir kas jiems vadovauja?
   Senis parodė į aukštą karininką, apžiūrinėjantį mano pagrindinį pavydo objektą, Tarasiaus arklį. Priėjęs prisistačiau ir literatūrine vokiška kalba paklausiau, kuo galiu padėti. Tik užmiršau, kad paprastas saksas sunkiai supranta vokietį ir atvirkščiai. Pasekmes greitai pajutau.
   - O, suknistas prūselis. Ir ko tu čia loji savo tarme? Gal nori pasakyti, kad mano daliniui uždrausi papildyti atsargas, samdiniams ir nusilpusiems arkliams neleisi atsipūsti? Tiesa, šį žirgą mes rekvizuojam karinės kompanijos reikalams. Bet neverk, už tai gausi net dvi truputį sergančias kumeles ir raštą, kad mes, šaunūs Augusto Antrojo kareiviai, su visais pilnai atsiskaitėm, - patenkintas nusižvengė.
   Kareivių jis tikriausiai su savimi atsivedė šimtą - pusantro? Bent tiek spėjau suskaityti, kol kapitonas rėžė savo kalbą. Ir tai, tik tuos, kuriuos sugebėjau pamatyti. Norėdamas suprasti, kas čia darosi, lėtai, maišydamas vokiškus, lenkiškus ir saksiškus žodžius paklausiau:
   - Aš bajoras Tada Žemeckis, šios apylinkės ponas. Kuo galiu būti naudingas garbingiems mūsų karaliaus didvyriams? Nejaugi pasaulyje kas nors įvyko, kol mes kaime ganėm karves?
   Išgirdęs gimtos kalbos žodžius, kapitonas susileido ir net nepagailėjo draugiškos šypsenos. Pasisukęs į šalia stovėjusius, gerai apsirengusius karininkus, kreipėsi:
   - Štai matote, garsas apie gimtosios Saksonijos pasiekimus pasiekė ir tolimiausius mūsų šalies užkampius. Nesitikėjau tokiame gūdžiame užkampyje išgirsti mūsų kultūringą kalbą. Leiskite prisistatyti, Markusas Korbicas, šio dalinio kapitonas. O štai ir mano draugai, - leitenantai Fridrichas Tiurkas ir Andreas Vaitmanas. Gal jiems papasakosite, kur išmokote mūsų gimtosios kalbos?
   Prireikė sugalvoti naują sapalionę, kad nieko neįtartų.
   - Prieš penkis metus mūsų kaime stovėjo Simono Hofmano muškietininkai. O mes, vaikai, greitai išmokstame naujus žodžius. Bet ką aš čia kalbu. Gal pagaliau leisit pakviesti ponus į iškilmingą vakarienę?
   Čia jau jie pasimetė. Kaip išaiškinti vaikui, pasiūliusiam dovaną, kad tu ką tik ją atėmei? Čia jau man teko padėti išsikapanoti jiems iš tokios nemalonios padėties.
   - Bet kadangi mano vargingos atsargos leidžia pamaloninti jus tik vargetų maistu, siūlau sujungti mūsų išteklius ir pastangas. Kaimo moterys pasidalins savo liaudiškais prieskoniais ir paruoš ponams karininkams skanią vakarienę, kurios metu svečiai tikriausiai papasakos kas vyksta didžiajame pasaulyje?
   Kapitonas nusikrenkštė, aprėkė ramiai šmirinėjančius kareivius, vis dar besitikinčius surasti ką nors vertingo ir, spyriais bei antausiais įsakė jiems dingti iš akių. Jo draugai elgėsi panašiai, bet tik leitenantas susiprato įsakyti savo adjutantui surasti kruopų ir mėsos. Paprašiau Diterio, alkanomis akimis ryjančio saksų ginkluotę, nuvesti svečius į vasarinę ir nubėgau namo. Kur radau dvi mūsų kvailutes, Vilmą su Laima, apžiūrinčias pro langą karininkus ir bekikenančias. Blogai, kai kaime neliko vyrų - mergos baigia iš proto išsikraustyti. Riktelėjęs, kad, susirgus joms prancūziškomis ligomis, sudeginsiu gyvas ant laužo, įsakiau nunešti dar penketą kėdžių link vasarvietės bei padėti auklei Mildai su vakarienės paruošimu. Tik permetęs žvilgsniu kambarį ir įsitikinęs, kad slaptavietės niekas nesurado, pagaliau atsipūčiau. Lyg akmuo nuo širdies nuriedėjo. Nusprendžiau, kad kaimui reikia rimtos slėptuvės ir nuskubėjau pas "svečius".
   O jie stovėjo ir apžiūrinėjo vasarinės terasą. Ir kuo juos taip sudomino dvidešimt pirmo amžiaus dizainas, suderintas su šių laikų galimybėmis? Tuo, kad išklota šviesiais akmenėliais aikštelė blizgina akis savo švara? Ar tuo, kad prieš jums ateinant, du palieti kibirai vandens, nuplovę dulkes nuo terasos, greitai nubėgo specialiai lietui skirtu grioveliu?
   Kada karininkai su dvasišku tėveliu pagaliau atsisėdo už stalo, prie jų prisijungiau ir aš su seserimi, o Diteris su Alesium kukliai įsitaisė ant žolytės už mano nugaros. Vieta buvo parinkta idealiai, vakaro saulė nurausvino netolimas kalvas, paukščiai čiulbėjo savo meilės giesmes, vėjas atpūtė neseniai suartos ir užsėtos žemės kvapą. Bet lyrika manęs nedomino, tiek daug reikėjo išklausinėti ponų svetimšalių apie tai, kas vyksta plačiajame pasaulyje.
  
  
   Žemaitija, 1700 metų Birželio pradžia
  
   Leitenantas, Grafas Andreas Vaitmann
  
   Praėjo pusantros savaitės, kol mūsų arkliai ir žmonės atsipūtė. Ir tik tada mes palikome šį keistą kaimą, su jo keistais vaikais. Labiausiai mane sudomino vadeivų trijulė. Suprantu - jaunasis bajoras, mėlynas kraujas. Bet tie du jo tarnai mane tiesiog baimino. Kartais apimdavo jausmas, kad kalbiesi su senais žmonėmis, kurie apsimetė vaikais. Keistas muzikantas, kurio birbynės melodijos priversdavo prisiminti namus ar šiaip nusišypsoti. Už tokias šachmatų figūras, kurias jis išdrožinėja kartu su vietiniu piemeniu, dar penkiasdešimt metų atgal juos būtų sudeginę ant laužo. O kada tas velniūkštis Diteris įrodė, kad tos figūrėlės yra amuletai, galintys padėti išsisukti nuo durklo, kareiviai buvo pasiruošę atiduoti dalį savo algos. Gerai, kad bajoraitis atsisakė imti iš jų pinigus, vyrai atidirbo ir dar liko patenkinti. Ypatingai mūsų dailidės. Kada jie įrenginėjo slėptuvę miške, tiesiog švytėjo iš laimės, paaiškinę, jog su naujomis žiniomis, kai nugalės švedus, savo mieste taps žinomais meistrais.
   Į kapitono klausimą, - kam tokiam skurdžiam kaimui slėptuvė? - jaunuolis atsakė, jog dabar per kraštą pradės marširuoti ir kariniai daliniai, tarp kurių gali nebūti tokių draugiškų ir garbingų karininkų, savo elgesiu jau užsidirbusių kaimo pasitikėjimą.
   Geriau jau prancūzui paskolinsiu pinigų, nepaimdamas jokio vekselio, negu patikėsiu tuo bajoraičiu. Jausmas, kad čia viskas netikra, kad mus kvailina nepaliko manęs visą laiką. Štai, jei Alesius už savo demoniukus pinigų neėmė, tai, žaisdamas kortomis ir kauliukais, jo draugelis Diteris taip ištuštino kareivių kišenes, kad tik kapitono įsakymas neleido jiems pripjauti šelmį vietoje. O kaip jie apžiūrinėjo mūsų ginklus ir klausinėjo apie šaudymo atstumą bei greitį, su kuriuo juos galima užtaisyti. O ką Tadas Žemeckis kalbėjo apie taktiką? Bajoraitis, išgirdęs mano pasakojimą, apie tai, kad dabartinis kurfiurstas perskaitė visą literatūrą apie kovas su švedais ir daugiau nedarys tokių klaidų, tik nusišypsojo ir prasitarė, kad generolai visada ruošiasi praeitam karui. Tie žodžiai vis dar sukasi mano galvoje, gaila, kad jau niekada neturėsiu galimybės paklausti, ką turėjo omenyje bajoraitis.
   Keisčiausia, kad Markusas su Fridrichu taip ir neįkirto, apie klausinėja tie vaikai. Jie, kaip ir visuose kaimuose, kuriuose mes anksčiau stovėjom, stengėsi sukelti vietinio bajoraičio pasitikėjimą ir sužinoti, kur jis laiko savo brangenybes ir pinigus. Kvailiai, - taip nieko ir nesuprato, o aš bijau. Vaikas, pirmą kartą gyvenime pamatęs muškietą, neima jos į rankas kaip muziejinės relikvijos. Tokiu žvilgsniu mano anksti žuvęs brolis žiūrėdavo į protėvių šarvus, kalbėdamas, kad dabar jie niekam nereikalingi. Prakeikti švedai, aš dar atkeršysiu jums už tave. O Alesiaus man labai gaila, jis kaip tik brolį ir primena.
   Ir dar, - negi niekas nemato, kad kaimo gyventojai taip pat keisti. Juk praėjome daugelį gyvenviečių ir visur vaikai arba slėpdavosi nuo mūsų, arba kankindavo kvailais klausimais. Čia visi sėdi, tyli ir įdėmiai klauso, o su mumis bendrauja tik ta trijulė. Ech, suprasti, ką jie taraliuoja savo barbariška kalba. Ir netgi jų žaidimuose pastebėjau kažkokią keistą sistemą, iš pradžių laksto, šokinėja kaip pasiutę, paskui bajoraitis pakalbės su kiekvienu atskirai ir tyla. Visa ta arava iškart užsiima įprastais valstietiškais darbais, akmenėlius surinkinėja, gėles laisto. Iš karto matosi, kad bajoraitis labai žiaurus žmogus. Nemačiau, kaip pas jį dirba budelis, bet jo bijo kaip mirties. Man matant, vienas valstietis trenkė antausį savo sūnui, ir už reikalą, tarp kitko, neatbėgo pakviestas. Tai ponas Tadeušas kažką jam tyliai, žiūrėdamas į akis, pasakė šaltu balsu ir tas apsimyžo. Todėl bajoraičio man negaila. Taip išgąsdinti visa galva aukštesnį vyrą gali tik labai žiaurus žmogus.
  
   Praėję išskirtą dienos maršui atstumą, pagaliau sutikom kapitono brolį su jo banditais. Jie taip visada daro, iš pradžių įsitrina į draugus vietiniams, kad sužinotų visas paslaptis, o po to ateina galvažudžių gauja ir pasiima visą kas vertinga. Korbicas net aforizmą sugalvojo, kad gero žodžio ir muškietos pagalba pasieksi daugiau, negu pasitikėdamas tik viena muškieta.
   Prisijuokaus kada nors. Norą pasiųsti skundą į Kurfiursto kanceliariją seniai atmušė parodomoji bausmė keliems, nusprendusiems taip pasielgti, karininkams. Kaip jau supratau, kapitonas dalijasi grobiu su kažkuo viršuje ir visiškai nebijo karo teismo. Ką gi, pirmiausia man reikia atkeršyti švedams, o po to galima bus pagalvoti apie teisingumą.
   Mintimis vėl grįžau į tą keistą kaimą. Ir kodėl bajoraitis išsiuntė visus suaugusius darbuoti į artimiausią miestelį? Vyrai, begindami savo vaikus, nors galėjo padoriai numirti. Bent nekentėtų, pamatę kas atsitiko jų šeimoms po Johano dalinio paišdykavimo.
   Čia prijojo Kapitonas ir įsakė:
   - Ei, svajokli, lėk pirmyn ir perduok generolui, kad rytoj su juo susitiksim sutartoj vietoj.
   Nujodamas pasižiūrėjau, kaip miške išnyksta Johano galvažudžiai su prisijungusiu prie jų Fridrichu. Ir vis dėl to, man gaila tų keistų vaikinų.
  
  
  Alesius
  
  
   Viskas prasidėjo tada, kai mane aplankė kareiviai su visai idiotiška mintimi: nusipirkti porą šachmatų figūrų ir pašventinti, kad taptų amuletais. Visai nenorėjau užsiimti šiuo kvailu žaidimu, bet mane įkalbėjo Diteris. Sykį jis, pasinaudodamas savo Taj kvon do žiniomis, sugebėjo išsisukti nuo dviejų, nutarusių jį papjauti, prasilošusių saksų išpuolių. Kai abudu užpuolikai susitrenkė stipriai kaktomis ir nugriuvo be sąmonės, Tadas mestelėjo frazę, kad būtent amuletas ant vaiko kaklo neleido jiems nusikalsti prieš dievą. Ten dar kapitonas Korbicas riktelėjo ant savo pavaldinių. Būtent po to įvykio ir dingo visos šachmatų figūros. Aš jau net nežinojau, ką pasakyti Kražių seminaristams, supratusiems, kad galima žaisti už šventąsias jėgas ir užsisakiusiems penkis rinkinius figūrėlių. Įdomu, tik kas ten pas juos už pragaro jėgas žaidžia?
   Liūdnas mintis nutraukė būtent ta pora išprotėjusių kareivių, pristojusių su prašymu sumokėti už atsiradusius jų rankose orkus, ir su prašymu leisti man prisiekti. Jau norėjau pasislėpti nuo jų, bet vieno iš brolių pasakojimas apie močiutę, liepusią prisiekti velniukų drožinėtojui, mane truputėlį nuramino.
   Tuoj sugalvojau priesaikos žodžius ir ritualą, padėkodamas mintyse Tadui už atmintiną ceremoniją, ir įpjoviau jiems nykščius. Palaukęs, kol į lėkštutę prilašės pakankamai kraujo, gerai ten prispjoviau, nu ne kvailys aš, pats save pjaustyti, ir išvoliojau ten medinius orkus. Kad atrodyčiau paslaptingiau, liepiau jiems duoti priesaiką nedaryti skriaudos mūsų kaimui ir visą laiką stengtis padėti man. Ir kad būčiau dar įtikinamesnis, atsisakiau imti iš jų pinigus, motyvuodamas tuo, kad Perkūnas ima mokestį tik krauju ir gerais darbais. Būtumete matę jų veidus.
  
   Tai, ką jie atsidėkodami papasakojo, privertė susirūpinti. Pasikvietęs Tadą su Diteriu, papasakojau jiems apie kapitono Korbico pinkles ir jie greitai apipylė samdinius kryžminiais klausimais. Aš gi, kaip žmogus visiškai nekaringas, įdėmiai klausiausi ir bjaurėjausi bereikalingu protėvių žiaurumu. Po mano draugų apklausos, papasakoję viską ką žinojo apie užpuolikų kiekį, jų pomėgius ir įpročius grobiant, nuo saksų prakaitas tekėjo. Kada jie susiruošė išeiti, Diteris dar mestelėjo iš paskos:
   - Dabar jūs supratot, kodėl kapitonas neleidžia atsiimti mano išloštų pinigų atgal? Ogi todėl, kad jis nori juos visus susišluoti sau. Pagalvokit, ar verta kariauti, kai tavimi rūpinasi toks vadas?
   Likę vieni, pažvelgę į susirūpinusius veidus, nusprendėm išnykti savo slėptuvėje, toliau nuo smalsių akių ir ausų. Aplinkiniams pakol kas buvo anksti žinoti apie artėjančią katastrofą. Panikos niekam nereikia.
   Gerai, kad iki kapitono galvažudžių antpuolio liko apie pusantros savaitės, spėsim ką nors sugalvoti. Planą sugalvojom visiškai paprastą. Juk negali trys vaikėzai sustabdyti dešimtį apsiginklavusių kareivių. Vadinasi, reikia paprašyti pagalbos pas Pantelejų, tuo labiau, kad jis iki šiol pyksta ant saksų, atėmusių iš jo anūko žirgą. Pasiuntiniu sutiko būti Diteris, mums gi liko sugalvoti, kaip įvilioti priešą į pasalą, ir kaip paslėpti visus taip, kad niekas nieko nesuprastų.
   Vakarop Diteris pasiėmė kardą ir vienintelį kaimo pistoletą, kad ramiau prieš vilkus būtų ir nubėgo į Jurbarką, pas savo draugelį. O aš nusprendžiau toliau išdrožinėti goblinus, nusprendęs, kad dar ne vienas kareivis atbėgs su panašiu prašymu.
   Taip ir įvyko. Tiesa, priesaiką man davė tik penki kareiviai, kiti tikriausiai apie tai nesusiprotėjo, arba pabijojo parduoti sielą velnio tarnui. Bet tai, kad dauguma iš jų sutiko atidirbti, labai padėjo mūsų kaimui. Ir dar, kareiviai nustojo vagiliauti, tikriausiai išsigando mano prakeikimo.
  
  Diteris
  
   Pradėjus aušti, pagaliau pasiekiau Jurbarką. Prieidamas prie Tarasiaus namo išsitraukiau birbynę ir užgrojau prisikėlimo maršą. Po kiek laiko atsidarė durys ir į mane atlėkė batas. Reiškia, senas krienas dar pyksta.
   - Ilgų jums metų, dėde Pantelėjau, ir taip jūs priimate svečius, atnešančius į svetingus namus geras žinias.
   Kazokas išėjo, pažiūrėjo į mane sunkiu, pagiringu žvilgsniu, nuklibinkščiavo prie šulinio, prisėmė kibirą vandens ir apsiliejo save. Po to mostu pakvietė mane, dar sykį pripildė kibirą ir, pagriebęs grubia ranka mano liauną kaklą, pabandė jame nuskandinti. Išskėčiau rankas į šalis ir pradėjau spragsėti pirštais. Pastangos atsipirko ir greitai aš vėl galėjau įkvėpti oro. Senas pirdžius dar sykį permetė mane paniurusiu žvilgsniu ir liepė padėti jam nusiprausti. Kol liejau vandenį ant jo nugaros ir rankų, kazokas burbėjo:
   - Atsiuntė nelabasis nelaimę ant mano senos galvos. Gal nori, kaip Tarasius su diržu susipažinti, tai galiu greitai padėti. Gulėsi šalia jo ir dejuosi.
   - Tikiuosi, mano brolis gali vaikščioti ir joti ant arklio, aš gi nusprendžiau papasakoti, kaip už tą pagrobtą iš jūsų kuiną gauti dešimt puikių karinių žirgų.
   Senis pažiūrėjo su nuostaba ir perklausė:
   - O ar apie savo kaimą ir artimuosius pagalvojot? Jei pavogsit iš apsistojusio dalinio arklius, kareiviai išpjaus visą apylinkę. O pas mane beliko vienintelis anūkas, kad juo rizikuočiau.
   Vos išvengiau rankos, norinčios vėl sugriebti manę už sprando ir, atšokęs tolyn, pradėjau raminti kazoką.
   - Viskas įstatymo ribose, dėde Pantelėjau. Atvirkščiai, tai mes sugausim vagių bandą.
   - Jei taip, papasakok pagaliau, ką jūs ten sugalvojot, - praradęs viltį pagauti mane, atsiduso senis.
   - O gal Tarasius prisijungs, kad išgertų po puodelį žolelių arbatos, o tai aš taip sužvarbau, kad net atsisėsti nėra kur.
   - Oi, prisijuokausi kada nors. Aptarnaus tave linksmas ir geraširdis budelis, - suniurnėjo senas krienas.
   Bet vis dėl to pasikvietė į namus, kur, gurkšnodamas liepų arbatą, pradėjau pasakoti apie mūsų planą.
   - Sužinojome, kad mūsų kaimą kažkur po tuzino dienų nori užpulti gauja, kur bus mažiausiai apie dešimt plėšikų. Reikia nors dvidešimt galinčių panaudoti ginklą vyrų, kad galėtume paimti jus šiltutėliais.
   Čia pamačiau, kaip staiga sunerimo Pantelejus.
   - Tik nė dvidešimt, nė dešimties karių negaliu tau duoti. Visus mūsų bajorus jau seniai surinko hetmanas Sapiega ir niekas neleis mums gražinti jų atgal.
   - Taip net ir geriau, - ramiai ištariau, nekreipdamas dėmesio į nustebusį kazoką. - Šiaip tai mes ir nenorėjome didelio triukšmo. Svarbiausia, žinome kiek jų, kada ruošiasi užpulti ir kaip. Visa kita greičio ir gudrumo rankose. Gerbiamas Pantelėjau, nors penkis vyrus sugebėsite surasti?
   Čia senis vos neužspringo alumi.
   - Kaip taip tai? Su penkiais prieš dešimt? Žinoma, aš jaunystėje dar ir ne taip su draugais galėjau prasisukti, bet dabar savo komandoje neturiu nei vieno kario. Šiaip krautuvininkų sūneliai, gyvenime parako neuostę.
   - Tai, kad mes ir nenorime šaudyti, nu gal pykštelėsim vieną kitą kartą į orą, ir plėšikai patys pasiduos. Svarbiausia, kad jie įlįstų paskui sūrį į pelėkautus.
   Išskleidžiau ant stalo planą ir nupasakojau mūsų sumanymą. Reikėjo aptarti dar daugelį niuansų.
  
  Tadas
  
   Žiogas čirškėjo šalia mano dešinės ausies, greitai užtepliotas ant veido ir rankų dumblas baigė išdžiūti ir pradėjo nukritinėti mažais gabaliukais, bet laikas praleistas pasaloje atsipirko. Žuvelė užkibo ir jau nenutrūks.
  
   Sunkiausia buvo įkalbėti kazoką su jo žmonėmis, kad jie nepradėtų kvailioti anksčiau laiko. Gerai senasis Pantelejus, bet jo švogeris su savo sūnumis tapo pagrindiniu mano galvos skausmu. Apžvelgę mus, tik pora metų vyresni už mūsų trijulę, Gecevičiukai pasipūtė, jausdami savo pranašumą, ir iškart pradėjo pasakoti, kaip jie vienu du sudoros plėšikus. Aš vos anksčiau laiko nepražilau nuo jų kvailumo ir supratau, kodėl subyrėjo Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė. Išgelbėjo tik tai, kad Pantelėjus su savo padėjėju antausiais ir spyriais išaiškino jaunuoliams apie karinės disciplinos svarbumą.
  
   Kai "Gegutė" sukukavo - iš kurios pusės ir kiek plėšikų artinasi - greitai suvaizdavome staigų liaudies pabėgimą su nepabaigtais pietumis ir pasislėpėme iš anksto paruoštose slėptuvėse.
   O štai ir balandėliai pasirodė. Lygiai dešimt persirengusių valkatomis plėšikų, besėdinčių ant brangių ristūnų. Jie pasisukiojo po kaimą, pašaudė į orą, įsitikino, kad nieko nėra ir pradėjo krėsti artimiausias triobas. Kaip ir buvo planuota, "protingiems džigitams" neišėjo atidaryti tik Diterio dūmo durų. Visi bandymai patekti vidun atsitrenkdavo į mūsų šiek tiek paėmusio kalvio burbėjimą, kad jis nieko nenori matyti.
   Taip mes ir planavome. Prieš tris dienas į kaimą atvažiavo Pantelejaus žmogus ir surinko tris likusius kaimo vyrus bei jaunas moteris ir vaikus miesto darbams. Bijojome, kad prieš pusę šimto moterų su vaikais ir kelis vyrus kapitonas panorės išskirti daugiau negu dešimt kareivių. Dabar gi, jis įsitikinęs, kad kaime beveik neliko žmonių, todėl ir liudininkų galės nesigailėti. O ir grobį dalinti į daug dalių tikriausiai nenorės.
   Kol kas planas buvo įgyvendinamas sėkmingai. Du plėšikai pasiliko saugoti duris ir pririštus prie labai patogiai įkastų žardžių žirgus, o kiti nuėjo į mišką, panaršyti po mūsų "slėptuvę". Vos tik jie pradingo iš akių, mes su Pantelėjumi pašokom ir metėm peilius bei siurikenus. Vasaros kaitra privertė saksus nusiimti storas milines ir šilkiniai marškiniai negalėjo sulaikyti sviestų ginklų. Pribėgę prie susmukusių kareivių, nuspyrėm į šoną jų ginklus ir pastuksenome į duris sutartą ženklą.
  Iššokę vyrai mediniais plaktukais dėl atsargos dar sutrenkė saksams per smilkinius ir nuvilko lavonus į krūmus.
   Vėl užtaisydamas plėšikų pistoletus, padėkojau Pantelejui. Vis dėlto abu jo mesti peiliai pataikė tiksliau, man gi dar reikės treniruotis ir treniruotis.
  
   Lėtai ir atsargiai pažvelgęs iš krūmų, įsitikinau, kad ir antra mūsų plano dalis praeina kuo puikiausiai. Visai praradę atsargumo jausmą, plėšikai jau spėjo nukasti smėlio sluoksnį, po kuriu buvo paslėptos pirmosios durys į slėptuvę ir su didžiuliu vargu jas atidarė. Vis dėl to idėja su melagingu seifu atsipirko su kaupu. Specialiai parodžiau kapitonui, kaip ten sunešam viską, ką turime vertingo kaime. Ateityje reikės iškasti dar vieną panašią, bet visi aplinkui turi žinoti tik apie šią - netikrą.
   Pagaliau ketvertas nelaimėlių įlindo į vidų, kad atidarytų antras duris. Šūviai greitai perplėšė miško garsus, iššokęs iš užmaskuotos duobės Diteris kojos smūgiu užtrenkė spąstus ir padėjo kazoko žmonėms pribaigti tuos saksus, kurie dar judėjo. Atbėgę vyrai užvertė sunkius rastus ant durų ir pradėjo naršyti negyvėlių skarmalus. Pasimėgavęs jų patenkintais veidais, priėjau prie durų ir, pabeldęs į lentą paklausiau:
   - Broliukai, ar jums ten nešalta? Tai dar pasėdėkit.
  
  Alesius
  
   Paeiliui su Raimiu visą dieną stebėjom kelią ir tik vakarop sulaukėm "svečių". Kada jie šešėliais pralėkė pro mus, sukukavau sutartą signalą ir atsipalaidavęs persiverčiau ant nugaros. Pagaliau galima ir atsipūsti. Jei viskas vyks taip, kaip planavo Tadas su Diteriu, manęs neprireiks. Geriau stebėsiu mišką, kuris jau užbūrė savo kvapais ir garsais. Greitai pasigirdę iš kaimo pusės šūviai patvirtino, kad draugai savo stichijoje ir jiems sekasi. Sau jau seniai daviau žodį, kad niekada nepaimsiu į rankas ginklo ir sugebėsiu pasiekti tikslą nepraliedamas kraujo. Ir tegul Tadas įrodinėja, kai tai neįmanoma - moralinė pergalė bus mano pusėje. Supratęs, kad nieko naujo neįvyks, išsitraukiau savo birbynę ir praėjau ją valyti. Raimis patampė manę už liemenės, bet aš numečiau jo ranką. Vakarėjantis dangus ir paukščių čiulbesiai pamėtėjo man naują idėją. O jeigu birbynėje vietoj trijų skylių išgremžti šešias? Taip ji ir fleita gali pavirsti. Vaikas vėl pradėjo tampyti mano kelnių klešnę, priversdamas suduoti jam birbyne per pirštus. Nejaugi jis nemato, kad mane apėmė įkvėpimas ir tuoj gims nauja melodija.
   Tamsa.....
  
  Diteris
  
   Kada iš miško pasigirdo pistoletų šūviai ir į aikštelę išbėgo kruvinas Raimis, visi suspėjo pagriebti saksų ginklus ir pasislėpti už medžių. Liko tik piemuo Arūnas, pagriebęs kaip lėlę susmukusį vaikį. Jis kažką kalbėjo jam į ausį ir supo ant rankų, visiškai nekreipdamas dėmesio, kas vyksta aplinkui. Atbėgęs paskui mažylį, leitenantas patenkintas prakalbo:
   - Ką, gyvačiuk, pabėgti norėjai? Tuoj aš su draugais parodysiu tau, kuo mėgsta užsiiminėti dėdulė Fridrichas.
   Čia aš neišlaikiau ir nušuoliavau link jo. Šiaip tai ir kiti paliko savo slėptuves, užpuldami saksonietį. Leitenantas netgi nespėjo ištraukti savo kardo, kai jį pradėjo bombarduoti įsiutusių vyrų smūgiai. Tik sugriaudėjęs šūvis nuramino mus.
   Tadas, papūtęs į pistoleto vamzdį, sušnypštė:
   - Staigiai visiems slėptis. Mes dar nežinom kiek jų.
   Palaukęs minutėlę ir nieko keisto neišgirdęs, mostais parodė jauniems bajoraičiams ir Pantelejui, kad tie turi nueiti į mišką ir viską patikrinti. Kaip ne keista, ženklus, man žinomus iš Holivudo filmų, suprato visi susirinkę ir "diversantai" vienas po kito išnyko miške. Tadas priėjo prie piemens, paėmė iš dejuojančio vyriškio rankų vaiką, apglėbė jo galvą, pradėjo drebėti ir greitai nukrito be sąmonės.
   Abu juos teko nešti ant rankų į kaimą, kur mus greitai apsupo virkaujančios moterys. Pamačiusios mūsų numirėlius, o greit ir Pantelėjaus atneštą kruviną Alesių, jos visai prarado protą ir pradėjo staugti, plėšydamos paskutinius marškinius ant savo kūno. Jau nežinojau ko griebtis, bet dvasiškas tėvelis Ignacijus išgelbėjo padėtį, įsakydamas atnešti virto vandens ir lininių rankšluosčių. Jis liepė praplauti žaizdas vaikinams ir vietoj bereikalingo stūgavimo pasimelsti Švenčiausiai Mergeliai Marijai. Jo manymu, tik taip kaimo moterėlės galėjo padėti sužeistiems
   Aš pasitraukiau į šalį ir, įsitikinęs, kad niekas nemato - pradėjau ryti ašaras. Jei draugai numirs, kaip man reiks gyventi? Staiga išgirdau, kaip šalia sriūbauja mergaitė. O ką čia veikia Kristina? Jai gi su visais kaimo vaikais reikėjo likti Jurbarke.
   Prisėdęs, apglėbiau ir pradėjau glostyti jos plaukus. Ji taip priminė mano likusią praeitame gyvenime seserį, kad neišlaikiau ir pradėjau guosti:
   - Kristina, tavo broliui nieko neatsitiko. Bet jei kas nors ir įvyks, atsimink - aš būsiu tavo angelu sargu, tavo antruoju broliu.
   Mergaitė įsikniuobė į mano marškinius ir šniurkščiodama prabilo:
   - Jis. Jūs. Visi. Aš. Nieko nesuprantat. Be jo. Tik vienas jis.
   Pamažu jos kūkčiojimai nurimo ir Kristina užmigo. Paėmiau ją ant rankų ir nunešiau į kaimą, kur mūsų pasirodymą sutiko nustebusių žvilgsnių jūra. Įgrūdęs sesę į sėdinčio po ąžuolu Tado rankas, nuėjau pasižiūrėti kaip sekasi belaisviams. Priėjęs prie leitenanto kūno, pastebėjau, kad tas dar gyvuoja ir paprašiau vyrų:
   - Nuneškit į daboklę. Jis turės mirti labai pamažu.
   Čia nuo kito, vedančio į kaimą, keliuko pusės atbėgo Tarasius su Rimu. Pamatę gulinčių ąžuolo pavėsyje draugų ir brolių kūnus suklupo ir pradėjo plėšyti savo marškinius. Jų kauksmą nutildė dvasiškas tėvelis.
   - Nustokit žliumbti. Visi liko gyvi, tik kai kurie lengvai sužeisti. Greitai jaunuoliai vėl lakstys lyg nieko nebuvę.
   Kaime pamažu nusistovėjo tyla, pertraukiama tik lapų šlamėjimo ir gegutės kukavimo. Pastebėjau kaip visi sukluso, stengdamiesi suskaičiuoti, kiek metų dar liko jiems gyventi. Suprunkštė arklys ir atsisukęs pamačiau, kaip vyresnysis iš brolių Gecevičių išveda iš miško nuostabų arabišką ristūną.
   - Radau pririštą netoli mūsų posto. Tikriausiai leitenantas nenorėjo rodytis kaime kol viskas nenutils, bet išgirdo mūsų žvalgus ir nusprendė apsidrausti, - pratarė.
   Priėjau prie žirgo, paglosčiau jo sprandą, papūčiau į šnerves, tuo nuramindamas vargšą gyvūną. Kaip pasielgti su grobiu, nuspręs senis Pantelejus su Tadu, bet šį stebuklą pasistengsiu išsiderėti sau. Kreipiausi į jau apsupusią mane grupę:
   - Gerbiamas Pantelėjau, tegul visi sudeda trofėjus ant pievelės šalia šulinio. Visus trofėjus, netgi pačius smulkiausius. Kada bajoraitis atsitokės, reikės viską padalyti po teisybei.
   Pakviečiau porą moterų ir nuvedžiau prie slėptuvės. Belaisvių iš vidaus daužomos durys drebėjo, bet laikėsi. Dėl visa ko užritinom dar porą akmenų ir, paprašęs bobelių nurengti lavonus - ūkyje viskas pravers, pakėliau sėdintį vienumoj piemenį ir nuvedžiau pas Raimį. Pamatę, kad tas jau pradėjo ramiai kvėpuoti, o žaizda galvoje jau apsitraukė tvirtu šašu, nurimome. O kai apžiūrėjau Alesių, tai pajutau, lyg kalnas nuo pečių būtų nukritęs. Paprastas smegenų sukrėtimas, o kadangi jų pas litviną nuo prigimimo nebuvo, tai nieko baisaus - išsikeberios.
   Grįžęs į pievelę, kur gulėjo trofėjai, radau išbalusį Tadą. Jis vis dar sėdėjo atsirėmęs į ąžuolą ir tylėjo. Paprašiau jo ir Pantelejaus leidimo pačiam paskirstyti grobį ir užsiėmiau darbu. Pirmiausia ištraukiau iš vieno kaimo vyro - Blindos užančio paslėptą ryšulį su variokais - jis ką, tikėjosi, kad nepastebėsiu - po to priėjau prie seno kazoko ir parodęs pirštu į jaunąjį Gecevičių, paklausiau:
   - Pats ištrauks iš bato aulo durklą ir žiedą, ar tu jo paprašysi?
   Kai Pantelejaus vyrai nustojo spardyti kvailį, o paslėpti grobiai rado savo vietą šalia kitų trofėjų, pradėjom dalybas. Stengėmės nenuskriausti nė vieno, o smulkiems vagišiams išaiškinom, kodėl šį sykį jų dalia tokia maža. Nustebino tik keistas bajoraičio prašymas visus išskirtinus daiktus parduoti ar iškeisti į ne tokius įsimintinus, bet kai jis išaiškino kodėl, Pantelėjus nusišvilpė iš nuostabos.
   - Daug atamanų mačiau savo gyvenime, bet tokio jauno dar niekada.
   Pasilikom tik ristūną - mano pasiūlymas laikyti jį paslaptyje, kol pagerins rasę, patenkino visus.
  
   Kaimas nutilo tik tada, kai visiškai sutemo - tiek daug dar reikėjo nudirbti. Nusikaltę su vyresniais vaikais iškasė miške dešimtį kapų, bet dvasiško tėvelio paprašyti, atidėjom laidotuves iki rytojaus. Jis norėjo sužinoti mirusių vardus ir pavardes, kad galėtų pasimelsti už jų nuodėmingas sielas. O, be to, ir kitiems plėšikams vertėjo prieiti išpažinties. Aplankiau ir leitenantą, iš kurio moterys, beieškodamos ginklų, atėmė visus drabužius ir numečiau jam šiaudų glėbį. Geriau tegul jis nesušals per naktį, per daug lengva mirtis neįėjo į mano planus. Ir tik po to, susitaręs su vyrais, kada reikės stoti į sargybą, nukritau pasnausti. Bet miegas niekaip nenorėjo aplankyti manęs.
  
  
  Alesius
  
   Pažadino spengiantis galvos skausmas. Apsiašarojęs mamos veidas tuoj pranyko ir vėl pasirodė. Šlapias lininis rankšluostis suvilgė smilkinius ir jaunesniųjų brolių ir seserų išsigandę kontūrai pagaliau išryškėjo. Pakėliau ranką, apčiupinėdamas raištį, ir sudejavau iš skausmo. Mama tuoj pasiuntė broliuką laukan ir Tadas greit pasirodė. Jis tylėdamas žiūrėjo į manę ir, supratęs, kad nieko neišgirsiu, paklausiau:
   - Kas įvyko? - kalbėti buvo sunku, bet noras sužinoti, kas atsitiko, nugalėjo įgimtą drovumą.
   Tadas atsakė tik po netrumpos pauzės.
   - Gavai muškieto buože į savo kvailą galvą. Tikiuosi, kad sekantį karta nebūsi toks žioplas ir neleisi savo pavaldiniams taip nukentėti. O dabar pakelk savo sėdynę ir eik laukan. Turi sudalyvauti įvyksiančiame teisme. Tik atsargiai, jokių bereikalingų judesių. Bandžiau tave gydyti, bet visas jėgas atidaviau Raimiui, todėl gumbą panešiosi, kol jis savaime neišnyks - turi gi visi atpažinti mūsų didvyrį.
   Išėjau laukan, kur saulės spinduliai pradėjo naikinti paskutinius mano galvos skausmus ir, atsirėmęs į ąžuolą, pajutau kaip tas dalijasi su manim savo stiprybe. Naujų jėgų antplūdis privertė pagaliau dirbti smegenų ląsteles ir pagaliau pradėjau suprasti, kas vyksta pievelėje.
   Prisėdęs šalia Rimas papasakojo, kad kaimas teisia plėšikus. Juos, mirtinai sužvarbusius, ištraukinėjo iš slėptuvės ir atvesdavo iki pievelės, kur sėdėjo dvasiškas tėvelis bei seno kazoko žmonės ir kamantinėjo. Nežinau, kodėl vagys taip bijojo Diterio, bet į visus jo klausimus atsakinėdavo apimti drebulio. Keista, bet visus jų bandymus sumeluoti ar išsisukti draugas griežtai nukirsdavo, duodamas ženklą Pantelėjui panaudoti rimbą. Galų gale visi susirinkę, girdėdami laisvą kazoko vertimą, pradėjo žiūrėti i Diterį, kaip į dieviškos bausmės įsikūnijimą.
   Klausimai pagrinde lietė praėjusius plėšikų darbus ir kur bei kam tie iškišdavo grobį. Sužinojom ir tai, kad tokių bandų aplinkui veikia ne viena, juk su armijos pajudėjimu išsijudino ir marodieriai. Kol kas visi stengėsi veikti slapčia, nepalikdami įkalčių, bet pasakojimas apie tai, kokiais būdais mėgdavo linksmintis užimtuose kaimuose, privertė mirtinai išbalti visus mūsų vyrus. Ramūs išliko tik Pantelėjus su senuoju Gecevičium ir, kaip ne keista - bajoraitis. Jiems pasakojimas apie tai, kad leitenantas Fidrichas labai mėgo kankinti mažus berniukus, nepadarė jokio įspūdžio. Tadas tik paprašė teriojančio samonę dvasiško tėvelio toliau užrašinėti nusikaltėlių parodymus.
   Kada eilinis plėšikas baigdavo atsakinėti, jį privesdavo prie kunigo, kuris atleisdavo jam nuodėmes ir nuteistąjį nuvesdavo į mišką.
   Ketvirtą ir paskutinį teisė vadeivą - kapitono Markuso Korbico brolį. Po nakties, praleistos šaltojoje, jis prarado visą savo išdidumą ir tyliai mykė prašymą pasigailėti. Kaip prasitarė Tadas, įprasta sadistų ir žmogžudžių būsena, kai jie pajunta artėjančią mirtį. Ir būtent iš kapitono brolio išgirdom, kas superka priplėštą turtą ir kur jie slepia brangiausius daiktus. Kai visa ceremonija baigėsi ir besispyriojantį išgamą nutempė į mišką, Tadas pakvietė mane:
   - O tu ko sėdi? Galvoji, tavęs tai neliečia? Einam!
   Nesuprasdamas kodėl, nusekiau paskui. Kada atėjom į miškelį, kur jaunasis Gecevičius ir
  vienas iš kaimo būrų - Jonas Blinda užkasinėjo kapus, baisus įtarimas - nejaugi tiek nusikaltau - sukirbėjo mano širdyje. Būtent tuomet Tadas įdėjo į mano rankas kruviną kirvį ir pratarė:
   - Dabar tavo eilė įvykdyti nuosprendį! Nukirsk jam galvą!
   Pasižiūrėjau į kirvį, į padėjusį ant kaladės galvą plėšiką, į kraujo upelį, tekantį link Mituvos ir praradau sąmonę, suspėdamas išgirsti:
   - Johanai Korbicai, ar tu nori gyventi?
  
  
  Tadas
  
   Kada Johanas galų gale visiškai palūžo, pritaikiau praktikoje praeito gyvenimo žinias apie žmonių verbavimą. Žmogus, kurį mes ką tik nutraukėm nuo kaladės, sutiko su visais mūsų reikalavimais, pasirašė po visais dokumentais, jis norėjo tik vieno - gyventi ir toliau kvėpuoti tyru oru. O kada Diteris nupaišė jo atvaizdą, dar sykį įrodydamas, kad metai, praleisti dailės akademijoj nepraėjo veltui, saksonietis suskydo visiškai. Juk po tuo portretu buvo aprašyti visi jo nusikaltimai.
   Prireikė jį nuraminti. Prasitariau, kad nemėgstu laužyti bajoraičio žodžio, todėl, jei padės įvilioti į spąstus vieno jo pažįstamo gaują ir atimti pavogtus daiktus iš supirkinėjančios juos supirkėjos, na, bei dar šiek tiek padės, paleisiu jį visas keturias puses. Nusprendęs, kad agento verbavimą gali matyti tik artimi žmonės, visą pokalbį pravedžiau tik Diterio, Pantelėjaus ir Tarasio akivaizdoje. Visiems kitiems buvo dar anksti žinoti mūsų planus.
  
   Pirmiausia pravedėm operaciją su vienu iš vogtų daiktų supirkėjų. Pasirodo, plėšikai, atvykdami į naują vietą, jau žinodavo, pas ką galima iškišti grobį. Todėl vienas iš netolimo miestelio kromelnikų labai nustebo, kai jį, atvykusį su furgonu susirinkti grobio, sutiko visai ne tie veidai, kuriuos jis tikėjosi pamatyti. Pikti vyrai vietoje papjovė abu jo sūnus, o patį pakabino ant laukinės obelies šakos. Kankinamas žydas laikėsi ilgai, bet kai mes parodėme abu, kaip jis galvojo, paliktus namie mažamečius ir dar nieko nesuprantančius vaikus, palūžo.
   Žinoma teko prisiekti kryžiumi, jį bučiuojant, kad vaikai liks gyvi ir trečdalis pinigų iš slėptuvių bus paskirti jų priežiūrai ir mokslui, tuo labiau, kad tos priesaikos aš ir nesiruošiau pažeisti, ir pažadėti, kad bus palaidotas pagal savo tautos papročius, o ne pakastas į žemę užsiūtas į kiaulės odą.
   Johanas labai nenorėjo, bet vis dėl to pasirašę po dokumentu, kad būtent jis yra šios bausmės nusikaltėliui iniciatorius, ir kad nusprendęs ištaisyti padarytą iki šiol blogį, paskelbė karą visiems plėšikams ir marodieriams. Ypač jo noras bendradarbiauti labai padidėjo po to, kai pamatė, kaip su molinio puodo ir žiurkės pagalba baigia savo dienas Fridrichas Tiurkas. Įkvėptas reginio, prižiūrimas Pantelelėjaus ir senojo Gecevičiaus, nulėkė pas artimiausią savo pažįstamą gaujos vadeivą ir paslapčia papasakojo apie labai turtingą kaimą, globojamą paties Radvilos, bet jis žino ten slaptą keliuką ir jei pasistengus, kad niekas nesužinotų, tai...
  
   Taip pas mus atsirado pakankamai ginkluotės, parako ir pinigų. Kaimo bobelės net užsimanė į sekmadienines pamaldas šilkais apsirengusios nueiti, teko prigrasinti botagu ir paaiškinti, kad, kada aplink siautėja marodieriai - tik paskutinė kvailė giriasi savo turtais. Galvojau, kad jos nurimo, bet kur tau. Kai atvykusio pirštis Jono Motiejaus Dumčiaus, liaudyje vadinamo Ryžiku, pasižiūrėti išėjo apsirengusios prabangiomis sukniomis abi dvaro mergos Vilma su Laima, nusprendžiau - botagas čia jau nepadės.
   Nors gandai plito ir be moterų pagalbos. Pirmiausia Pantelėjus atvedė į kaimą porą visiškai nuskurdusių bajoraičių kurie pasiprašė į tarnybą. Juos tai suprantu, užsinorėjo gauti į savo rankas po arklį ir muškietą. Bet iš kur dėdė Abramas sužinojo, kad mes nuteisėme mirti porą jo tautiečių, atsakymo ilgai neradau.
  
   Jurbarko bendruomenės rabinas ginčijosi su manimi ir tėvu Ignacijumi ištisą vakarą, kol pagaliau aš eilinį kartą pažadėjau neužkasti vogtų daiktų supirkėjų kiaulės odoje, o atiduoti juos palaidoti tautiečiams. Bet už tai atsikeršijau jam, kai iškasę savo lavonų kūnus, jie nerado ten nė lašelio to paties įžeidimo. Dėdei Abramui teko priminti:
   - Tie žmonės nusikalto Lietuvos žmonėms, todėl ir gavo savo atlygį. Ir dar - jei jūsų bendruomenė nuspręs kaišioti man pagalius į ratus, nuvyksiu į Jeruzalę, prieisiu prie Vakarinės Sienos ir paliksiu ten raštelį su vardais žmonių, kuriuos prašau nubausti, kaip nesilaikančius Toros įstatymų.
   Nežinau, kas labiau išgąsdino rabiną, - ar tai, kad žinau slaptas jo tautos žinias, ar tai, kad aš prašnekau jidiš kalba. Bet būtent po to vakaro, aš įsigijau vieną pagrindinių savo šalininkų, kuris suvedė mane su visais pirkliais ir kontrabandininkais muitinėje. Būtent paskutiniųjų paslaugų mums labai reikėjo parduodant ar iškeičiant trofėjus.
  
  
  
  Ketvirta dalis
  
  Suprasti tylumą
  
  Ežiuk, ką tu veiki?
  Klausau tylos.
  Nu ir kaip ji?
  Tyyyli.
  
  Ežiukas rūke
  
   Lietuva Birželio pabaiga. 1700 metai. Girdžiai
  
  Alesius
  
   Spyriai į kamarėlės duris privertė susigūžti. Tadas vėl atėjo reikalauti pasiaiškinimo, bet aš nieko nenoriu matyti ir nieko nenoriu girdėti.
  
   Tai, ką jie nori įrodyti, visiškai prieštarauja mano įsitikinimams apie gėrio pergalę, ir, kas dar blogiau, jau kelios savaitės sapnuose mane lanko tie kruvini žmonės, kuriuos, neleisdamas jiems pasitaisyti, nugalabino Tadas su savo gauja. Negyvėliai klausia manęs, kodėl nesustabdžiau žudynių, prašo manęs pasimelsti už jų kančias, manęs - kurio senelė buvo žydė, o mama išugdė visišką netikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Bet košmarai naktimis nenustojo kartotis ir šiandien neiškentęs nubėgau prašyti patarimo pas dvasišką tėvelį.
   Kai papasakojau jam apie tikrą mūsų pasirodymo šiame pasaulyje tikslą, jis liepė man melstis ir prašyti atleidimo. Nepatikėjęs pakartojau apie tai, kad mes išrinkti suteikti šiai žemei civilizacijos postūmį. Kunigas tik pasižiūrėjo į mane ir pakartojo, kad viskas dievo rankose.
   Čia aš ir pratrūkau.
   - O dievo nėra! - Pareiškiau jam tiesiai ir šviesiai. - Visa tai tik opiumas liaudžiai, skirtas laikyti žmones tamsybėje. Yra tik kažkas, - žaidžiantis žmonių likimais ir jausmais!
   Dar kartą papasakojau jam apie mūsų trijulės mūsų atsiradimo šiame kaime istoriją, apie mano praeitą gyvenimą, apie tas asfalto džiungles, kuriose išaugome ir apie tą kvailą užduotį, verčiančią vietoj lyros paimti kardą.
   Tik baigęs kalbėti pastebėjau, kad tėvelis Ignacijus visiškai manęs neklauso ir toliau bubena poterius po nosimi, perrinkinėdamas pirštais rožančių.
   - Nejaugi ir giesmes Šventąjai mergelei giedojai kitaip negu dabar?
   To jau buvo per daug.
   - Kunige, jei norit tuo įsitikinti, nuveskite mane į bažnyčią, nes tik ten akustika leis neiškraipyti mano balso skambėjimo.
   Tėvas Ignacijus visiškai nesispyriojo ir parodė kelią prie altoriaus. Prisiminęs muzikinės mokyklos metus, kur studijavau oratorijas bei gospelsus, išsirinkau Hansą Sebastianą Bachą.
  
   Švenčiausia Mergele,
   Malonės pilnoji!
  
   Mano balsas ką tik praėjo mutacijos periodą ir jau supratau, kad esu tenoras. Ir tai, kad nuo šiol reikės labai saugoti gerklę bei lavinti krūtinės raumenis. Todėl kelis sykius sustojau ir paaiškinau klūpančiam šalia dvasiškam tėveliui, kad tos natos bei žodžiai spindintys priešais mus, bus parašyti tik praėjus šimtui su viršum metų po mūsų mirties.
   Kunigas nieko neatsakė, tik meldėsi, perrinkinėdamas savo rožančių. Kada baigiau antrąją oratoriją ir atsisukau, pamačiau, kad bažnyčia pilna žmonių, visiškoje tyloje stebinčių mane. Ir tik Tadas su Diteriu susidomėję žiūrėjo į mano pusę, ramstydami duris. Išsigandau prisiminęs, kad, sulaužęs susitarimą, išpasakojau viską svetimam žmogui, bet žinodamas, kad niekas neleis jiems manęs mušti bažnyčioje, praėjau pro abu, nedrebėdamas iš baimės.
  
   Kunigas Ignacijus
  
   Žinojimas, kad nuo šiol kaimas turės dievišką palaimintąjį, užpildė džiaugsmu senyvą žmogų. Melsdamasis jis sprendė, kam pirmiausia reikia parašyti laišką - tėvui Valdemarui į Vilnių, ar vyskupui Kristijonui į Raseinius.
   Čia dieviškas beprotis baigė giedoti ir išbėgo iš bažnyčios, palikdamas apstulbusius žmones vienui vienus. Pamatęs abu jo draugus, kunigas palengva prisiartino prie jų, vos slėpdamas drebulį keliuose, nenorėdamas išduoti, koks džiaugsmas apėmė jo sielą.
   - O mes tik dabar išgirdome, kad Alesius gali taip gražiai giedoti, - ištarė bajoraitis.
   - Nežinomi viešpaties keliai. - kunigas nusprendė parodyti savo išsimokslinimą. - Matyt metai, praleisti pragare, ir išbandymai, išpuolę jaunam vaikiui, visiškai sumaišė jam protą. Bet nuo šiol kaimas turi nuosavą palaimintąjį, kuris dar ir gražiai gieda, todėl greitai mano parapiją aplankys ir pats vyskupas su profesorium.
   Tadas su nuostaba pažiūrėjo į kunigą.
   - Šiandien, kai aplink vyksta karas ir niekas nežino - draugas ar priešas yra tavo kaimynas, jūs rūpinatės savo parapijos klestėjimu? Nejaugi nesuprantate, kad dabar tam tikrai ne metas?
   - Būtent dabar ir šią akimirką. Bedieviai evangelikai Prūsijoje atsisakė paklusti šventajam sostui ir pradėjo melstis kitaip, o čia dievas man atsiuntė tokią dovaną. Dabar, išgirdę, kaip vargšelis gieda, visi kaimai iš tos pusės vėl sugrįš į katalikų bažnyčios glėbį.
   Kunigui sunkiai sekėsi nupasakoti, koks džiaugsmas apėmė jį išgirdus kaip gieda dieviškasis beprotis, todėl jis su nenoru papasakojo apie ką dar kalbėjo Alesius.
   Pagalvojęs bajoraitis pratęsė:
   - Idėja su choru labai įdomi, todėl, dvasiškas tėveli, tegul nuo šiol visos apylinkės mergaitės ir moteriškės dukart per savaitę susirenka siuvykloje ir mokosi naujų giesmių. Galės lavintis siuvinėdamos, o tada ir piligrimų į mūsų bažnyčią padaugės. Tik nereikia per daug pasakoti, o tai durnelio pasakojimai apie tai, kad vežimas tik bezdėdamas gali judėti be arklio, ar skraidyti danguje, atbaidys visus protingus mūsų krašto žmones. Mes gi su Diteriu paprašysim, kad Alesius daugiau tokių nesąmonių nekalbėtų.
   Kunigas nieko neatsakė - apimtas džiaugsmo jis jau įsivaizdavo, kaip dieviškas beprotis giedos sekmadieninėse pamaldose ir koks garsas pasklis apie šį stebuklą.
  
  
  Alesius
  
  
   Praėjo gal pusė dienos nuo to, kai aš, parbėgęs namo, užsidariau kamarėlėje drebėdamas iš baimės ir kol vėl pasirodė Tadas. Galų gale durys neišlaikė ir man teko pajusti visą jo įniršį.
   Išmetęs mane laukan, pradėjo auklėti kojomis, kalbėdamas:
   - Tai daineles apie meilę nusprendei dainuoti!
   Suskaudo nuo spyrio į nugarą.
   - Kai aplink tiek daug idiotų, kurie tokius muzikantus mėgsta kepinti ant laužo!
   Dar vienas spyris.
   - Jei tikiesi, kad, kai jie pradės tau padus svilinti, išsisuksi giedodamas, tai net nesvajok!
   Spyris per kojas. Iškart jas pritraukiau, susisukdamas į kamuoliuką, saugodamas pilvą ir galvą.
   - Nupjausiu liežuvį anksčiau, kad tik vėl visko neišplepėtum!
   Kentėjau smūgius, kartodamas sau, kad smurtu nieko nepasieksi, kad muštis negalima, o, sudavęs Tadui, galiu jį sužeisti.
   Grasinimas nupjauti liežuvį galutinai palaužė ir aš suinkščiau, kad padarysiu viską, ko nori bajoraitis. Tik tegul jis neprašo manęs imti į rankas žudymo įrankių.
   Čia mane apglėbė žliumbiantis Raimis ir Tado veidą iškreipė pagiežinga šypsena:
   - Daineles dainuoti užsimanei. Švarutėliu išlikti. Tai pasižiūrėk į vaikutį, kuris tavo dėka neteko akies. Ir dar klausimas ar galės matyti antra? Nuo šiol visur kur eisi, jis seks paskui tave, kaip prisiminimas, kad vietoj sargybinio pareigų tu pimpalu žaidei.
   O dieve, tik ne tai. Raimis kūkčiojo, prisiglaudęs prie mano krūtinės, o aš neturėjau jokių argumentų, pateisinančių savo klaidą.
   - Dabar taip, - pratęsė bajoraitis, - Giesmes tu ir toliau giedosi sekmadieninėse pamaldose, ir net mokysi to visus kaimo vaikus. Ir kardą į rankas paimsi, jei įsakysiu, bet svarbiausia - turi dalyvauti visose rytmetinėse treniruotėse, kad ir ką galvotum apie smurtą. Gyvenimas aplink mus per daug žiaurus, kad jame išliktų žmonės be kiaušų.
   - Supratai!? - Ponas Žemeckis užsimojo dar vienam spyriui, bet čia Raimis apglėbė mane stipriau, o dar broliai ir seserys įsikabino jam į kojas, maldaudami nebausti.
   Tadas piktai pažiūrėjo ir pratarė:
   - Rytoj ryte treniruočių aikštelėje! Ir planą sukursi, kaip mokyti vaikus tavo dainelių.
   Žiūrėdamas į nueinantį ponaitį, supratau - nors jis nugalėjo bei pažemino mane, paskutinis posmas dar nesudainuotas. Yra daug būdų nugalėti blogį ir aš pasirinkau vieną iš jų.
   Vakare, susodinęs visus kaimo vaikus apie save, pradėjau jiems porinti apie Karlsoną kuris gyveno ant stogo. Ir nors pasakojimo eigoje jis pavirtu švedu, įsikūrusiu gandralizdyje, o jo propeleris - į angeliuko sparnus, galų gale vaikai nustojo pertraukinėti mane ir tylėjo iki pabaigos. Taip pradėjo bėgti dienos ir vakarai. Treniruotės iki nukritimo, choras, pasakos apie Tarzaną, Mauglį, Smaragdo šalies burtininką ir Pepę Ilgakojinę. O kai Tadas kažkur surado seną ispaną, prie muzikos pamokų prisidėjo ir šokiai.
  
  Tadas
  
   Lengvai atspardžiau Alesių, stengdamasis nepataikyti į pavojingus sveikatai taškus ir nesužaloti. Visą kitą pasiekiau rėkdamas ir gąsdindamas. Ir kai tas suknistas inteligentas palūžo, daviau ženklą Diteriui, kad paleistų Raimį. Aš tik įtariu, kodėl vaikas, tapęs jo dėka invalidu, taip myli Litviną, bet savo užduotį tasai atliko puikiai. Kaip ir Alesiaus broliai bei seserys, išmaldavę nemušti toliau idioto, nusprendusio papasakoti čionykščiams apie XXI amžių.
   Nueidamas pagalvojau, kad idėja išmokyti vietinius naujų ritmų ar dainų ir dar lietuviškai, tikrai verta dėmesio. Juk kas labiau gali apjungti žemaičius, prūsus ir aukštaičius, nei populiarios dainos. Svarbu jas gerai išreklamuoti.
   Pažvelgęs į šalimai strygsantį Diterį, susidomėjau:
   - Klausyk, pasakojai, kad kažkada gavai prizą Berlyno dailės akademijoje, kaip talentingiausias studentas. Tai kodėl atsidūrei statybose?
   Jis pasižiūrėjo iš padilbų, nusispjovė ir nenoromis atsakė:
   - Prizai, studentų ir dėstytojų pagarba - nieko nereiškė. Geriausiu atveju galėjau gauti animatoriaus padėjėjo vietą kino studijoje ir paišyti mango stiliaus lėles. Tik baigdamas studijas supratau, kad tapyba kaip menas - kelias į mirtį iš bado. Galėjai būti pats talentingiausias - kam tapti genialiu nuspręsdavo saujelė turtingų iškrypėlių. O kai vienam iš jų, pradėjusiam lįsti prie manęs su savo pasiūlymais, išspardžiau šikną, teismas leido pasirinkti - atsimokinti tris metus statybininku, ar sėsti į kalėjimą.
   Nustebau išgirdęs iš Diterio šią jo istorijos dalį. Tai štai iš kur pas jį ta pagieža ir neapykanta piniguočiams bei gyvenimo ponams.
   - Man reikės tavo pagalbos! Serija paveikslų tema "Pusnuogis lietuvis barbaras". Tokių, kokius tu matydavai fantastikos filmų reklamose, kur Švarcnegeris su savo raumeninga drauge mojuoja dvirankiais kalavijais lyg dantų krapštukais.
   - Tu nori, kad aš atsisakyčiau savo principų ir nusileisčiau iki tokio meno?
   - Diteri, labiausiai aš norėčiau jau dabar pastatyti kaime normalią pirtį su normaliu tualetu ir drabužių skalbyklą. Bet turiu užsiiminėti kvailomis kovomis su plėšikais ir marodieriais. Suprask, kad to reikia reklamai ir užsidirbti pinigų, o paskui paišyk ką tik nori, tik negalvok, kad "Juodasis kvadratas" ar "Gernika" čia ką nors sudomins. Svarbu ar dabartinės technologijos leis tau taip piešti, juk viduramžių dailininkų kūriniai tokie tamsūs ir niūrūs.
   Dieris vėl pasikasė tarpukojį ir susinervinęs atsakė:
   - Nemokyk manęs dailės istorijos. Dauguma šio laiko tapytojų piešia šviesiomis spalvomis, bet visi kūriniai su laiku patamsėja. O jei dar sužinotum, kokia prieblanda vyrauja jų dirbtuvėse, kaip mat nutiltum.
   - Žinoma, nei akrilinių dažų, nei sintetinių plaukų teptukų neturiu, bet mane ne veltui daug mokė apie jų sudėtį ir gamybą. Greitai visi Rembrantai atbėgs pas mane mokytis. - baigė su karčia šypsena.
  
   Mane sudomino, kad kalbėdamas jis vis kraipėsi ir bandė pasikasyti.
   - Kas tau?
   - Nežinau, kažkas vis kirkšnį kandžioja.
   Nusikvatojęs patapšnojau draugą per petį ir atsitraukiau toliau, parodydamas, kad nesiartintų.
   - Tai kurią iš linksmųjų našlių neiškentęs aplankei?
   Miesto civilizacijos sūnus išbalo:
   - Cvikienė, rodos, pati švariausia buvo. Nejaugi sifilis?
   - Neįsijaudink, pasigavę šią ligą, žmonės gyvena dar dešimtis metų, todėl tik nukris tau iš pradžių nosis, paskui ausys, po to rankų pirštai. Ir girdys tave gyvsidabriu litrais, kad išgijęs numirtum nuo vėžio. - Pamatęs panika, jo veide, nuraminau. - Nepergyvenk, paprastos pakirkšnutės - nueisi pas dėdę Abramą ir paprašysi baltos naftos, ar ką jis ten turi, tegul išgydo.
   - Bet ateityje būk atsargesnis. Sifonas - liga, kurios tikrai neišgydysi bes antibiotikų, o jų, kaip mes suprantame, dar ilgai šiame pasaulyje nenusimato. Ir dar sykį pagalvok apie muilo sudėtį. Man jau atsibodo plauti galvą pelenais ir trinti kūną mėlynu moliu. Ramunėlės ir kitos gėlės jau žydi, pasitark su mano aukle Milda, gal ji dar ką nors patars, bet kad po mėnesio jau matyčiau pirmą muilo partiją!
   - Bus, bus! - suriko nubėgdamas, o aš vėl nespėjau jo perspėti, kad, jei pradės tvirkinti kaimo mergaites - nusuksiu sprandą.
  
   Liepos vidurys. 1700 metai. Jurbarkas
  
   Olgerdas Kovačius
  
   Prieblanda ir vėsa smuklėje netrukdė stebėti, kaip tėvas aptarinėja reikalus su Pantelėjumi Kazoku. Nepažįstamas vaikėzas grojo kampe birbyne ir jaunuolis atsidavė saldiems atsiminimams.
  
   Šiandien per pamaldas jis vėl sugebėjo persimesti keliais žvilgsniais su Birmontaite ir net pasikeisti rašteliais, kuriuose vienas kitam prisiekinėjo amžiną meilę. Olgerdas nuliūdo - spaudimas Brigitai iš giminės pusės didėjo su kiekvienu atsisakymu tekėti už jų parinkto jaunikio. Kelis tokius, važiuojančius pirštis, Kovačius sustabdė pakeliui ir apiplėšęs paleido namo pusnuogiais, tuo dar didindamas nesantaiką tarp Oginskių ir Sapiegų.
   Dūdelės garsai priminė Olgerdui protėvių gimtinę, tolimąją Vengriją ir taip užsinorėjo pakilti kalnų ereliu, pagrobti mylimąją ir nusinešti į kraštus, kur auga vynuogės ir kur didelėse bačkose brinksta "Tokajus".
   Kelyje į jo ir Brigitos Birmontaitės laimę stovėjo tik mažytė kliūtis - reikėjo įkalbėti tėvą atsisakyti keršto brolio žudikui, senajam Jokūbui, kuris kaip tik ir buvo jo mylimosios gimdytoju. Na dar, kad susitaikytų Oginskiai, smulkiais vasalais kurių buvo Kovačiai, po patirto prieš dvejus metus pralaimėjimo besislapstantys Tauragės miškuose, ir Sapiegos, kurių gretose Brigitos tėvas išsiskyrė savo kilmingumu ir įtaka.
   Šiandieninis susitikimas turėjo tapti dar vienu žingsniu į Olgerdo laimę. Šeima neseniai sužinojo, kad gretimoje vaivadijoje pasirodė nedidelė, bet efektyvi plėšikų gauja, sugebėjusi sunaikinti kelias jiems pažįstamas grupeles. Kai ji išpjovė Pranckevičiaus, dar vieno Oginskio šalininko žmones, tik Šmikis su vienu saksonų dezertyru įtikino, kad nereikia iškart kelti kerštui visų kareivių, o pirmiausia pasikalbėti su Pantelėjumi Kazoku, kuris tikrai nėra Sapiegų šalininkas. Tėvas, nors jaunuolis labai prieštaravo, staiga užsidegė idėja susitikti su senu draugu ir sukurti bendrą planą, kaip nubausti išsišokėlius. Būtent jis vadovavo visiems Oginskių šalininkams, jau spėjusiems sukurti visą pasipriešinimo tinklą Raseinių valsčiuje ir norėjo surinkti dar daugiau kareivių. O, jei Šmikis kalbėjo teisybę, kad Pranckevičiaus žmonės per daug įsitraukė į plėšikavimus ir užsišoko ant kažkokio bajoraičio su savo vyrais, tai mintis paimti naujokus į savo globą buvo tikrai verta dėmesio. Olgerdą nervino tik tai, kad jie taip ir nespėjo nieko sužinoti apie išsišokėlius ir atvyko į susitikimą tik su dviem dešimtukais pasekėjų.
   Jaunuolis peržvelgė smuklės salę, apžiūrėdamas, ką veikia jo vyrai. Tėvas su padėjėjais ginčijosi su Pantelejumi ir senuoju Gecevičiumi, Šmikis su Balandžiu kirto kortomis su kazoko anūku ir kažkokiu išsipusčiusiu dabita ir, kaip nekeista, sugebėjo pralošti net savo ginklus, Žydas su Plikiu sėdėjo prieš tą užklydusį muzikantą ir prisigėrę žliumbė vienas kitam ant peties. Dar keli kareiviai jau miegojo po stalu, neišlaikę susitikimo su senais draugais.
   Į smuklę užėjo Darijušas Gecevičius ir linktelėjo savo tėvui. Olgerdas pajuto pavojų ir jau norėjo pažiūrėti, kaip sekasi vyrams, saugantiems kieme arklius, kai prie jo, atsikratęs girtų gerbėjų, prisėdo tas klajojantis jaunas menestrelis, kurio eisena ir laikysena iškart išdavė aristokratą.
   - Jos plaukai juodesni už varno plunksnas, jos akys - mėlynos kaip dangus ir dabar ji, vartydamasi po plačią lovą, glosto pirštų galiukais savo karštą kūną, įsivaizduodama, kad tai būtent tavo rankos liečia jos odą.
   Jaunuolis, tik neseniai atšventes savo dvidešimtą vardadienį, pašoko, supratęs, kad išprotėjęs muzikantas kalba apie jo mylimąją. Pagriebęs abu savo kuršiškus kirvukus, jau norėjo užkapoti jos įžeidėją, bet beprotis vėl pradėjo groti savo dūdele.
   - Nori išgirsti, ką jinai norėjo pasakyti tau žodžiais, o ne tuo trumpu laiškeliu šiandien šventoriuje? - tyliai pratarė užbaigęs.
   Apstulbęs Olgierdas prisėdo, supratęs, kad Brigita surado žmogų, galintį perduoti jam žinias ne tik trumpuose pasimatymuose, o kad tai būtent dieviškas beprotis - įsitikino, kai tas atspėjo jo norą išvyti laukan abu sargybinius, brolius stipruolius Mangailas. Tegul pasižiūri, kas ten lauke darosi ir patikrina apsaugą.
   - Meilės žodžiai nemėgsta mirties ginklų, atsikratyk nuo jų. - paprašė keistas muzikantas.
   Abu svaidomieji kuršių kirvukai įsmigo sienoje virš prisigėrusio ir užmigusio Kazimiero Sakalo galvos, bet ir tai neprižadino pusbrolio.
   - Kas čia darosi? - norėjosi paklausti Olgierdui, pamačiusiam, kad visus jo vyrus nuginkluoja ir ima į nelaisvę Pantelejaus vyrai, kai sprogo pakaušis ir aptemo akyse.
  
  
  Diteris
  
   Tado idėja, kaip visad kvepėjo dideliais nemalonumais, bet mane sužavėjo. Sunaikinti visą plėšikų viršūnę įviliojant į pasalą, tai kaip pereiti skustuvo ašmeninis virš bedugnės. Bet būtent todėl jo planas masino ir gundė.
   Silpnoji sumanymo pusė buvo tai, kad Kovačiai jau seniai norėjo tapti krašto šeimininkais ir kontroliavo daugumą vagių bei kontrabandininkų. Kareivių jie irgi turėjo apie porą šimtų, bet dabar dauguma jų iškeliavo prisijungti prie konfederatų, nusprendusių sukilti prieš hetmaną Sapiegą, tolimą Tado giminaitį. Ilgai mes rinkom apie juos informaciją, kol Šmikis nepapasakojo, kad gauja laikosi šiuose kraštuose vien iš Olgerdo, vyresniojo Kovačiaus sūnaus, užsispyrimo.
   - Bingo! - išgirdęs tai sušuko Tadas. Ir paaiškino man su Tarasium, kad surado silpną vietą priešo gretose.
   - Jei viskas, ką papasakojo gerbiamas Šmikis - linktelėjo su padėką į nudriskusį smulkų vagį, - tiesa, tai mes galim išjungti tikrąjį gaujos vadą, juk, kaip jau girdėjome, visas pačias akiplėšiškiausias ir daugiausia nuskambėjusias operacijas sugalvojo ir suorganizavo būtent jaunasis Kovačius, tėvas ten tik patogi širma, vaizduojanti generolą. Ir jie nepalieka šio krašto tik todėl, kad Olgerdas bijo prarasti Birmontaitę, mano trečios kartos pusseserę. Jei mes suorganizuosim jų susitikimą, tą dieną jis mažiausiai galvos apie vadovavimą gaujai ir apsaugai.
   - Gerbiamas Šmiki, pažadu, - hetmanas Sapiega duos tau ir tavo šeimai bajoro titulą.
   Driskius išsišiepė visa savo bedante šypsena ir puolė bučiuoti Tado ranką, neužmiršdamas, kad būtent bajoraitis išgelbėjo jį nuo paskirtų tėvu Ignacijumi kartuvių. Gavęs nurodymus, spinduliuodamas fanatizmu išbėgo, o susiraukęs šefas nusišluostė apseiliotą ranką ir išdėstė mums visą senovės kinų generolo traktatą apie žvalgus ir jų paskirtį. Ne tik Tarasius su savo tėvu, bet ir aš gaudžiau kiekvieną jo žodį ir paaiškinimą.
  
   Dabar atėjo laikas įvykdyti tai, kas taip gražiai atrodė planuose. Spėjau aplošti kortomis keletą "Vengriukų", taip pradėjom vadinti Kovačiaus kareivius, kai prie stalo prisėdo Šmikis su aukštu drimba. Kai tas tik pradėjo maišyti kaladę, supratau, kad "draugelis" keičia kortas savo pažymėtomis ir supykau. Man prireikė net prakaitą nusivalyti ir rankoves pasitempti, taip sumainant seną rinkinį į naują. Ir net išlošt pirmas partijas, įsitikinant, kad šuleris nieko nepajus. Paskui mes su Tarasium prakošėm kelis kartus iš eilės, paskui vėl laimėjom, ir taip žuvelė užkibo. Prieš pagrindinę partiją, kai už stalo likom tik vieni su tuo Balandžiu ir krūva auksinų bei gelžgalių ant stalo, perspėjau draugą:
   - Muzikantas neša mums nelaimę. Tegul geriau nutyla.
   Tadas, sugrojęs prieš tai melodiją iš Sergio Leonės filmo ir davęs ženklą nutraukti žaidimą, prisėdęs prie Olgierdo Kovačio, pradėjo kabinti jam makaronus.
   Palaukiau, kol visus, dar tebestovinčius ant kojų "Vengriukus" pritrauks žaidimas ir išmečiau keturių tūzų liniją.
   - To negali būti, tu sukčiauji! - suriko pasimetęs šuleris, bet jį greitai nutildė Šmikio peilis į kepenis.
   Atitraukęs lavono rankovę ištraukiau iš ten čirvų karalių. Būtent šią kortą amžinatilsis bandė įkišti man ir būtent dabar ją rodžiau visiems susirinkusiems.
   - O trys skylutės joje šiaip sau atsirado, - pradėjau šmižinėti po jo rūbus ir mėtyti iš slaptaviečių kortas. - Tai jūs pažiūrėkite, kaip tik ne širdis ar vynas, tai ir pažymėtas.
   Greitai kortos, kurias vos spėjau paslėpti, taip greitai velionis pakišdavo jas, mano rankovėse baigėsi ir aš galėjau lengviau atsikvėpti. Vyrai stūmė į kampą apstulbusius "vengriukus". Tadas rišo kruviną Olgerdą, o senis Pantelėjus demonstravo Kovačiui abu pistoletus.
   - O Tado planas vėl išdegė, - supratau.
   Linktelėjęs Tarasiui, privatizavusiam abu šulerio peilius, kad viskas gerai, nusprendžiau patikrinti, kas darosi lauke. Politika ir žmonių prijaukinimasTado ir Pantelėjaus dalia, tačiau sargybą patikrinti reikia.
   Tik išėjęs laukan, pamačiau, kad viskas jau ir ne taip gerai. Senojo Gecevičiaus šešetukas susimovė ir Tado planas nuėjo šuniui ant uodegos. Ir nors septynetas Kovačių sargybinių gulėjo surišti pakampėje, du gorilos - broliai Mingailos, nežiūrėdami į tai, kad jų galvas puošė visa eilė guzų ir kraujosruvų, vaikėsi Joną Raimundą Stankevičių, dar vieną plikbajorį, visai neseniai prisijungusį prie mūsų. Vaikinas rodė apsukrumo stebuklus, tai palįsdamas po vežimu, tai užsikeberiodamas į didžiulio klevo viršūnę. Abu beždžionžmogiai, ką tik apvertę važnyčias ir neradę ten bajoriuko, vis tik susiprato pažiūrėti į viršų. Kraugeriška šypsena nušvietė jų viršutinę kūno dalį ir Mingailos pabandė užlipti iš paskos.
   - Ne, ne beždžionės - goblinai, o tiksliau kalnų troliai, - nusprendžiau, kai pirmas iš jų nukrito neišlaikius šakai, nusitempdamas kartu ir antrą. Tada nevykėliai pradėjo laužyti tvorą, norėdami pasimėtyti basliukais. Toks dėdės Abramo turto gadinimas man labai nepatiko ir išėjęs į aikštės vidurį, surikau:
   - Ei troliai, ne tą gaudote.
   Abu dvynukai Mingailos atsigręžė į mane ir pabandė sugriebti. Sudaužti jų kaktomis neišėjo, ir aš greitai atsidūriau šalia Jono Raimundo Stankevičiaus.
   - Tebus pagarbintas. Kodėl nesugebėjot nuraminti tų dviejų "vengriukų"?
   - Pats matai, daužėm jiems galvas kuolais kaip galėjom. Nekrito ir tiek. Ir Mociejų pagavo, - parodė į kūną aikštės viduryje. - Tas jau nebegyvens, bet kiti vyrai pabėgo ir dabar slapstosi už kampo? O ir kas žinojo, kad broliukai tokie gajūs pasirodys? Kiekvienas bent po tris - keturis smūgius per makaulę gavo ir vis tiek nepasidavė.
   Išsitraukiau pistoletą ir pradėjau pilti paraką į vamzdį.
   - Ei, goblinai! Norite kulką į kaktą gauti? - pademonstravau ginklą.
   - Tu, vaiki, nejuokauk. Mes vis tiek tave pagausim, o jei sugalvosi šauti, tai ir sprandą nusuksim.
   O pasirodo gorilos, bent vienas iš jų, ir kalbėti moka. Ir veikti, supratau po to, kai jie pradėjo purtyti seną klevą. Mes su Jonu Raimundu išsilaikėm, bet pistoletas iš rankos iškrito. Teko vėl juos užkalbinti, kad nepastebėtų stovinčio smuklės tarpduryje Tado.
   - Ponai troliai, obelis auga kitoje pusėje aikštės. Ją ir purtykite, kad vaisių prisirinktumėt. O mes neskanūs.
   Medis sudrebėjo dar stipriau, kol broliukai pagaliau suprato, kad taip mūsų vistiek nepasieks. Jie vėl pradėjo ieškoti, kuo čia pasimėtyti, kai mano užmačią pratęsė Jonas Raimondas:
   - Mingailos, gal susitarsim geruoju. Mes į jus nešaudom, o jūs duodat save suimti.
   Broliukai pagalvojo, bet, pasižiūrėję į besislapstančius už kampo likusius mūsų kareivius ir abu sėdinčius medyje jų vadeivas, nusprendė nepasiduoti. Ir kodėl Tadas prašė per daug jų nesužaloti, matyt vėl kokį slaptą planą sukūrė.
   Tuo tarpu visų mūsų bėdų kaltininkas grįžo į smuklę, palikdamas mane vieną nelaimėje. Baigsis vieną sykį mano kantrybė, išsakysiu jam viską, ką apie tai galvoju.
   - Troliukai, dėdė Abramas už sulaužytą tvorą jums tokią sąskaitą pateiks, kad net jūsų vaikai neišsimokės, teks visiems į baudžiavą užsirašyti.
   Pro galvą pralėkė dar vienas baslys ir padėkojau dievui, kad taiklumu goblinai irgi nepasižymi.
   - Mingailos, nejuokaukit, papulsit žydui į baudžiavą, tai visą kraują iš jūsų išsiurbs, - supratęs mano mintį, pratęsė Jonas Raimondas. - Žiūrėkit, jis jau skaičiuoja nuostolius ir viską užrašinėja.
   Broliai troliai pasižiūrėjo į tvoros baslius savo rankose, į smuklės duris, kurios vėl užsidarė, paslėpdamos kažkieno galvą ir pradėjo tartis.
   - Žydą irgi užmušim, o ponas Kovačius mus išpirks, - pagaliau nutarė.
   Per mūsų gąsdinimus ir rėkalojimus, jie neišgirdo, kaip iš smuklės išėjo Pantelejus su keliais savo žmonėmis ir vienu iš įkaitų. Kazokas prilaikė už rankos išbalusį senį Kovačių ir kažką kuždėjo jam į ausį.
   - Mingailos, šuns vaikai, ateikit čia, - pasigirdo nuo smuklės.
   Broliukai iškart sumenko ir išmetė savo medinius ginklus. Priėjusiems ir pabandžiusiems kažką pasiaiškinti, senis bajoras atskaldė antausius ir pradėjo spardyti kojomis. Kai tie jau gulėjo ant žemės, įsidrąsinę mūsų vyrai pagaliau sugebėjo juos surišti dvigubomis virvėmis, o mes su Jonu Raimundu pradėjome leistis žemyn.
   - Klausyk, buvai greitesnis už abu goblinus, tai kodėl nepabėgai, kaip kiti nevėkšlos, o dar ilgai vedžiojai juos už nosies? - paklausiau bajoraituko.
   - Anie per lėti buvo, teko nukreipti dėmesį. O kokiais blynais tu pavadinai Mingailas, kad
  stipruoliai taip įsiuto?
   Vaikinas pradėjo man patikti, bet klausimą uždavė tikrai nepatogų.
  
  Tadas
  
   Diteris išgelbėjo visą mūsų užmačią, bet pirmiausiai reikėjo kai ką išsiaškinti. Išrikiavęs kieme visą Darijušo padalinį, paklausiau:
   - O dabar paaiškinkit man, kodėl šeši kariai nesugebėjo susidoroti su dviem valstiečiais?
   Atsakymo sulaukti nesitikėjau, todėl buvau nustebintas to smulkaus bajoraičio, kuris visą operacijos laikotarpį pratupėjo medyje, išsakytais žodžiais.
   - Jėgos buvo nelygios. Mes, kaip buvo įsakyta, juos daužėme nenorėdami stipriai sužeisti, o broliams užteko tik vieną kartą mostelti, kaip Mociejus iškeliavo pas protėvius.
   - Tylos! - nutildžiau visus kitus, norinčius pasiteisinti.
   Ilgai vaikščiojau prie jų grandinės, įsižiūrėdamas į veidus.
   Vaikinas teisus, palyginant su Mingailomis, išsirikiavusi prieš mane rikiuotė buvo panaši į vaikų darželį. Prisiminiau ekskursijas po istorinius viduramžių muziejus, kur į XVII amžiaus šarvus vos galėdavo įsibrauti XX amžiaus dvylikos metų bernas ir supratau - daug dar jiems reikia valgyti. O broliai Mingailos su savo dviejų metrų ūgiu - tiesiog dabarties genetinis išsigimimas.
   - Jonas Raimondas Stankevičius, kaip supratau, - šaltu tonu kreipiausi į išdrįsusį prakalbėti bajoraitį. - Parodykite, kaip stovėjote, kada nusprendėte užpulti išėjusius iš smuklės priešo kareivius.
   Truko šiek tiek laiko, kol kiekvienas iš jų prisiminė savo vietą ir kokius judesius jie darė, norėdami paimti į nelaisvę du brolius Rankeles*. Visą tai paprašiau įsiminti Darijušą Gecevičių, nes būtent jam, ateityje, prireiks parodyti naujus smūgius į mirtinus taškus, kurie gali išvesti iš rikiuotės ir patį raumeningiausią priešą, jo neužmušant. Taip norėjosi tą techniką pademonstruoti pačiam, bet keturiolikos metų bernaičio kūnas ir asmeninė patirtis neleido apsijuokti.
   - Tolesnes peripetijas aptarsite su Diteriu, - pamatęs jo maldaujamą žvilgsnį, nusprendžiau.
   Buvo ir svarbesnių priežasčių nutraukti kvailus pamokymus. Reikėjo dar pasikalbėti su žmogumi, kuris privertė mane pasirinkti patį sunkiausią Kovačių problemos sprendimo būdą. Su Olgerdu.
   Jau žinojau, kad neapskaičiavau smūgio smėlio maišiuku per pakaušį ir, kad jo mirtis gali sugadinti visus planus. Bandžiau gydyti rankos pridėjimu, bet įą pervėrė tik silpnas jėgos spindulėlis. Nieko nesupratęs, pabandžiau atlikti panašią operaciją su visais sužeistaisiais, stebėdamas, kad tik veltui dalinu savo dovaną, silpnėdamas su kiekvienu prisilietimu. Tačiau užteko tik prisiliesti prie Diterio, kai jo mažytis nusibrozdinimas greitai užsitraukė, o mane išnešė laukan, kad atsigaiveliočiau.
   Supratau, kad gydyti galiu tik artimus man žmones, o kitiems galiu tik palengvinti kančias. O ar tai teisybė, dar reikėjo patikrinti.
  
   * Populiaraus aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje lietuviško teleserialo "Raudonmedžio Rojus" herojai, pasižymėję milžiniška jėga ir mažu protu.
  
  Olgerdas Kovacius
  
   Galva spengė, plyšo ir burnoje jautėsi kraujo skonis. Vaikinas vos įstengė atverti akis, kad apsižvalgytų ir pamatytų prieš save išdaviką - Šmikį. Ir vėl prarado sąmonę.
   Kai sekantį kartą atsipeikėjo, prie jo prisilenkė Brigita Birmontaitė ir nušluostė prakaitą nuo kaktos. Olgerdas padėkojo dievui už tokį puikų sapną ir užmigo.
   Atsibudo išgirdęs pokalbį - kažkas aptarinėjo jo sveikatos būklę.
   - Viskas jūsų rankose, mieloji kuzina*. Panorėsite - jis numirs, panorėsite - gyvens.
   - Tu velnio benkarte! Mūsų giminės gėda! Geriau numirti vienuolyne, negu klausyti Andriaus Rudaminos išperų!
   Po ilgos tylos Olgerdas pagaliau išgirdo atsakymą.
   - Įdomu. Ir kuo buvo tas tas Rudamina?
   - Ne tau žinoti, prileisk geriau prie mano mielo.
   - Jūs ir taip šalia jo sėdite, mieloji pussesere.
   Olgerdas pajuto, kaip šlapias rankšluostis valo jo kaktą ir krūtinę. Suprasdamas, jog kūną liečia Brigitos rankos, maloniai pasitempė, sudejuodamas nuo galvos skausmo.
   - O štai ir tavo meilė atsipeikėjo. Gal dabar paliksi mus vienus, vyrams pasišnekėti reikia.
   - Ne, ne ir dar kartą ne!
   Kovačius atmerkė akis ir suprato, kad Brigitos veidas jam nesisapnavo. Bet ką kambaryje veikė menestrelis, ilgai nesuprato. Kol tas nesikreipė asmeniškai.
   - O, herojus meilužis atsibudo. Mano pusseserė jau kelis kartus man grasino teismu ir savo tėvo rūstybe, o tu vis dar lovoje vartaisi.
   Galva plyšo ir Olgerdas palietė lininį rankšluostį, padėtą ant kaktos.
   - O tu gajus, - pratesė menestrelis. - Bijojau, kad numirsi ir nesuspėsim pasikalbėti.
   - Atstok! Beje, kas tu toks, kad turėčiau su tavim šnekėti?
   Drėgnas rankšluostis vėl nuvalė jam prakaitą nuo kaktos ir krūtinės, susilaikydamas ties širdimi. Brigita pristatė jam Tadeušą Žemeckį, savo tolimą giminaitį.
   - Mieloji kuzina tik užmiršo pasakyti, kad aš, paprašytas žmonių, pradėjau rūpintis jų saugumu šiame krašte ir jau beveik įvedžiau tvarką, kai viena visiškai išpuikusi gauja nusprendė apiplėšinėti svečius, važiuojančius pas mano giminaitę. Aš tik nesuprantu, kodėl jinai prašo, kad aš nepakarčiau jūsų?
   Olgerdas sudejavo ne tiek iš skausmo, kiek iš gėdos. Jis ne tik papuolė į nelaisvę, bet ir buvo pažemintas mylimosios akyse.
   - Kviečiu tave į dvikovą, - vos ištarė. Mintis numirti garbingai pasirodė išganymu.
   - Net ir nesvajok! - vaikėzas senio žvilgsniu pražudė ir tą viltį.
   - Tu buvai bajoru, kol nepradėjai plėšikauti, todėl ir teisime tave, kaip paprastą vagį.
   Kovačius nugalejo skausmą ir šoko iš lovos, norėdamas pribaigti tą pasipūtusį bajoraitį, ir tuoj nukrito atgal, partemptas pririštais prie lovos kojų rankšluosčiais.
   Tuoj pat prie jo pribėgo Brigita ir puolė raminti.
   - Nekankink mūsų ir pasakyk pagaliau, kodėl tu jį nori palikti gyvą? - kreipėsi į Tadą Žemeckį.
   - Kad jis kovotojas, jau supratau. Bet ar tinka mano tikslui, įsitikinsiu, kai atsakys į kelis klausimus.
   Pasilenkė prie ligonio ir pažiūrėjo tiesiai jam į akis.
   - Kokia pagrindinė tavo klaida tapo pakliuvimo į pasalą priežastimi?
   Olgerdas, kuris buvo pasiruošęs, jog jo kamantinės apie likusius laisvėje Oginskių šalininkus - vis dėl to tai Sapiegos žmogus - nustebo, bet pabandė atsakyti.
   - Mes pasitikėjome Šmikiu.
   - Tai klaida, bet ji nieko nereiškė, - šaltu tonu atsakė Tadas Žemeckis ir dar sykį pakartojo klausimą.
   - Mus išdavė senas tėvo draugas.
   - Jei dar sykį tuščiai aušinsi burną, ketvirto karto nebus. Žiūrėk gilyn, suprask esmę.
   Olgerdas įsižiūrėjo į jaunuolio veidą ir suprato, kad su juo kalba ne išpuikintas savo padėtimis vaikigalis. Panašiu tonu klausinėdavo senasis donas Rodrigesas, kai vaikystėje rodė pradinius fechtavimo špaga judesius. Jis dar sykį prisiminė, kas vyko smuklėje ir suprato, kokio atsakymo tikisi meistras.
   - Panorėję pajungti tavo žmonęs, nieko apie jus nežinojom. Per daug savo jėgomis pasitikėjom.
   Tadas Žemeckis lengviau atsikvėpė.
   - Jei tu pažįsti savo priešininką ir supratai save, - laimėsi. Jei nežinai kas tu ir kas tavo priešas, - pralaimėsi. Jei tu pažįsti save, ir nieko nežinai apie priešą - vieną kartą laimėsi, kitą - pralaimėsi, - padeklamavo.
   - Sun Tzu "Karo Menas". Trečias šimtmetis prieš Kristaus gimimą. Kinija.
   Olgerdas apstulbo. Jis suprato, kad ką tik prisilietė prie kažkokios paslapties ir, kad jaunasis Brigitos pusbrolis - tai velnias arba angelas žmogaus kailyje. Kažką panašaus jam kalbėjo jau ne vienas mokytojas, bet kad taip trumpai ir aiškiai? Čia jis pamatė, kaip išbalo ir pradėjo žegnotis mylimoji.
   - Tai visa tai teisybė? - paklausė. - Tu suradai ir perskaitei Andriaus Rudaminos laiškus ir uždraustas jėzuitų ordeno ataskaitas.
   Žemeckis pradėjo vaikščioti ratais po kambarį. Po kurio laiko pratarė.
   - Žinoma, ir ne tik juos. Bet jūs, mano mieloji pussesere, jau spėjote sužinoti dalį slaptų žinių, kaip ir šis gražuolis. Todėl dabar pasirink, išeiti iš šio kambario su juo už parankės, ar....?
   Merginos akys sudrėko ir ji jau norėjo išrėžti kalbą, kai jos delną paglostė Olgerdas.
   - Ko tu nori iš mūsų?
   - Priesaikos!
   - Kokios? Liuciferiui ir Bafogui? Savo sielą užstatyti? - išsigando Brigita.
   Tadas nusišypsojo.
   - Ne, - tik man.
  
   Kai ceremonija su kraujo priesaika baigėsi, Olgerdas, matydamas, kaip išneša apalpusį Tadą Žemeckį ir pajutęs, kad jam jau nebeskauda galvos, priglaudė pagaliau prie savęs Brigitą. Abu jie jautė silpnumą, bet nuo šiol žinojo, - pasaulis prieš jų akis sušvito naujomis spalvomis.
  
   * Pusseserė (lenk)
  
  
  
  
  
  Penkta dalis. Rugiapjūtė
  
   Buvo keturiolika sričių
  Tairos šeimai paklusnių.
  Buvo šimtas tūkstančių karių
  Samurajaus priesaikai ištikimų.
  
  "Sakmė apie Tairos klaną" XIII amžius Japonija
  
  
  
  
  Kristina Rugpjūtis 1700 metai Girdžiai
  
   Aš aplaižiau sidabrinį šaukštą ir daviau jį merginai, klūpančiai prieš mane. Brolio idėja su medaus aviliais jau pasiteisino, bet daugiau aš į tą sodą neisiu. Neteisingos ten bitės, vis įgelti nori, - piktai juokavo Tadas. Jis jau pavasario pabaigoj kartu su piemeniu Arūnu sukonstravo dvi medines dėžes, į kurias iš šiaudinio avilio perkėlė bičių šeimynas ir dabar ragavau pirmąjį derlių*.
   - Paskanauk, mes, bajorai Žemeckiai, nesame gobšūs. Ir jei tu tikrai nori dirbti mūsų siuvykloje, tai gausi po šeštoką į dieną. Bet turėsi stengtis.
   Ilga kaip žardis mergiotė puolė bučiuoti man rankas, o aš susirūpinau.
   - Tai kiek tau metų?
   - Keturiolika, ponia.
   Žiūrėk tu man, tik trejais metais už mane vyresnė, bet jau sugebėjo praaugti Alesių. Dėl visa ko, matydama jos alkaną žvilgsnį, pasėmiau dar vieną šaukštą medaus ir liepiau pasistiprinti.
   Čia į kambarį užėjo Tadas ir paklausė, kaip man sekasi. Pamatęs nepažįstamą miesčionę, pradėjo domėtis ir ja. Kol neišvydo tuščio medaus puoduko.
   - Kristina, aš tau sakiau, kad gali valgyti tik po du šaukštus į dieną. Bet ne viską iš karto.
   - Pone, nepykit ant jos, tai aš viską suvalgiau, - nustebau, kai visiškai svetima mergaitė pradėjo mane ginti.
   Brolis nepasitikėdamas apžvelgė mane ir tą ubagę. Kai tik jis nusisuko, aplaižiau savo lūpas ir nutryniau žandus, kol Tadas geriau neįsižiūrėjo. Dabar jis man tikrai nieko neįrodys.
   - Kas tu ir kiek tau metų?
   - Ilona Grybaitė, pone. Laisva Jurbarko miesto gyventoja. Kai mama numirė, sužinojau, kad ieškote siuvėjų, todėl ir atkeliavau čionai. Pone, neišvarykite manęs.
   - Prisiekinėjai, kad tu suvalgei medų? O viena niekam tikusi mergiotė, jau visą pusvalandį valo savo skruostus, tikėdamasi, kad nieko nepastebėsiu.
   Tokios gėdos jau seniai neapturėjau. Tadas, net nežiūrėdamas į mane, taip pažemino, kad net nepatogu bajoraitei prieš miesčionę tapo. Ir kodėl brolis taip mėgsta pamokyti prie kitų, negalėjo palaukti.
   - Pone, aš tikrai suvalgiau visą medų. Senokai burnoje nieko neturėjau, o čia tokia galimybė pasitaikė. Jūsų sesuo čia tikrai niekuo dėta.
   Brolis atsisėdo į šalimais stovintį krėslą ir pradėjo juoktis. Man nieko kitko nebeliko, kaip atsiprašyti. Vos ne ant kelių atsiklaupti teko, parodant, kaip gailiuosi. Ilona Grybaitė irgi prisijungė prie mano atgailos ir pradėjo melsti jai atleisti.
   Tadas ilgai mus stebėjo, net išsigandau, kad už nuobaudą pašalins savaitei iš treniruočių, bet
   jis nusprendė kitaip mane pamokyti.
   - Turėsi dar vieną draugę, kuri padės tau siuvinėti drobę. Bet prieš tai supažindink ją su muilu.
   - Bet gi ji ne bajoraitė? - supykau.
   - Už tai protingesnė ir gudresnė už vieną kvailą mergiotę daug kartų. Be to, jau seniai tau porininkės treniruotėse reikėjo. Noriu pradėti mokyti tave moteriškų kovos būdų.
   Tik jam išėjus, supratau, ką jis paskelbė. Nuo šiol mane mokys ir kovoti, o ne tik lankstytis ir bėgioti. Taip norėjosi pagriebti naują draugę ir pašokinėti, bet, kaip bajoraitei, man nederėjo rodyti savų jausmų prie žemesnės kilmės žmonių. Pajutusi nuo jos einantį kvapą, prisiminiau ir dar vieną brolio nurodymą. Pasikviečiau auklę Mildą ir nuvedėm vargšelę prie nesenai pastatytos ant Mituvos kranto pirtelės ir padėjome prisemti vandens į didelį kubilą. Naujai sugalvotas Tado sprendimas leido tai greitai padaryti net tokioms silpnoms mergaitėm. Bėda atėjo visai iš kitos pusės. Ilona, supratusi, kad jei reikės nusirengti ir praustis, pradėjo žegnotis ir atsikalbinėti, jog tai sarmata prieš dievą - nuogai būti.
   Teko prisiminti viską, ką man, taip pat besispyriojančiai, kalbėjo brolis ir net pakartoti jo intonacijas, raminant kvailą miestietę.
   - Ilona Grybaite, jei nori man ir broliui tarnauti, tai įsidėmėk, - jei aš įsakysiu šokti į ugnį, - turėsi šokti, jei įsakysiu išsirengti nuogai ir išeit pasivaikščioti po kaimą, padarysi ir tai. Supratai? Jei ne, susirenki savo mantą ir pėdini namo.
   Visa tai kalbant, reikėjo pasistengti išlaikyti tą šaltą metalą balse, kuriuo jau seniai tapo žymus Tadas. Ilgai svajojau išrėžti tokią pačią tiradą, kokią sugebėdavo brolis, ir dabar stebėjau kaip tai gerai suveikė. Mergina pasistaipaliojo, atsiduso ir pradėjo nusirenginėti. Nustebau pamačius didžiules, baigiančias užgyti mėlynes ant jos kaulėto kūno
   - Kas tave taip?
   - Ponia, tai menkniekis, tai greitai praeis.
   - Aš klausiu, kas tave taip, o ne kaip tu jautiesi, - pačiai nejuntant išsprūdo Tado intonacijos balse.
   Ilonai net ašaros pradėjo byrėti, teko pakartoti klausimą trečią kartą, primenant, kad kelias už durų visada laisvas.
   - Bajoras Samulskis, ponia. Jis labai supyko, kad nenorėjau jam atsiduoti. Bet jūs niekam nesakykit, o tai jis ir čia mane suras.
   - Tas storulis iš Skirsnemunės? Taigi Tadas jį jau kartą įspėjo, pažiūrėsim, kaip tas dabar išsikapstys. O tu neišgyvenk, išsitrink visą kūną tuo minkštu akmeniu ir šok į bačką, Milda tau padės nusiprausti.
   Tuo laiku apžiūrėjau Ilonos sijonus bei marškinius ir, pamačiusi utėles, įmečiau į geležinį kubilą. Tadas įvedė naują paprotį po pirties visada persirengti naujais rūbais, o senuosius virinti su muilu porą valandų vis pamaišant, ir tik tada gerai praskalauti šaltame vandenyje.
  
   Moterys iš pradžių prieštaravo, nes daug lengviau buvo įmesti apatinius į tekantį vandenį, pririšti juos ir taip laikyti, iki pradės temti, praleidžiant likusį laiką apkalbant kaimynus. Vanduo pamažu nuplaudavo purvą ir belikdavo tik išdžiovinti skalbinius.
   Tadas, dar pavasarį pamatęs tą, kaip jis pavadino, "procesą", tik sušnypštė, kad tinginystės bei nešvaros kaime nenori ir po kelių mėnesių, kuriuos užsidaręs su abiem savo draugais praleido smirdinčioje palapinėje, atnešė man panašią į molį masę. Tik tai, kad labai pasitikėjau broliu bei Diteriu leido iškęsti tokią, kaip tada maniau, gėdą. Lyg burtažodžius kartodami nežinomus žodžius - šampūnas, muilas, šarmai, procentai, riebalai, kvapnūs aliejai - jie ilgai laikė mane, paguldę žemyn galva, ir trynė tuo moliu plaukus, vis pamirkydami juos šiltame vandenyje. Panašiai plovė ir su mano veidą, ausis bei rankas iki alkūnių. Net pėdas, nekreipdami prašymo negėdinti manęs, juo trynė, vis patarkuodami. Kada kankinimas baigėsi, Diteris, lyg kokia dvaro panelė būtų, taip įdomiai supynė kasas ir brolis, nuėmęs rankšluostėlį nuo akių, liepė pereiti per kaimą bei pasveikinti kiekvieną sutiktąjį.
   Tokio sutikimo nesitikėjau. Visi pamatę mane, nusiimdavo skrybėlę, persižegnodavo ir priklaupdavo. O kai vienas iš naujai pasirodžiusių bajoraičių paprašė leidimo pabučiuoti man delną pagal naujausią Paryžiaus galantiškumo madą, net susinepatoginau. Gerai, kad Tado šūksnis už nugaros perspėjo.
   - Raimundai Stankevičiau, bučiuojama damos viršutinė plaštakos dalis, delną laižo tik meilužiai.
   Supratusi, ką nori perduoti man brolis, vos spėjau ištraukti ranką iš paraudusio kaip burokas jauno bajoraičio letenų. Toks konfūzas* galėjo atsitikti, ilgus metus visi būtų prisiminę. Šaltu žvilgsniu nubausdama nevėkšlą, nubėgau namo pasižiūrėti į veidrodį. Iš ten stebėjo nepažįstama gražuolė ir taip užsinorėjau išbučiuoti abu artimiausius man žmones.
  
   Pažvelgusi į verdantį vandenį, supratau kokią klaidą padariau. Juk pas Iloną Grybaitę tai buvo vieninteliai rūbai, o mūsų kaime daugiau nėra tokių aukštų moterų. Teko pasiųsti Mildą parnešti ką nors iš Vilmos aprėdų ir pačiai pratęsti naujos draugės prausimą. Gaila, kad pas miestietę tokie trumpi plaukai*, padaryčiau tokią pačią šukuoseną, kaip ir pas mane bei daugumą aplinkinių bajoraičių. Ilona neturi iš jų išsiskirti, vis dėl to tai mano draugė.
   Pagaliau šiaip ne taip išaiškinusi merginai apie muilo svarbą ir kodėl Tadas nemėgsta blusų, nuprausiau tą liesą bei kaulėtą merginą ir išsigandau. Pasirodo, mėlynės puošė ne tik jos kūną, bet ir veidą. Šito jau negalėjau atleisti ir, kai Ilona apsirengė, pirmiausia ją nuvedžiau į aikštę, kur Diteris su donu Rodrigesu treniravo jaunus bajoraičius ir kai kuriuos miestiečius.
   Nuvedžiau ir pastačiau šalia senojo senojo ispano. Jis tik nužvelgė ją ir galantiškai man nusilenkė. Greitai aikštelėje įsivyravo tyla, - visi laukė meistro leidimo kalbėti.
   - Sinjorita, čia jūsų mūšis. Įsivėlėte į jį, tai kaukitės.
   Dono Rodrigeso žodžiai, kaip visada, buvo paslaptingi, bet jau seniai perpratau, ką tas vienišas senukas nori pasakyti ir mielai klausydavau jo pamokymų. Reikėjo tik susikaupti ir vėl panaudoti Tado intonacijas.
   - Ir jūs vadinatės riteriais? Jūs, kurie taip dažnai kalbate ir dainuojate apie riteriškumą ir galantiškumą! Apie tai, kad visada pasiryžę apginti našlaites ir nekaltai nuskriaustas! Tai pažiūrėkite į mano draugę - našlaitę, kurią nuskriaudė bajoras Samulskis! Įsižiūrėkite į mėlynes, kurios puošia našlaitėlės veidą, blauzdas ir rankas, ir jūs pamatysite, kad visos jūsų kalbos - tai tik tušti plepalai. Riteriai - nevykėliai, taip jus reikia vadinti!
   Pasisukusi link išraudusios Ilonos, paėmiau ją už parankės ir garsiai ištariau:
   - Einam iš čia, tie juokdariai, vaidinantys riterius, vis tiek nieko nesugeba. Mums, moterims, belieka tik verkti, nes tikrų riterių šiais laikais nebeliko.
  
  
   * Dabartinio tipo aviliai Lietuvoje pasirodė tik XIX amžiaus pabaigoje. Iki tol bites laikydavo mediniuose arba šiaudiniuose apvaliuose aviliuose, ar išvis ieškodavo jų miškuose ir ten kopinėdavo.
   * Konfūzas - gėda, nepatogi situacija, perdirbtas iš prancūzų kalbos XVII amžiaus naujadaras.
   *Tais laikais žemos kilmės moterims sanitarijos pagrindu buvo draudžiama nešioti ilgus plaukus.
  
  
  Tadas
  
   Žiūrėjau į apsiašarojusius Mingailas ir vėl stebėjausi Dievo išdaigomis. Broliukai, galintys nusukti sprandą bet kuriam į juos kreivai pažiūrėjusiam nepažįstamam žmogui, verkė, klausydami eilinės Alesiaus pasakos. Jis, apsuptas visų kaimo vaikų bei besisvečiuojančių, tyliai pasakojo undinėlės meilės princui istoriją bei apie išdavystės pasekmes.
  
   Su draugu reikėjo kažką daryti. Jo būseną galėjau nusakyti, kaip ilgai besitęsiančią isteriją, stresą, sukeltą susidūrimo su žiauria tikrove. Tėvas Ignacijos bei jo namiškiai papasakojo, kad vaikinas naktimis sapnuoja košmarus, kuriuose jį lanko numirėliai ir beveik nemiega. Matydamas pamėlusius jo paakius, su tuo sutikau. Viena gerai - Alesius lengvai kapojo keptas lašinukuose bulves, nesuprasdamas, kad tampa pavyzdžiu aplinkiniams vaikams. Suaugusiems jas nustojau siūlyti, kai susidūriau su milžinišku senesnių žmonių pasipriešinimu ir nenoru valgyti nepažįstamą maistą. O ir kiti vietiniai tabu, atrodantys tokiais kvailais, visapusiškai palaikomi bažnyčios, varė iš proto. Kopūstus valgyti draudžia dievas, nes jie panašūs į žmogaus galvą, žemuoges ir mėlynes iki Mergelės Marijos paėmimo į dangų arba Žolinių šventės irgi.
   Marazmas, sukeliantis galvos skausmą, - visur ir visuose sluoksniuose. Kūdikiai suvystyti standžiai, kaip saldainiai ir išvyniojami iš šūdinų skudurų tik kas trys keturios dienos. Tie, kas iš jų nemirdavo pirmais mėnesiais, iki šešių metų ropodavo po aslą ir rinko bei kišo į burną viską, kas ne taip gulėjo. Išgyvendavo - na, gal tik vienas iš dešimties, o visus kitus laidodavo su žodžiais - Dievulis davė, jis ir paėmė.
   Bajoras Grigas, išgirdęs apie mano galimybes laikas nuo laiko išgydyti žmones, pakvietė stebėti jo jaunos žmonos gimdymą. Ir pačiu laiku, nes išlepusi panelė, sėkmingai davusi gyvenimą berniukui, prisidengusi silpnumu, visai nenorėjo keltis iš lovos - pogimdyminės karštligės užsinorėjo. Teko priversti ją atsistoti ir pasivaikščioti, papasakojant vietinėms pribuvėjoms ir kunigui kas yra sepsis bei kas darosi moters viduriuose, jei ten užsistovi kraujas.
   Po to jau nesistebėjau, kai Grigas ir dar pora pažįstamų bajoraičių užsinorėjo duoti man priesaiką krauju. Jų norui išplėsti prisiekusių ratą teko paprieštarauti - tik išbandžius visus savanorius, bus galima kalbėti apie jų tinkamumą mano tikslams.
   Naujoves įgyvendinu, nežiūrėdamas į daugumos pasipriešinimą ir norus, žinodamas, kad menkiausias sustojimas ar atsitraukimas baigsis tuo, jog į mane pradės žiūrėti kaip į nerimtą žmogų. Užtenka vien to, kad tiems patiems broliams Mingailoms, atėjusiems paklausti, ar tikrai troliai ir goblinai - tai stipriausi dieviškosios kariuomenės angelai, skirti kovoti su maumais ir bobaušiais*, atsakiau, kad tai netiesa. Patys kiečiausi tarp diviškoje kariuomenėje - tai Čipas ir Deilas*, todėl broliukai gali didžiuotis savo naujais vardais. Diteris su Jonu Raimundu Stankevičium po to ilgai iš jų šaipėsi, kol patarlė - "sėdi, kaip Čipas su Deilu medyje" nepasiekė ir jų ausų.
   Tada ir šovė į galvą paprašyti, kad Mingailos prižiūrėtų Alesių, silpnąją mūsų trijulės grandį. Vis dėl to žmogus, kategoriškai atsisakantis pripažinti pasipriešinimą smurtui, šiais laikais gali būti tik dievišku bepročiu, palaimintuoju, bet ir tai tik trumpą laiką. Ir saksoniečiai, ir švedai, būdami protestantais, nesigailėjo katalikų kunigų ir vienuolių, o ubagas, pasakojantis apie gėrio pergalę, juos tik juokindavo. Palaimintais jie laikė tiktai tuos, kurie dirba ir savo jėgomis tampa gerbiamu žmogumi. Visi tie valkatos, klajojantys artistai ir kiti meno žmonės nebuvo verti to vardo, atitraukdami tikrus krikščionis nuo tarnavimo savo darbu Dievui, nors ir jiems buvo leidžiama laikas nuo laiko pabūti padorių žmonių kompanijoje, palinksminant klausą dainavimu, ar tapant šeimos galvos portretą. Visais kitais atvejais jie tik tarnai, kuriuos galima išplakti ar pasiųsti pjauti rugių.
   Tokios mano draugo dalios man visiškai nesinorėjo, todėl gainiojau jį treniruotėse iki nukritimo. Kol mano kelyje nepasirodė donas Rodrigesas.
  
   Kai paprašiau Olgerdo Kovačio surasti patį geriausią fechtavimo meistrą mūsų apylinkėje, jis papasakojo apie keistuolį senuką ispaną. Ir iš karto perspėjo, kad jau keletas metų, kai jis atsisakė priiminėti mokinius, nes ten kažkokia istorija su jo anūkų mirtimi buvo ir niekas nerado žudikų. Tada ponas Rorigesas ir užsidarė savo dūme, nieko nepriiminėdamas, kol praeitą rudenį, penkis prūsų plėšikus, nusprendusius apiplėšti senuką, jis sutaršė lyg sausą vilną.
  Nuo tol visos bajorų šeimos vėl prisiminė apie jį, tačiau keistuolis atsisakė ką nors mokinti.
   Tokia istorija mane bei Diterį suintrigavo ir, ardami žemę nosimi, vis dėlto išsiaiškinom, kad senolis kažkuo prasikalto prieš safardus, vienos judėjų sektos pasekėjus. Kas jie tokie, išsiaiškinti nesugebėjome, bet už tai įprašėme senolį pradėti treniruoti mus visus.
   Būtent tada susidūriau su dar viena Alesiaus savybe. Palakstęs pora savaičių nubraižytoje dono Rodrigeso hegsagramoje, jis staiga pareiškė, kad tikriems šokio judesiams trūksta erdvės ir nubrėžė špaga dar pora pėdų rate. Senas mokytojas tik sumirksėjo akimis ir jau norėjo pareikšti, kad, neiškentęs tokio įžeidimo, atsisako mus treniruoti, kai aš priprašiau jo to nedaryti. Vis dėlto, niekas neturi pykti ant kvailučių.
   Donas Rodrigesas tik nusikvatojo ir pareiškė, kad jis sprendžia ką nori mokyti, o ką ne ir paliko Alesių. Jo mintis supratau tik vėliau, kai pastebėjau, kad, mokydamas mus laikyti taisyklingu kampu špagą ir durklą, jis akimis vis žvilgčiodavo į Alesiaus šokį. Greitai ir mūsų apkritimuose atsirado tos pačios pėdos, kur reikėdavo žengti atlikus judesį bei išėjimą iš dūrio linijos. Treniravomės iš karto su tikrais ginklais, kol galų gale įkalbėjom doną Rodrigesą leisti vaikams pradžioje žaisti medinėmis imitacijomis. Kitiems jis griežtai atsakė, motyvuodamas tuo, kad ranka turi jausti ginklo svorį ir pavojų. Nustebinom ir mokytoją, kai į burbėjimus apie skirtumus tarp kardo ir špagos atsinešėme trijų ašmenų durklą ir Diteris jam parodė kaip paprastu kūno judesiu galima blokuoti ir net sulaužyti nekokybiškos geležies priešo špagą.
   Treniruotėms skyrėme po porą valandų, dukart per dieną. Visą kitą laiką atimdavo smulkūs darbai ir popierizmas. Aprašyti - kiek bulvių prikasėm iš tų dviejų šimtinių, kiek metalo bei malkų reikės naujiems Diterio bandymams kalvėje, kodėl siuvėjos turi dirbti prie žvakių šviesos ir kaip palengvinti jų darbą. Gerai, jog Kovačiaus vyrai vis dėl to suprato, kad pirtis, atskiras tualetas, siuvykla ir skalbykla tikrai gali nešti naudą bei padėjo suręsti tas pašiūres. Taip išsprendžiau bent jau pagrindinius savo poreikius. Bet kiek jų dar palikau ateičiai.
  
   Alesius baigė pagaliau sekti pasaką ir, galų gale, galėjau prabilti.
   - Vaikai, bėgti namo dar anksti. Leiskit ir man kai ką paporinti.
   Visa govėda džiaugsmingai suriko valio, pritraukdama aplinkinių dėmesį. Pasakos vakarais buvo laikomos laisvalaikio malonumais, neįeinančiais į nuodėmių apibrėžimą ir mus apsupo beveik visas kaimas. Pažiūrėjęs į Alesių, nusprendžiau jam padėti kovoje su naktiniais košmarais.
   - Seniai, labai seniai Tuopų kaime žmonės sudegino vokietį raganių. Ir teisingai padarė, nes jis karves nužiūrėdavo, kad pieno neduotų ar moteris susargdindavo. Bet nežínojo būrai, kad blogį reikia ne tik nužudyti, bet ir visus jo pėdsakus sunaikinti, todėl raganius išprašė pragare leidimo grįžti į kaimą ir atkeršyti jo gyventojams. Vadinosi jis Fredis Kriugeris, - garsiai pratariau, žiūrėdamas į Alesių.
   Bet tas gyveno savo svajonių pilyje ir visiškai nereagavo į mano bandymus prasimušti į jo pasąmonę - teko pratęsti pasakojimą susirinkusiems.
   - Atkeršyti jis galėjo tik vaikams, neatlikusiems dienos darbų ar nepasimeldusiems prieš miegą. Suaugę tokios klaidos jau nedarydavo, todėl raganius prieš juos buvo bejėgis.
   Kad būtų dar baisiau, laužo šviesoje pradėjau prieš visus susirinkusius vaidinti raganiaus gudrybes žudant vaikus. Kai dauguma jau sėdėjo, apglėbę savo artimuosius, ir drebėjo iš baimės, pratęsiau.
   - Ir beveik visi kaimo vaikai jau buvo nužudyti savo sapnuose, kai jaunas, neseniai atsiųstas iš Vilniaus kunigas suprato kokios velnio pinklės apėmė kaimą ir jo gyventojus. Kiekvienas neatliktas darbas, bet kuri, net pati smulkiausia nuodėmė, padaryta per dieną, buvo išnaudojama raganiaus kaip žudymo įrankis. Ir pasakė tada kunigas jaunam piemenaičiui.
   - Žinau, kad šią naktį Fredis Kriugeris, ateis pas tave ir bandys nužudyti. Priežastį jis ras, bet tu nebijok. Jei pasimelsi prieš naktį, žinok - Mergelė Marija žiūri į tave ir saugoja. Kai raganius įlįs į tavo sapną, prisimink, kad tai tik smulkus vagilis, kuris taip pat bijo tavęs. Nedrebi gi nei varles, nei peles pamatęs, todėl įsivaizduok, kad ir tavo sapne jis yra niekas.
   Papasakojau susirinkusiems kaip baigėsi piemenuko ir raganiaus dvikova, prieblandoje parodydamas, kokiomis bausmėmis buvo nuteistas netikėlis ir kokia gėdinga buvo jo mirtis. Matydamas, kad visi lengvai atsikvėpė ir net pradėjo juokauti, išmečiau paskutinį kozirį.
   - Bet pragaro valdovas, matydamas kokius, norėdamas sunaikinti padorius krikščionis, tikslus pasiekė raganius, pasiuntė ir daugiau savo tarnų į žmonių sapnus. Vienas iš jų neseniai ir pas mane apsilankė.
   Išsigandę veidai pradėjo mane tyrinėti. Išsitraukęs iš terbos varlę, parodžiau visiems.
   - Mano sapnas, ką noriu tą ir darau. Atsiuntė bobaušį, norėdamas mane išgąsdinti, tai paverčiau jį į varlę. Ir dabar žiūrėkit, ką su juo padarysiu.
   Paėmęs smilgą, įkišau varlei į subinę ir pradėjau pūsti ten orą. Kai nelaiminga auka tapo panaši į balioną, paleidau ir prislopintu balsu paaiškinau.
   - Matėt - buvo bobaušis - tapo varle. Ir jei dabar kam nors iš jūsų prisapnuos panašūs raganiai, žinokit, kad visada galima į sapną pasikviesti mane ir tie maumai, velniai, kaukai greitai virs paprastomis varlėmis. O ką su jais daryti, patys nuspręsit.
  
   Palikau laužą liūdėdamas. Taip norėjosi paaiškinti Alesiui apie sapnų reikšmę gyvenime, bet vaikinas visiškai manęs neklausė, pasakojimo viduryje nusibraižė savo ratą ir pradėjo šokį su kardais. Kito būdo jam pagelbėti, dar nežinojau, padėkodamas dievams, kad atsiuntė "tokį" padėjėją.
   Tačiau, klausydamas jo, galutinai nutariau sukurti naują projektą. Sėdėdamas pas tėvą Ignacijų, pasakojau jam apie tai, kokią naudą patirs jo parapija, jei apleistoje koplyčioje bus atrasti Barko metraščiai. Dvasininkas ilgai nenorėjo su manim sutikti, minėdamas melo nuodėmę, bet galų gale jį įkalbėjau.
  
   Žvilgsnis iš ateities.
  
   Istorijų rinkinys "Kunigaikštis Vaidievutis ir jo apvaliojo stalo riteriai" devyniolikto amžiaus pabaigoje buvo galutinai pripažintas legendų apie karalių Artūrą kopija, parašyta niekam nežinomo Lietuvos poeto. Kas tuo pačiu nesutrukdė laikyti duotą kūrinį, pasakojantį apie tai, kaip Palemoną* ir jo sūnus sutiko tuometinis Lietuvos karalius, paskelbti pasaulio kultūros paveldu.
   Literatūros istorikai tik niekaip nesupranta - vis dėl to Tarasius Nuostabusis, kuriam buvo priskirtas autoriaus vardas, tais laikais buvo dar per jaunas. Joganas Šulcas, pats prisipažino, kad viską nurašė nuo seno pergamento, sudegusio vėliau per gaisrą. Vienas istorikas, kurio net vardą minėti tapo gėda, buvo draugiškai nušvilptas tyrinėtųjų kongrese, kai pareiškė, kad sulyginęs kelis išlikusius Tado Žemeckio raštų lapus su legendomis apie Vaidievutį, pamatė, kad stilistika ir kalbos įtaigumas priklauso būtent tam legendiniam Lietuvos anekdotų herojui. Išsišokėlį net kiaušiniais apmėtė, kaip teršiantį padorų mokslininkų vardą.
  
   * Patys baisiausi lietuviškos mitologijos atstovai.
   * 90 -to XX amžiaus multiserialo herojai
   *Populiari tais laikais teorija, kad visi Lietuvos didikai kilo iš senovės Romos patricijų giminės. Lyg tai Jurbarką įkūrė Palemono sūnūs Juras ir Barkas, o trečias sūnus Kunas - Kauną.
  
  
   1700 metai Rugsėjo pradžia.
   Kažkur ties Baužais (Dabartinis Jurbarko rajonas)
  
  
  Tadas
  
  
   Nerimaujantį ristūną vos ne vos nuraminau ir peržvelgiau pačią didžiausią plėšikų gaują savo gyvenime. Žinoma, kareiviai apačioje visiškai nelaiko savęs banditais, o tik kovotojais už šventą pareigą - nubausti per daug prisigrobusius švedus. Danijos, Maskvos ir mūsų Respublikos karaliai staiga nusprendė, kad Baltijos jūra turi nustoti vadintis Švediška ir atsiimti iš jaunojo Karolio Dvyliktojo po porą provincijų. Nieko ypatingo - paprasti biznio dėsniai.
   Žinia, kad danus švedai sutriuškino per mėnesį, padėjo man apsispręsti ir ką daryti su mokesčiais. Jurbarko seniūnijos vaito raštininkai jau seniai sukinėjosi po mūsų kaimą aprašinėdami derlių. Į raštą, jog šiais metais jų negalim sumokėti, nes apsistojęs karaliaus Augusto Antrojo dalinys visiškai nuskurdino mano kaimiečius, seniūnas nekreipė dėmesio ir asmeniškai atvyko pažiūrėti. Gaila, bet jis nemokėjo plaukti su pririštu prie kojų akmeniu, todėl neseniai teko dalyvauti naujuosiuose apylinkės rinkimuose, kur balsų dauguma naujuoju vaitu buvo paskelbtas senasis Grigas, o aš tapau jo sekretoriumi. Demokratija - velniškai patogus dalykas, kai žinai kaip ja naudotis.
   Dabar turime apie 50 kaimelių ir miestelių, bet ir dirbti tenka šimtą kartų daugiau. Net visą operaciją pravedžiau, sunaikindamas pačius karščiausius opozicionierius. Amžiną atilsį bajoras Samulskis, kai jį viešai išplakėm, nusprendė keršyti ir pradėjo rinkti gaują nepatenkintų, bet gerai, kad pirmiausia kreipėsi į Šmikį, seniai ieškojusį progos dar sykį parodyti man ištikimybę ir laiku įsitrynusį į draugus naujam sukilimo vadui.
   Dabar mano namų durų staktą puošia juostos su užrašais - "Norime, kad po kažkiek laiko, nekalta mergaitė su pilnu kapšu auksinų galėtų pereiti per visą Lietuvą ir jai nuo galvos net plaukas nenukristų" bei " Pirmiausia - įspėjimas, po to - rykštės, trečia - kartuvės". Liaudis nuo tų, dar kiniečių imperatorių skelbtų, lozungų iš pradžių apstulbo, bet paskui kiekvienam kaime paseniūniai pradėjo iškabinėti panašius skelbimus.
   Opozicija - o kaip be jos demokratija - irgi pasirūpinau. Pantelejus Kazokas dabar kritikuoja kiekvieną mano žingsnį ar poelgį, neperžengdamas padorumo ribų. Aš tik, laikas nuo laiko, pamėtėju jam idėjas ir džiaugiuosi gaudamas daug visko mačiusio žmogaus patarimų.
   Bėda atėjo kaip visada ne viena. Ilgai kapitonas Johanas Korbitcas rodė Saksonijos ir Lenkijos kariams, keliaujantiems link Rygos, kelius tolokai nuo mūsų žemės, kol vieną dieną gavau de Stracenų laišką, kad reikia aprūpinti gurguolės pulką.
   Nekaltas buvo prašymas - atiduoti visą šių metų derlių, paliekant kaimiečius mirti iš bado ir dar išmokėti pulkui penkis tūkstančius auksinų, kad samdiniai galėtų toliau keliauti. Biznis - nieko kito - tik biznis. Pojūtis, jog mane išnaudoja ir turi visais galimais būdais, taip įsiutino, kad dienos sparinge su Olgerdu Kovačium pagaliau sugebėjau priversti jį išeiti iš rato. Būtent po to nusprendžiau prisijungti prie švedų karaliaus šalininkų, tapdamas maištininku.
   Ir dabar stebiu per žiūroną apie tūkstančio karių gurguolę, kaip skėrių pulkas traukiančią per mano valdas ir naikinančią viską pakeliui. Pasakojimas apie tai, kad tie samdiniai pakorė Veliuonos paseniūnį ir mirtinai išprievartavo jo dukteris, seniai pasiekė visų karių ausis, todėl niekas neprieštaravo mano planui.
   Jonas Raimundas Stankevičius šiuo metu aiškina kaip tik saksoniečiams, kad nuo jų bėga Sapiegos gurguolė su surinktais mokesčiais ir kad maišuose yra virš milijono auksinų. Karininkai iš pradžių nepatikėjo, bet Čipas pats pakėlė iš provėžos keletą grašių, įrodinėdamas, kad nemeluoja. Kai panašius variokus rado ir kiti samdiniai, planas pradėjo pildytis ir karinis dalinys pavirto į apimtą godumu minią.
   Raiteliai, matydami, kad po kojomis laikas nuo laiko sužiba auksinai, galutinai prarado sugebėjimą mąstyti ir strimgalviais pasileido paskui tolumoje šmėžuojančius pinigų maišus, pėstininkai pradėjo muštis dėl ant kelio rastų grašių ir aš pakėliau raudoną vėliavėlę, duodamas įsakymą pasiruošti. Mūsų tik apie tris šimtus, bet tai nesvarbu, Augusto Antrojo kariai veža kelis furgonus parako ir šovinių bei keturias patrankas - štai kas yra pagrindinis antpuolio tikslas.
   Pagaliau husarai galutinai atsiplėšė nuo pėstininkų ir dukart mostelėjau vėliavėle, duodamas ženklą Grigo šimtinei. Olgerdas Kovačius su savo dešimtuku tuo metu jau švaistė kuršiškus kirvukus, eliminuodamas furgonų apsaugą ir neleisdamas idiotams susprogdinti viską aplinkui. Grigo dragūai perpjovė besipešiančius saksoniečius kaip peilis sviestą, kapodami kardais samdinius ir išmušinėdami muškietas iš labiausiai patyrusių kareivių rankų. Dar vienas mostelėjimas raudona vėliavėle bei trimito signalas ir pusė iš jų pratęsė kelią paskui priešo raitelius. Kiti pradėjo suvarinėti visiškai demoralizuotus, likusius gyvais samdinius į šalia kelio esantį griovį.
   Ką daryti su belaisviais, dar teks nuspręsti ir aš mintimis persikėliau pas Diterį. Kaip ten jam?
  
  Diteris
  
   Kai nauji draugai papasakojo apie vieno iš jų problemą, tik rankomis skėstelėjome, bet vis dėl to man teko ten nuvykti. Pavasarinis potvynis pakeitė Mituvos tėkmę ir Vaitkaus kaimas netikėtai buvo visiškai atskirtas nuo pasaulio. Žmonės jau norėjo iš ten išsikelti, bet su Tadu pažadėjom rudeniop pastatyti tiltą, kad visi vėl galėtų bendrauti su savo kaimynais ir vaikščioti į bažnyčią. Kai krašte pasirodė karinis dalinys, nusprendęs mus apiplėšti, prisiminiau keliuką, besibaigiantį staigiu grioviu, kurį galima pamatyti tik iš poros žingsnių atstumo, ant tiek upelis pragraužė skardį. Čia, šiek tiek pakoregavę griovio statumą ir nusprendėme suruošti pasalą. Kai greitai lekiantys husarai, pagaliau pamatė beprotiškai skubantį miško keliuku vežimą su pilnais maišais grobio, po kojomis jau nežiūrėjo.
   Godumo apimta minia vienas po kito pradėjo kristi į griovį, dėdė Abramas net skaičiuoti mintyse pradėjo ar užteks mums druskos ir prieskonių arklienai ir kaip ją reikės paskirstyti tarp valstiečių. Tą iš žmonių ir arklių susidariusę košę palikau senajam Gecevičiui ir daviau ženklą Rimui. Būgno ritmai leido atlikti tris salves per minutę ir išbandėme naują psichologinį karo vedimo būdą.
   Dvidešimt apmokytų vyrų, prie kurių pamažu prisijungė ir likusieji, kelis kartus suriko.
   - Pasiduokit, - būgno trelė. - Arba mirsit! Pasiduokit, - būgnas. - Arba mirsit!
   Po to, kai jau du šimtai balsų draugiškai sušuko įsakymą nesipriešinti, esantys apačioje saksoniečiai pradėjo mėtyti ant žemės savo muškietas ir špagas.
   Puikiai suplanuota - pratarė šalia stovėjęs dėdė Abramas.
  
  Tėvas Ignacijus
  
   Vardan dievo meilės, kiek dar galėsiu kęsti šį begėdį uniatą, tėvą Savelijų. Purvinas popas, tik bajoro Žemeckio dėka dar neišvytas iš mūsų krašto ar nepakabintas ant sausos pušies šakos, pasakoja man, Vilniaus akademijos auklėtiniui, apie vedybų naudą dvasininkui. Tiktai kantrybė, užgrūdinta ilgais metais, praleistais pasninkaujant bei besimeldžiant, neleidžia man išeiti iš proto, besiklausant jo bedieviškų kalbų. Kada jis vėl pradėjo aprašinėti savo žmonos grožybes, neišlaikiau ir nubėgau link netoliese gulinčių sužeistų. O gal kam nors iš jų prireiks nuodėmklausių paslaugų. Bet, netgi apžiūrinėdamas jaunus husarus, taip nelaimingai nukritusius nuo arklių, negalėjau atsikratyti to dvokiančio, teatleidžia man Viešpats, popo draugijos. Pamatęs, kad tarp sužeistųjų nėra pravoslavų, visą laiką sukinėjosi šalia ir bambėjo.
   - Ir kada mes, pasimeldę šventajam Nikolojui pamalonintajam, einam į miegamąjį, ir tada ji neleidžia paliesti savęs, o tik po dar vienos ma......
   Čia jau neišlaikiau ir nubėgau pas mūsų bajoraitį. Paskutinįjį sužeistąjį dar galima išgelbėti ir reikia paguldyti į atskirą palapinę. Galėjau įsakyti tai atlikti ir belaisviams, bet kas žino tuos saksoniečius. Dar žaizdą ne taip apriš, ar ne ten nuneš. Gaila, kad tarp mūsų nėra Alesiaus. Tas angeliukas nenori žiūrėti į kraują ir stengiasi nedalyvauti mūšiuose. Žinoma, Tadas Žemeckis burba, bet išgirdęs, kaip jis gieda himnus Šventąjąi Mergelei, pykti nustojo. O Alesius, atsidūręs šalia ligonių, daro stebuklus ir savo pasakojimais apie likusius namie artimuosius, dainomis ir muzika pastato ant kojų net stipriai sužeistus. Tiesa, jo paties dvasinė ramybė paskutiniu metu man kelia didžiulį nerimą - ypač tie jo keisti pasakojimai apie pasaulius, kur žmonės gali skraidyti ar gyventi po vandeniu. Jau ne sykį apšnekėjom šią problemą - Alesius, mūsų manymu, pamažu kraustosi iš proto - su Tadu, bet iki šiol nežinom ką daryti.
   Išgirdau, kaip man iš paskos skuba tėvas Savelijus ir, kilstelėjęs sutaną, paspartinau žingsnį.
  Gaila, kad bajoraičio palapinė stovi tokioje nepatogioje Dievo tarnams vietoje. Nusileidęs iki paskubomis suręsto per upelį tilto, nužvelgiau kaip žmonės, vadovaujami mūsų žydo - dar vienas netikėlis man ant galvos, atleisk Viešpatie - mėsinėja žuvusius arklius. Tikiuosi, iki rytojaus ryto jie suspės nors mėsą pasūdyti, kad paskui galėtumėm išrūkyti ar dešras padaryti.
   Tokį patį judėjimą užtikau ir prie Tado palapinės. Praėjęs pro jo neišauklėtus sargybinius, sulaikiusius trumpai savo klausimais apie mano sveikatą, pagaliau galėjau papasakoti bajoraičiui apie kelis sužeistuosius ir, neišlaikęs, parodyti špygą tėvui Savelijui, likusiam lauke. Ponas Žemeckis, pamatęs mano gęstą, tik nusišypsojo ir palingavo galva. Nesvarbu - trūko man, senam žmogui, rausti nuo kažkokio pienburnio pastabos. Bet prisiminęs, kur esu ir su kuo kalbu, mintyse sukalbėjau "Tėve mūsų".
   - Dvasiškas Tėveli, - jis pakėlė krūvą popierių nuo stalo. - Padėkite, prašau, patikrinti visus duomenis apie gauto parako ir šovinių kiekį.
   - Tėve Savelijau, jums taip pat nedidelis pavedimas. Vaikas nuves jus į pono Grigo būrį. Ten rasit porą jūsų bendratikių, papuolusių į nelaisvę. Pakalbėkit su jais apie kelio, kurį pasirinko, teisingumą, gal tos paklydusios sielos supras, kokią nuodėmę vos neprisiėmė savo sielon.
   Purvinas popas, teatleidžia Viešpats tam begėdžiui, net pasipūtė iš laimės - bajoras Žemeckis su juo pagarbiai kalbėjo, matote - ir nuskubėjo paskui vaiką.
   Mes gi tuo metu, padedami jau išmokusių skaičiuoti ir rašyti dešimties jaunuolių, puolėm tikrinti visus sąrašus ir sudarinėti naujus. Manęs jau nestebino naujosios bajoraičio žinios ir kai jis pasiūlydavo ką nors kas padeda pagreitinti skaičiavimą ar naujų darbų aprašymą, visada su juo sutikdavau. Stebėjausi tik jo noru pakeisti kai kurias lotyniškas raides į čekiškas, bet Tadas papasakojo, kad tai mums labiau tinka dėl kalbos struktūros bei sutaupome didžiulį rašalo ir spausdinimo dažu kiekį.
   Miegoti nuėjome tik kitos dienos viduryje.
  
  
   Johanas Verneris
  
   Ir kaip galėjau taip apsikvailinti?
   Kada mus, septynis odininkų pameistrius, smuklėje senas kareivis pavaišino vynu ir papasakojo, kokia garbė ir turtas laukia, jei įstosim į galingą mūsų Kurfiusto, tegul jis būna prakeiktas amžiams, armiją, iš visų nesutiko tik Peteris, kurio laukė sėkmingos vedybos su mylima mergina. Ir kuo tai baigėsi?
   Draugas savo nelaimei sutiko į verbuotojo prašymą vis dėlto išgerti už, kad jis sprogtų, Kurfiursto sveikatą ir sekantį rytą atsibudo šalia mūsų - kazarmoje.
   Iš mūsų septynių trims jau nepasisekė. Gotlibas greitu susipyko su vienu jefreitoriumi ir, po eilinio bandymo pabėgti, buvo pakartas, Otto Suplyšusios Kelnės apsinuodijo maistu maršo metu, o Ditmaras....
   Jam nepasisekė tame nelaimingame mūšyje už "turtingą krovinį". Tada irgi bėgau kartu su juo, bet ne laiku pasipainiojusi šaknis sustabdė mane. Parkritau, kažkas užkliuvo ir greitai susidariusi krūva su pačiu feltfebeliu priešakyje kažkodėl nusprendė, kad, dėl mano kaltės, jiems nieko neliks ir nutarė, pasivedę į mišką, mane primušti. Dabar, žinoma, jie visi man dėkoja, išskyrus puskarininkį. Jį, nusprendusį pabūti didvyriu, nukirto vienas išprotėjęs lietuvis, liepęs mums mesti ginklus ir pasiduoti. Kadangi jau matėme kas darosi su norinčiais pasipriešinti, įsakymą įvykdėme greitai. Ir dabar su Piteriu sėdime nelaisvėje ir galvojame, kaip ten Hansui su Martinu sekasi.
   Kelias dienas mus rikiavo, skirstė į lengvai ir sunkiai sužeistus, o aš vis tikėjausi, kad tai tik baisus sapnas. Ir net kai senas žydas pristatė mane minkštinti sunkias arklių odas, kartojau sau, kad tai nėra teisybe, kad mūsų puikaus Kurfiursto bei Respublikos Karaliaus žmonės kažką sumaišė, tuoj jie supras, jog įvyko didžiulis nesusipratimas ir mus paleis.
   Prablaivėjimas atėjo, kai mane iškvietė į lietuvių vadeivos būstinę ir su manim pradėjo kalbėti jaunas raštininkas. Jis klausinėjo apie mano gimtą miestą, šeimą, apie tai, kodėl nusprendžiau užsirašyti į samdinius. Pradžiugino žinia, kad Piteris, kurį tada laikiau žuvusiu, liko gyvas ir, kai pasveiks, galėsiu vėl su juo pasimatyti. Labai domėjosi mano žiniomis, kaip ir kokiu būdu galima apdirbti odą, tik visą laiką nepaliko jausmas, kad su manimi šnekasi ne jaunas raštininkas, o patyręs vyras. Tašką ant "i" padėjo paskutiniai jo žodžiai.
   - Ponas Verneri, jau supratau, kad nei jūsų šeima, nei Kurfiurstas negalės sumokėti išpirką už jus, todėl esu priverstas jums pranešti, kad, pagal Lietuvos įstatymus, už vykdytus plėšikavimo aktus taikių gyventojų atžvilgiu, jūs nuteisiamas septyniems mėnesiams lauko darbų. Paskui jus, su likusiais gyvais Augusto kareiviais paleisime, o iki tol tikiuosi, kad garbingai vykdysite visus jūsų prižiūrėtojų įsakymus.
   - Išveskite jį - įsakė - ir paduokite tą buvusį akmenskaldį.
   Išėjau visas drebėdamas iš baimės - ką tik supratau, jog kalbėjausi su pačiu, kaip jau seniai knibždėjosi mūsų tarpe - velnio sūnumi, pasirodžiusiu šiuose kraštuose, kad nubaustų mūsų Kurfiurstą už jo palaidą gyvenimą.
  
   Po to dar ne sykį mačiau poną Tadą Žemeckį ir vis paslapčiomis nužvelgdavau, spėliodamas, kur jis slepia uodegą ir ragus. Sykį net priprašiau leisti padėti jam nusiimti batfordus*, besitikėdamas surasti kanopas. Jų nepastebėjau, bet, pakėlęs akis, pamačiau kokiu baisiu žvilgsniu žiūri į mane bajoras ir iš karto pajutau, kad jis apie viską žino.
   - Na ir ką, tu norėjai ten pamatyti? - šiurpiu balsu paklausė.
   Meluoti neišdrįsau.
   - Pone, nebauskite manęs, bet kurgi jūsų kanopos?
   - Marazmas stiprėjo, bet mūsų tankai greitesni.
   Baisiu, pasakytu savo kalba, burtažodžiu, jis pasmerkė mano sielą ilgiems metams pragare ir dar ilgai voliojausi jam po kojomis, prašydamas atleidimo.
  
   Na bet kaip aš galėjau taip apsikvailinti. Juk visi žino, kad velnio sūnui kanopos ir ragai išauga sulaukus dvidešimt vienerių metų. O tam - dar tik penkiolika.
  
   * Ilgaauliai karininkų batai
  
  
  Šešta dalis
  
  
  Kelyje link didžiulių problemų
  
  
  Kelias - tai visiška liaudies ir valdovo santarvė,
  Kai žmonės pasiryžę drauge su juo numirti,
  Pasiryžę su juo gyventi
  Ir jiems nebaisūs jokie pavojai.
  
  Sun Tzu "Pirmas veiksnys reikalingas pergalei"
  
  
  
   1700 metų Spalio pradžia Gudelių kaimas Žemaitija
  
  Alesius
  
   Aš šokau jau antra savaitė iš eilės, sustodamas tik pailsėti, pavalgyti ir numigti. Net atsisakiau giedoti bažnytiniame chore, suprasdamas, kad, tik visiškai nuvargęs ir išsekęs, galiu užmigti ir nesapnuoti košmarų. Ankščiau dar manęs paprašydavo paaiškinti naujus judesius mano vienmečiams ir jaunesniems bajoraičiams, bet jau kuris laikas kalbuosiu tik su senuoju Rodrigesu ir su Raimiu. Vaikas, esantis dar vienu mano košmaru, savo veidu neleidžia užmiršti tos klaidos, kurią padariau sargyboje, visada atnešantis man maisto ir vandens nusiprausti. Vien jo pagalba aš dar laikausi šiame pasaulyje - na, dar ir šokio.
   Kai senas ispanas pradėjo mokyti šokio su kardais heksagramoje mano draugus, pamačiau kaip jie blogai juda ir nusprendžiau padėti. Juk tai labai paprasta, reikia tik ritmą pagauti - bandžiau išaiškinti jiems - kūnas pats tada suras sprendimą. Bet draugai tik linguodavo galvomis ir lėtai, bijodami susižeisti, vaikščiojo ratu ir kilnojo rankas. Greitai nustojau jiems aiškinti savaime suprantamus dalykus ir atsidaviau šokiui. Laikas nuo laiko su manimi bandė kalbėtis silpnai pažįstami žmonės, kai kada tai būdavo ir žinomi veidai, Kristina kažką aiškino, bet man liko tik šokis ir Raimis.
   Saulė šildė rudenėjančią žeme, kieme likom tik aš ir dar keletas vaikų, kai pradėjau justi pavojaus bangą, sklindančią iš šalia esančio miško. Liepęs visiems patylėti, įsiklausiau į žemės virpesius. Link mūsų artėjo apie šešetas žmonių, vienas iš jų raitas, su negerais ketinimais. Susikoncentravau ir stebėjau, kaip jie išeina iš miško ir bėgdami artėja prie mūsų. Staiga sugriaudėjo muškietos šūvis ir už manęs suriko vaikas. Mažylių skriausti aš nebeleisiu.
   Šokti norite, tai kviečiam į ratą. Saulės žybsnis ant durklo ašmenų, ietiss nukreipta į nieką, arklio prunkštimas, kraujo čiurkšlė ant mano veido, pistoleto šūvio garsas, špaga, traukiama iš minkšto kūno, durklas, prismeigiantis koją prie arklio.......
  
   Kai viskas baigėsi, mano galvoje pasigirdo balsas:
   - Sveikiname, jūs ką tik perėjote į kitą lygį.
   Supratau, kad ką tik nužudžiau pirmą sykį gyvenime ir man tapo taip bloga....
  
  
  Donas Rodriges
  
   Donas Grigas kažką šaukė man į ausi, o aš tik šypsojausi, tiksliau, juokiausi ir verkiau iš laimės. Pagaliau gyvenime vėl pasirodė tikslas, pagaliau galėsiu atkeršyti.
   Tas jaunuolis, tas valstietis, tas el campesino išgelbėjo mane, leisdamas pamatyti stebuklą - senosios Kastilijos dvasios atgimimą šioje šiaurės šalyje. Kada, netikėtai pasirodęs mūsų krašte, donas Žemeckis priėjo ir pradėjo klausinėti apie mano praeitį, norėjau išsitraukti špagą ir nudurti jį. Sustabdė tik pora vidutiniškų fechtuotuojų, apsupusių jį, ir tai, kad jaunuolis ištiesė man puikią Toledo špagą, stovėdamas mokinio iš mūsų mokyklos pozoje. Kiekvieną svetimą, kuris taip elgdavosi, reikėjo užmušti vietoje, bet susilaikiau, prisimindamas savo kerštą ir tai, kad aš paskutinis giminėje.
   Jaunasis donas Žemeckis, matydamas mano tylėjimą, prašneko:
   - Po paskutinio karo mūsų šalyje beveik neliko gerų kovotojų ir jei mes neišmoksim kautis, būsim nušluoti nuo žemės paviršiaus. Apie jus mums papasakojo jūsų buvęs mokinys kilmingas bajoras - ponas Kovačius. Jo žodžiai apie puikų karį ir mokytoją, nusprendusį pailsėti, privertė atidžiau į jus įsižiūrėti ir dabar aš dovanoju jums šią špagą, kaip pagarbos jūsų menui ženklą. Galite išmesti ją, atsisakydami mus mokinti, galite pasiimti ir išvažiuoti namo, bet aš iki gyvenimo pabaigos būsiu dėkingas Švenčiausiai Mergelei, kad leido pamatyti tokį didį karį.
   Prisipažįstu, geros jaunuolio manieros ir išsiauklėjimas man patiko, bet, vis dėlto, nusprendžiau išsiaiškinti iš kur jis žino mūsų šeimos tradicijas ir tik po to nuspręsti - užmušti jį iš karto ir pabėgti, ar priimti jo pasiūlymą ir pasilikti.
   Viskas pasirodė taip kasdieniška, banalu ir taip viltinga, kad man nebeliko nieko kito, kaip tik sutikti su dono Žemeckio pasiūlymu. Jis papasakojo, kad, dar būdamas vaikas, lankėsi pas tolimus giminaičius ir matė ten apsilankiusius ispanus. Buvo sužavėtas jų judesių grožio ir nuo to laiko įsiminė tą pietietišką grakštumą ir tobulumą. Džiaugsmą, apėmusį mane, sužinojus, kad gali būti, jog kažkur dar gyvena mano giminės atstovai, nuslėpiau paaiškindamas, jog esu patenkintas jaunojo dono manieromis ir sutinku mokyti kai kuriuos iš jų. Dėl ko vėliau tikrai nesigailėjau. Mokiniais jie pasirodė talentingais ir darbščiais, o kai į apmokymą įsijungė tas Dievo palaimintas beprotis Alesius, apstulbau. Kai jis įėjo į ratą ir pradėjo, kaip pats sakė, šokti ,velniop nulėkė visos mano pastangos nuslėpti kelias mano šeimos paslaptis. Ten, kur aš sąmoningai neparodžiau iki galo kelių išpuolių, jis instinktyviai surado pratęsimą. O kai po poros mėnesių intensyvių treniruočių dešimtis mano mokinių pagaliau perprato bazinius judesius, donas Alesius galutinai užmušė mano išdidumą. Kada, pagal mano prosenelių traktatą reikėjo sustoti ir pasižiūrėti į priešininkus, kad galima būtų panaudoti naujas gudrybes, jis surišo visus blokus ir išpuolius bei gudrybes į vientisą špagos ir durklo šokį.
   Tada ir supratau, kad man daugiau nėra ko mokyti tų jaunuolių ir atėjo laikas, kada jau aš turiu imti iš jų pamokas. Bet donas Tadas tik nusijuokė, išgirdęs tuos žodžius, ir pasakė, kad ne visi iš jų yra tokie gabūs, kai kurie iki šiol turi labiau bijoti ne priešų, o savo ginklų, juk jau buvo atvejų, kai mokiniai susižeisdavo žaisdami savo durklu, ir kad jam vis tiek reikalingas žmogus, galintis vaikyti tą beviltiškų idiotų gaują su pačiu donu priešakyje.
   Taip smulkmenose praėjo dar pora mėnesių. Man su senute paskyrė puikų vienkiemį, kur mus supo masė jaunų žmonių, pasiruošusių išpildyti kiekvieną mūsų norą ir savo lengvu klegėjimu leidžianti prisiminti jaunystę. O po to atėjo ta puiki diena, kai mano priešai vėl prisiminė mane ir vienas iš jų pasamdė penketą sėkmės kareivių, kad galutinai susidorotų su paskutiniu donu Rodrigesu. Jis puikiai apskaičiavo, sulaukęs kada dono Žemeckio vyrai išvyks su patikrinimus į tolimus kraštus, ir, papjovę neatidų sargybinį, pradėjo medžioti besimokančius naudotis ginklais vaikus. Bet jie nežinojo, kokie vilkiūkščiai supa mane. Kol pašokau iš saulutės ir pribėgau prie kovos vietos, viskas jau baigėsi.
   Būtent tada ir supratau, kur įsikūnijo sena mūsų šeimos legenda apie Kastilijos idalgo dvasią. Alesius prabėgo pro išsirikiavusią banditų eilutę net nepastebėdamas jų, o pora spėjusių atšokti į šalį banditų, tuoj pat nukrito, nes Raimis su Rimu jiems perrėžė kelio sausgysles. Ir tegul donas Grigas man rėkia į ausį, prašydamas pasiaiškinimo, aš tik šypsausi. Kai tik donas Alesius atsipeikės nuo ligos, dažnai apimančios didžiausius kovotojus, po to, kai jie peržengia Dievo įsakymą - "Nežudyk", aš iš karto paskirsiu jį savo įpėdiniu ir paprašysiu, kad jis išpildytų paskutinį seno idalgo norą - nubaustų mano vaikų ir anūkų žudikus.
  
  
  
  Žemaitija 1700 metų gruodis
  
  
  Tadas
  
  
  
   Sėdėjome pas bajorus Birmontus svečiuose ir tyliai pritarėme Alesiui.Jis pagaliau suprato, kur atsidūrė ir atsikratė tų inteligentiškų baimių. Aš, po to, kai užmušiau savo pirmąjį žmogų, irgi ilgai jaučiausi kaip nesavas, bet jam jau seniai buvo laikas suprasti, kad dabartis tai ne žaidimas - o išgyvenimo pragaras, kur svarbiausia, neduoti užgrobti savo krikščioniškos sielos žvėriui ir neprarasti sąžinės.
   Vėl pradėjau derinti savo taip sunkiai įsigytą septynstygę gitarą, su panašia Diteris mokė groti sesutę, o visos staiga apsireiškusios jos draugės įsimylėjusiais žvilgsniais rijo Alesių bei kikeno tarpusavyje. Kaip bebūtų keista, Kristinos viršenybę pripažino ir daug vyresnės už ją merginos, kas labai nepatiko mūsų trijulei. Vedybų planai visiškai neįėjo į mūsų planus, o šiukšlinti savo valdose laikėme kiaulystės viršūne. Kažkaip savaime išsisprendė ir paauglystės hormonų pertekliaus problema. Krašte buvo labai daug jaunų merginų, pasiruošusių šokti į lovą garbingiems liceriams, išgelbėjusiems gimtus kaimus nuo bjaurių plėšikų. Tuo labiau, kad niekada negailėdavom dovanų ir visada stengdavomės išsiaiškinti ar tai tikrai dar neišpiršta mergelė, nes jau išklausėme kelis skundus nuo nuosavų kareivių ar net karininkų, kad jų sužadėtinės staiga pradeda eiti iš proto, matydamos mane ar Alesių. Tokiais atvejais iš kart įvykdavo vestuvės, kuriose visiems pažadėdavau būti pirmagimio krikštatėviu. Meilės tragedijų savose gretose niekam nereikėjo.
   Be to, krašte matėsi daugkartinė persvara moterų, dėl karo tapusių niekam, net ir vienuolynams, nereikalingų. Todėl liepiau karininkams pastoviai priminti savo valdiniams, kad bet koks tyčiojimasis iš paprastų žmonių bus griežtai baudžiamas. Kol kas tik sykį teko pasiųsti kareivį, išprievartavusį padorią pirklio dukterį, pas budelį. Gal padėjo ir tai, kad šalia, padėję galvas ant kaladžių, klūpėjo ir visas jo dešimtukas su su tiesioginiu viršininku priešakyje, o gal tai, kad likę gyvi turėjo sumokėti visas nusikaltusio skolas ir dar patys jį palaidoti. Bet nuo šiol priesaką - "Pirma įspėjimas, po to bizūnas, trečia - budelis" įsiminė daugelis ir su smulkiais pažeidimais jau galėjo susidoroti vietiniai vaitai ir paseniūniai.
   Pagaliau suderinau gitarą ir pabandžiau atlikti vieną iš į lietuvių kalbą išverstų "Liube" grupės patriotinių dainų. Rodos, mums kažkas pradeda sektis.
   Pabaigęs atkreipiau dėmesį į sėdintį prieš mane žmogų. Kankinimas mandagiomis manieromis truko jau tris valandas ir aš dar sykį kreipiausi į "brangų svečią".
   - Pone Vladislavai Koniuševski, tai jūs sakot, jog po to, kai konfederatai nugalėjo mano dėdę, hetmaną Joną Karolį Sapiegą, aš turėjau apsivilkti dilgėlių abitą ir ateiti pas jus su klausimu, - kokią bausmę turiu priimti, nes išdrįsau pakelti maištą prieš mūsų teisėtą karalių Augustą Antrąjį.
   - Taip pat jūs tvirtinate, kad turiu paleisti visus pasirodžiusius šiame krašte ir piktadariškai paimtus į nelaisvę šaunius Saksonijos karūnos karius.
   Sėdintis prieš mane, išsiskiriantis sudėjimu ir gero kario judesiais, šlėkta nusibraukė nuo kaktos prakaito lašus.
   - Ne tik tvirtinu, bet ir reikalauju tavo besąlygiško paklusnumo. Tu ne tik išdrįsai maištauti prieš savo teisėtą karalių, bet ir tiesiogiai kurstei aplinkinius bajorus taip pasielgti. Jei nenori, kad tavo šeimą ištiktų panaši dalia, turi neatidėliodamas pasirodyti Vilniuje.
   O čia jis persistengė. Iš mano artimųjų gyva teliko tik sesuo, greitai pasinaudojusi šlėktos klaida.
   - Brolau, nupjauk jam ausis! - suriko kraugeriška mergaitė iš savo kampo.
   Štai ką reiškia mano mokykla, arba Diterio. Kažko tai ji per daug dažnai pradėjo sukinėtis jo kompanijoj. Išmokys dar ją ko nors nepadoraus.
   Pagerbdamas mūsų "svečią" pastebėjau, kad kvailas mergiotės išpuolis neatsispindėjo jo veide. Liko tik ženklu paprašyti Kristinos nusiraminti ir pratęsti pokalbį.
   - Ponas Vladislovai, atleiskite neprotingam vaikui. Po to, kai jos tėvai žuvo, ji visą laiką ieško jų mirties kaltininkų.
   Mano netyčia mesta frazė atsispindėjo sumišimu jo veide. O tai jau buvo įdomu. Visada įtariau, kad su mano tėvų mirtimis kažkas ne taip, bet užgriuvę darbai vis nusukdavo žvilgsnį į kitą pusę. Žinojau, kad juos, nusprendusius apsilankyti gimtuosiuose kraštuose, nužudė Radvilų armijos dezertyrai, bet, kad į tai galėjo būti įmaišytos ir kitos jėgos, net nepagalvojau. Atžymėjęs mintyse kabliuką sekančiam tyrimui, vėl kreipiausi į mūsų "svečią".
   - Gerbiamasis, o kaip "Liberum Weto" teisė. Aš nedaviau jokių teisių mano karaliui paskelbti karą švedams ir, tuo labiau, nedaviau jokių teisių jį pralaimėti. Todėl iš karto priėmiau nugalėtojo pusę.
   Baimė ir pasibjaurėjimas atsispindėjo Vladislavo Koniuševskio veide. Jis labai norėjo atsistoti ir trenkti man per veidą, bet iš anksto pririštos prie krėslo jo kojos ir kūnas neleido išsipildyti tai svajonei. Pats kaltas. Atjojo su šimtu kareivių į Raimundo Stankevičiaus kaimą ir pradėjo grasinti neseniai tapusiam našlaičiu - draugui. Tada - nusileidome.
  
   Kada iki mūsų atėjo gandai apie tai, kad didįjį hetmaną Sapiegą sutriuškino konfederatai, daugelis neseniai prisijungusių sąjungininkų nuliūdo. O kai išgirdom bei supratom, kad dabar grįžę nugalėtojai pradės grobstyti Sapiegos šalininkų valdas - ne juokais susirūpinom. Porą savaičių truko sumaištis mūsų gretose, kol planas galutinai susiformavo. Mums pagelbėjo ir tai, kad konfederatų vadovybė paleido visą savo armiją ir paskelbė Augustą Antrąjį Lietuvos karaliumi. Kvailiau jie galėjo pasielgti tik pakviesdami Romos popiežių tapti Lietuvos kardinolu. Raimondo Stankevičiaus, kurio tėvas ir broliai žuvo prie Valkininkų, valdas jie spėjo atimti, bet vaikinas su seserimi nors gyvas išliko - daugiau tokios klaidos daryti mes nenorėjome.
   Pantelejus su seniu Kovačiu greitai išsiaiškino, kad Kaune renkasi triukšminga bajorų grupė, norinti apiplėšti ir pasisavinti Birmontaitės tėvo, dar vieno kilmingo Lietuvos bajoro, žuvusio atmintiname mūšyje, valdas. Į visus Olgerdo prieštaravimus jie atsakė tik girtu kvatojimu, tuo pačiu pasirašydami sau nuosprendį. Jei ta šeima anksčiau buvo Oginskių vasalais, tai dabar visiškai perėjo į mano pusę.
   Planą ilgai svarstėme, kol, pasiklausiusi už durų, mano sesuo nesutiko tapti masalu. Eilinį kartą norėjau išperti šį vaikščiojantįjį nesusipratimą, jinai eilinį kartą su ašarom išlaikė savo nuomonę ir aš nusileidau. Tuo labiau, kad sesuo išsakė protingą mintį - pamatęs stovinčias lauke jaunas mergaites su kunigu, net užkietėjęs niekšas iš pradžių nepakels kardo. O jei tai bus jaunuoliai, plėšikai iš pradžių mostelės, o po to pagalvos.
   Taip ir atsitiko. Kada raitelių ir jų tarnų minia prasispraudė pro galingus vartus į Birmontų dvaro kiemą, pirmiausia ką jie pamatė - tai dvi mergaitės su dvaro mergaitėmis, sutinkančios juos su duona ir druska bei kunigas, laikantis didžiulį kryžių. Drąsūs riteriai iš karto sumišo ir nustojo žadinti apylinkę savo garsiais šūkalojimais. Iš savo slėptuvės iš karto atkreipiau dėmesį į porą iš jų, nusprendusių pirmiausia rimtai apsižvalgyti ar nėra pasalos. Būtent tokius karius ir norėjau turėti savo rinktinėje draugais - įdėmius ir niekuo nepasitikinčius.
   Žvalgų aprašyti plėšikų vadovai nulipo nuo arklių ir, lydimi Pantelėjaus bei dar kelių svitos karių, priėjo prie mergaičių atsilaužė duonos gabaliukus ir pamirkę į druską sukramtė, o po to su visa svita priklaupė ir persižegnojo. Vadeivų laukė tik vienas milžiniškas netikėtumas. Kai jie pabandė atsistoti, į jų akis žvelgė apie dvidešimt pistoletų, kuriuos laikė ne tik kunigas Ignacijus, bet ir visi, persirengę svitos mergaitėmis, mūsų berniukai su Kristina ir Birmontaite priešakyje. Tuo pačiu metu iš pusnių pasikėlė apsirengę baltai reindžeriai ir dingo iš akių krūmai kiemo gale. Dabar visur už pertvaros stovėjo kelios linijos kareivių, apsispygliavusių muškietomis ir bagetais.
   Spąstai užsitrenkė ir aš meldžiau Dievo, kad masalui nė plaukas nenukristų. Čia man pagelbėjo Pantelejus su savo žmonėmis. Trenkęs per rankas vienam per daug išdidžiam šlėktai, piktai suriko.
   - Tu ką, nematai, kad jų yra tris kartus daugiau, negu mūsų.
   Čia įsiterpė ir tėvas Ignacijus.
   - Gerbiami ponai, prašome jus prisijungti prie mūsų šeimininkės pasninko puotos. Kadangi bažnyčia šiuo metu draudžia žvanginti ginklais, nuolankai maldaujame, kad paliktumėte juos už durų.
   Pirmieji, kaip ir buvo sutarta, savo kardus ir muškietas pradėjo guldyti ant žemės Pantelejaus vyrai. Likę, pasidavę bandos instinktui, pradėjo sekti jų pavyzdžiu. Dar sykį įsitikinau, kad atkreipę mano dėmesį kariai iki paskutinės akimirkos ieškojo būdų pasprukti, bet aplinkybės ir juos išdavę draugai atėmė viltį pasipriešinti.
   Su vienu iš jų dabar ir kankinuosi.
  
   - Vadinasi, gandai apie tai, kad tu sukėlei rokošą*, buvo teisingi. Ir kodėl galvoji, kad mūsų karalius pralaimės? Tuoj jis su savo armija užgrobs Rygą ir tada visa jo rūstybė nukryps į šias jo valdas. Ir nustok pagaliau dainuoti savo valstietiška tarme, pakalbėkim kaip išauklėti žmonės - gimtąją lenkų kalba.
   Šito atleisti jau negalėjau.
   - Dar po penkias rykštes bajoro Koniuševskio tarnams, - surikau.
   - Ponas Vladislavai, juk jau perspėjau, kad už kiekvieną įžeidimą kentės jūsų žmonės.
   Dar sykį nusistebėjau sėdinčio priešais mane kario savitvarda. Mačiau, kaip jo nagai iki kraujo sulindo į delnus, kaip jis išbalo. Vis dėlto, dėl savo pavaldinių, kapitonas labai pergyveno, tik nežinojo, kad tie visi riksmai, ateinantys iš kiemo, tai - teatras. Eilinį kartą užsinorėjau pamatyti tavo veidą, kai grįši į Kauną ir rasi visus girtutėlius. Kol kas jie visi džiaugiasi bajoro Grigo vaišingumu ir klauso, kaip jis giria mano gudrumą, išmintį ir mielaširdingumą. Žinau, kad ši pergalė atsilieps mano kišenėi, bet neturiu kitos išeities. Paskelbti karą visai Lietuvai - dar negaliu.
   Dar sykį pakankinau gitarą, sugrodamas "Žemyn upe", ir dar kartą paklausiau:
   - Gerbiamas bajore, jūs ir toliau atsisakot išgerti už mano sveikatą?
   Atsakymas neužtruko.
   - Aš negeriu su gimtos žemės išdavikais!
   - Pone Vladislovai Koniuševski, - dar sykį paklausiau. - Kada jūs užpuolėte musų karališką hetmaną, ką tik grįžusį iš pergalingo karo prieš nekrikštus turkus, kaip jūs įvardinsit savo poelgį?
   - Ir teisingai pasielgėm. Tas bajoriškų laisvių karpytojas norėjo, kad mūsų gimtinėje įsigaliotų tokie patys įstatymai, kaip Maskovijoje ar Turkijoje. O mums, romėnų bei sarmatų palikuoniams, laisvė visada buvo svarbiau už gyvastį
   Tą sapalionę girdėjau jau trečią kartą iš eilės ir pradėjau pamažu prarasti kantrybę.
   - Pone Vladislovai, nesupykit, bet jums kurį laiką teks pagyventi labai nepatogiuose kambariuose. Juk, kaip mes žinome, jūs norėjote apiplėšti kai kuriuos mūsų draugus.
   Paėmiau neseniai paruoštą raštą ir pradėjau skaityti.
   - Bajoras Vladislavas Koniuševskis gimė Gardine, vietinio kašteliono šeimoje, našlys, šeimos neturi, nes gaslvoja, kad ji visa žuvo. Mūsų duomenimis, du jo dvynukai sūnūs buvo atkovoti iš totorių ir perduoti auklėti vienai vargingai valstiečių šeimai. Priešams negailestingas, žinomas savo kariniais sugebėjimais. Šiuo metu peršasi vienai turtingai našlei iš Kauno, bet drovisi savo neturto. Išpirkos požiūriu neįdomus, nes niekas už jį laiduoti nenori.
   - Ponas Vladislavai, dabar jus nuves į jums skirtus apartamentus, kuriuose kurį laiką pagyvensit. Mes dar neprarandam vilties, kad atsiras žmonės, nusprendę sumokėti už jus išpirką.
   Nuliūdęs žiūrėjau, kaip išveda mano priešą, kurį taip norėčiau turėti draugu. Kai sargyba įvedė kitą išrinktąjį, jėgų beliko tik porai frazių.
   - Pone Girdžiau, aš girdėjau, kad jūs puikiai dainuojate. Ar nenorite prisijungti prie kompanijos švenčiančios mano gimimo dieną?
  
  
   *Rokošas - Šlėktų teisėta galimybė nepaklusti karaliaus įsakymams visiškai suparaližavusi Respublikos politinį valdymą XVII-XVIII amžiuje
  
  Kapitonas Vladislavas Koniuševskis
  
   Buvęs Radvilos armijos Kapitonas ką tik pažymėjo kryželiu dešimtus pusryčius, atneštus tarno, kai sargybinis pranešė, kad jo vadas laukia priimamajame. Pasiruošęs eilinėms moralinėms kančioms, dar sykį davė žodį atkeršyti ir nusekė tamsiu koridoriumi. Pastebėjęs, kad prie kitų ilgo dūmo durų jau nebeliko sargybinių, suprato, kad draugų daugiau nepamatys.
   Bajorą Tadą Žemeckį užtiko palinkusį virš didžiulės popierių krūvos ir eilinį kartą nusišypsojo, pagalvojęs, kad tas naivus moksliukas išdrįso męsti iššūkį visai šauniojo Radvilos bei Oginskio kariuomenei. Kapitonas jau žinojo, kad Žemeckis gražino senuosius įstatymus, kai paėmęs į rankas muškietą valstietis paskelbiamas laisvu žmogumi, kaip ir jo šeima. Šito jis pakęsti ir suprasti niekaip negalėjo nes, po paskutinio karo su maskviečiais ir švedais, buvo taip sunku vėl suvaryti skurdžius į lažą. Šlėkta eilinį kartą prisiekė, kai tik atsiras galimybė, sudeginti šį bjaurasties lizdą
   Tadas Žemeckis pakėlė raudonas nuo nemigos akis ir pasitrynė smilkinius. Kapitonas pagalvojo apie tai, kad jaunuolis tikriausiai visą naktį kankino jo bendražygius ir kaip jam trūks garbingų ponų Gecevičiaus, Girdžiaus bei, iki paskutinės minutės dalijusio su juo bendrą kamerą, garbingo kazoko Pantelėjaus.
   - Ponas Vladislovai, jūsų našlė sutiko sumokėti išpirką, bet gal dar persigalvosite ir prisijungsite prie mūsų kariuomenės? Kaip jau žinau, buvęs konfederatų vadas Jonas Mikalojus Radvila atsisakė jūsų paslaugų.
   Šlėkta nurijo įžeidžiančią jį žinią, kad yra išpirktas paprastos pirklienės ir neigiamai papurtė galvą. Užtenka jau ir to, kad jam tas jaunas melagis rodė du valstiečių berniukus ir suokė apie stebuklingai išgelbėtus sūnus. Bet Tadas Žemeckis ir tada nenutilo bei pasiūlė jam nustoti kariauti su pačiu savimi, o vesti tą, mylinčią jį, moterį ir prisigaminti vaikų, kurie būtų jo senatvės paguoda.
   - Kapitonu kariuomenėje, kuri pasmerkta - nusišaipė Vladislavas Koniuševskis. - Augustas Antrasis sumušė turkus, pamokys ir tą jaunąjį išsišokėlį švedų karalių.
   - O kai atsiimsim Rygą, ateis ir tavo eilė, berniuk - prigrasino.
   Tadas Žemeckis tik liūdnai nusišypsojo ir paskelbė, kad jam gaila, bet, jei kapitonas dar kartą paklius beplėšikaujantis Žemaitijos ir Trakų vaivadijose, pasigailėjimo nebus. Atėję sargybiniai palydėjo karį iki išėjimo, kur rytmečio šviesa jį laikinai apakino. Prasimerkęs Vladislovas Koniuševskis pamatė, kaip kiemo gale stovi pabalnotas jo žirgas, bet praeiti reikia siauru, sudarytu iš dviem eilėm stovinčių maištininko muškietininkų, koridoriumi. Kai šlėkta jau įpusėjo kelią link laisvės, jį pasiekė dar vienas pasalūniškas Žemeckio dūris.
   - Draugai, mes išlydim į tolimą kelią garbingą bajorą, kapitoną Vladislavą Koniuševskį, tai lai jam kelias nebūna per sunkus. Vivat bajorui Koniuševskiui.
   Trigubas vivat nuskardėjo apylinkėje, pažadindamas visas varnas apylinkėje ir nupurtydamas sniegą nuo pušų šakų. Krūptelėjęs nuo netikėtumo kapitonas, genamas pykčio, pasiekė savo žirgą ir šoktelėjo į balną. Išjojęs už vartų, atsisuko ir, išsitraukęs makščių paliktą jam kardą, sušuko, kad tikrai atkeršys.
   - Tu suknistas bajore, dar sykį įžeisi mano draugą, mirsi ant kuolo, - pasigirdo visai šalia.
   - Arba būsi pakartas, - paantrino iš kitos pusės.
   Pasimetęs kapitonas persižegnojo, nematydamas kas su juo šneka, kol iš netolimos pusnies nepakilo baltai apsirengęs žmogus, kurio veidą dengė skarelė su išsiuvinėta kaukole, laikantis rankose užtaisytą arbaletą. Dešinėje pakilo irgi tokia pati figūra.
   - Artistai - mintyse nusišaipė senas karys. - Norite išgąsdinti mane tokiais pigiais triukais.
   Jis jau pradėjo galvoti, kaip čia patogiau mostelti kardu, kai apsižvalgęs pamatė iš dar kelių pusnių įdėmiai stebinčias akių poras. Baisiausia, kad šalia kiekvienos iš jų kyšojo ir arbaleto strėlės antgalis. Kapitonas nusiramino, įkišo kardą į makštis ir linktelėjo tolumoje stovinčiam plėšikų vadui. Žinojo, kad Žemeckis nesulaužys duoto žodžio ir nelies jo iki Kauno, o ten jau jis, pasinaudodamas, savo autoritetu, sugebės surinkti apie pusę pulko šlėktų, kad paleistų ugnimi visą šią irštvą.
  
   Po dviejų parų, keikdamas žiemą bei dėkodamas krašto šeimininkui Jonui Mikolojui Radvilai, sugebėjusiam ant kiekvienos sankryžos pagaliau pastatyti kelrodžius ir susiprotėjusiam parašyti kiek varstų liko iki artimiausius karčiamos su nakvyne, kapitonas pagaliau pasiekė Kauną. Visą laiką jis graužėsi, nes laiku neišsiaiškino išdaviko savo gretose, ir kad Radvilos nemato kokį pavojų neša visur kabantys užrašai, kur šalia garbingos Respublikos kalbos buvo ir lietuviški rašmenys.
   Grįžęs pirmiausia nuėjo pas našlę ir, kai tik jį įleido į namus, atseikėjo jai gerą antausį.
   - Tu kas tokia, kad leistum sau nusipirkti kilmingą didiką? - suriko. - Aš tau, kale, nedaviau teisės mokėti už mane!
   Pažiūrėjęs į sudrėkusias jos akis, griežtai pareikalavo.
   - Staigiai man surask du šimtus auksinų. Jų man prireiks kerštui, - patenkintas pasiektu rezultatu, sugriebė moterį į glėbį ir karštai pabučiavo. Kada pirklienė nustojo silpnai priešintis, pakėlė ir nunešė ją į miegamąjį. Į jos pastangas atkreipti dėmesį, kad tai nepadoru, ir ką žmonės pagalvos, kapitonas tik nusišaipė. Jis visada žinojo, kad moteris mėgsta prievartą ir atsiduoda stipriausiam, todėl šį kartą nusprendė negaišti laiko.
   Ryte, net nesulaukęs kada pakurs pirtį, nusiprausė lediniu vandeniu ir, paėmęs iš našlės tris šimtus auksinų, pažadėjo:
   - Kai tik atkeršysiu savo priešui ir ponas Radvila man padovanos jo valdas, prie visų liudininkų pasipiršiu.
   Ir išėjo, nekreipdamas dėmesio į pirklienės raudas ir įtikinimus, kad ji gali nupirkti visas tas valdas dar šiandien, vedamas kilmingo aristokrato devizu - sukurti sau laimę pačiam.
   Išsprendęs pinigines problemas, bajoras pirmiausia nuvyko pas Kauno vaitą, Joną Karolį Kapočių ir iškart papasakojo apie banditus gimtoje Žemaitijoje, nesiskaitančius su bajorų garbe ir nužudžiusius daug garbingų šlėktų, į ką tas tik kreivai nusišypsojo ir atsakė:
   - Pone Koniuševski, jūs tikriausiai užmiršot, kokia šiandien diena. Pas mus Kalėdos kieme.
   Palikęs šitą išdaviką, nusprendusį kvailų ritualų dėlei atsisakyti kardo priesaikos, kapitonas pradėjo ieškoti kitų savo draugų. Praėjo kiek tai laiko, kol pagaliau juos surado vienoje karčiamoje, švenčiančius ir besigiriančius savo žygdarbiais. Išgriebęs iš kažkieno rankų bokalą, išmaukė ir sudaužė jį į stalą.
   - Jūs čia geriate, o mūsų draugai sėdi nelaisvėje ar išvis nepalaidoti kur nors guli.
   Bajorai jam bandė kažką pasakyti, bet šlėkta jų neklausė ir papasakojo apie niekšingus išdavikus, susukusius maitvanagių lizdą jų tarpe. Kai jis mirtinoj tyloj baigė savo pasakojimą, pajuto, kad už nugaros kažkas krenkšti.
   Bajoras Jokūbas Girdžius, atsiriaugėjęs česnako kvapu, vos pastovėdamas ant kojų, pratarė:
   - O, Vladislovas - o mes manėm, kad tu miręs.
   Būtent tada kapitonas ir pajuto, kad jį supa vieni išdavikai, neleidžiantys užkapoti bajorą Jokūbą, jų vadeivą. Galvosūkio detalės savaime susidėliojo ir šlėkta suprato, kad Girdžius visada pavydėjo jam sėkmės bei sugebėjo papirkti visus jo vyrus. Atsiminė ir tai, kad tas pažįstamas balsas, dainavęs žemaitiškus maršus bei trubadūrų dainas kartu su Sapiegos išpera, priklausė būtent jo buvusiam draugui. Daugiau nieko nepasakojo jį palikusiems bendražygiams ir pradėjo ruoštis tolimai kelionei į Rygą, kur Saksonijos Kurfiurstas baigė užkariauti buvusias respublikos žemes, Kurliandiją.
   Nuliūdo ir net susigraudino, kai iš visų buvusių draugų su juo atėjo atsisveikinti tik Pantelėjus Kazokas ir paprašė priimti į ginklanešius jo anūką Tarasių. Kapitonas žinojo, kad, priimdamas žemos kilmės tarną, jį automatiškai išaukština, bet kitos Žemaitijos giminės paskutiniu metu nuo jo visiškai nusisuko. Už tai Pantelėjus jam atvedė dar dvidešimt išpirktų iš maištininko nelaisvės saksoniečių, kuriems vadovavo pats kapitonas Johanas Korbicas.
   Taip, besikalbėdami su nelaimės draugais, jie pajudėjo link Rygos ir Vladislavas Koniuševskis pamažu įsitikino, jog mintis išdeginti išdavystės lizdą sulig pamatais, kirba ne tik jo galvoje.
  
  Gimtasis kaimas 1701 metų Sausis
  
  Panelė Kristina
  
   Lengvas šaltukas gnaibė mano ausis, saulutė bučiavo skruostus, o aš su draugėmis džiaugiausi, kad pagaliau galiu tęsti mokslus tyrame ore. Daugeliui iš naujokių sunku suprasti dvasiško tėvelio Ignacijaus ir mano brolio sukurtą programą, bet man naujovė labai patiko. Dabar mes bei jauni berniukai mokomės mintyse dauginti ir dalinti dviženklius skaičius, kartu apskaičiuodami, kiek avižų bei šieno reikia dviems ar penkiems šimtams arklių.
   Kai kurios iš naujokių nenorėjo užsiimti tokiais niekais ir prašė toliau mokyti jas siuvinėti ar šokti. Aš turėjau aprašyti kiekvienos iš jų pomėgius ir penktadieniais pristatyti ataskaitą tėveliui Ignacijui. Jis, brolis ir Deilas - taip mes pradėjome tarpusavyje vadinti Diterį - išskyrė tarp naujokių kelias mergaites, su kuriomis man reikėjo susidraugauti. Kaip gerai, kad jų tarpe atsirado Čipo sesuo Birutė ir ta miestietė Ilona. Dabar vakarais mes dalindavomės mūsų paslaptimis bei svajonėmis ir sukūrėm savo ratelį, kuris pradėjo valdyti visas naujai atvykusias mokines.
   Man jau teko panaudoti ir tai, ko spėjo išmokyti brolis. Kai viena iš neseniai atvykusių konfederačių bajoraičių pradėjo man aiškinti apie savo kilmę ir teises bei pradėjo juoktis iš mūsų drabužių sukirpimo - naujai išmoktas spyris keliu į pilvą greitai privertė ją suprasti, kas čia šeimininkė. Dabar man kartais užtenka tik pakelti pirštelį, kai Ilona su draugėmis greitai išaiškina naujokams jų vietą. O nebylių kalbą mes tobulinam jau trys mėnesiai po to atmintino vakaro, kai Tadas papasakojo legendą apie mūsų proseneles sarmates - amazones, davusias įžadą tylėti ir kalbėtis tik rankų bei mimikos pagalba.
   Ilgai negalėjau suprasti, kodėl brolis pradėjo siųsti į mokyklą konfederatų, mūsų priešų vaikus, kol vieną dieną į kiemą įriedėjo paraudusių tėvelių ir šniurkščiojančių mamyčių gauja, kur juos pasitiko dvi Tado muškietininkų eilės. Mes su vaikų choru sugiedojom naujai išmoktą Alesiaus himną Šventai Mergelei bei įteikėm išsiuvinėtą drobę, kurioje buvo pavaizduotas pusnuogis lietuvis barbaras, nugalintis geležimi apsikausčiusį kryžiuotį ir minia nutilo.
   Brolis išaiškino svečiams, kad ateityje viso to bus išmokyti ir jų vaikai, kaip ir matematikos, rašybos bei gerų poelgių aukštuomenėje, - jis tik prašo, kad daugiau niekas nepuldinėtų jo kaimų ir valdų, priklausančių jo sąjungininkams bei sumokėtų už įpėdinių apmokymą. Čia dar išbėgo du įsimylėję mane bajorų sūneliai ir pareiškė, kad nė už ką nepaliks mokyklos, nes nori išmokti kautis kaip bajoras Alesius don Rodriges. Brolis su nuostaba pažiūrėjo į mane, ir aš vos susilaikiau neparodžiusi jam liežuvio. Juk, kaip sakė auklė, man reikia mokytis iš Tado kalbėti malonius žodžius bei tobulėti gundymo mene.
   Per tą priėmimą supratau, kodėl brolis perstatė kelis kambarius ir padedamas draugų bei belaisvių saksoniečių įrengė kambarį su anglišku pavadinimu - tualetas, kodėl jis kasė griovius ir guldė ten metalinius bei mūrinius vamzdžius. Aš klausiausi, ką svečiams brolis pasakojo apie šį įrengimą ir pamažu supratau, kodėl dabar atliekų duobė yra apie trisdešimt žingsnių į šiaurę ir smirdalų kvapas jau nieko nebekankina, kokią naudą jis gaus parduodamas fosforą ir sierą iš tos užmačios, ir kodėl dabar niekam nebereikia per šalčius į mišką bėgioti.
   Svečiai tik aikčiojo, bet sutiko su Tado argumentais (dar vienas gražus žodis), jog kariauti nereikia, o galima bendrai turtėti, padedant vienas kitam. Jie burbėjo, bet kai pamatė pirtį bei naujos mokyklos pastatą - apstulbo ir ilgai dar aikčiojo matydami didžiulius langus bei naujas, dar jiems neregėtas krosnis kas antrame kambaryje ir pradėjo prašyti, kad belaisviai saksoniečiai pastatytų ir jiems tokias patalpas, klausinėdami kas yra visą tai sugalvojo. Supykau, matydama su kokia pagarba svečiai pradėjo žiūrėti į brolį ir kad daugelis iš jų beveik nekreipia dėmesio į mane, tokią išsipuošusią. Man beliko tik dar sykį duoti sau žodį, kad tapsiu panaši į Tada manieromis ir judesiais, ir kad ateis laikas, kai visi klūpės prie mano kojų. Gal tada brolis nustos žiūrėti į mane su tokia pašaipa.
  
   Tada vos nesusijuokiau, išgirdusi, kad Diteris - tai nesantuokinis neapoliečio tapytojo bei architekto dono Korleonės sūnus, kuriam miręs tėvas perdavė visas savo meistriškumo paslaptis. Ir tik griežtas brolio žvilgsnis sustabdė gerklėje kvailus žodžius. Na, jei mano draugas - brolis staiga nusprendė tapti neapoliečiu, kodėl ir ne, juk keletas eskizų su mano atvaizdu jau puošia jo dirbtuvės sienas. Jis su savo draugu Čipu greitai tapo mėgstamu svečiu daugelio aplinkinių bajorų namuose, ypatingai ten, kur mėgdavo lošti kortomis ir net padėjo Raimundui Stankevičiui atgauti savo tėvoniją bei ją naujai įrengti.
  
   Tadas, kaip visada, stebino savo netikėtais sprendimais. Vieną dieną jis, nei iš šio, nei iš to, surinko visus belaisvius ir pareiškė, kad jiems dovanoja visus nusikaltimus ir kariai gali eiti į visas keturias puses. Buvusios ten draugės papasakojo, kad tada labai išsigando, pagalvojusios jog dabar saksoniečiai grįš su daug didesnėmis pajėgomis ir pradės keršyti, bet paskui vienas iš jų karininkų perskaitė laišką, kur buvo aprašytos stovinčios Kurliandijoje jų kariuomenės nelaimės ir tai, kad daugelis iš pažįstamų jau spėjo numirti nuo ligų net ir nespėję susikauti su švedais. Ir kad belaisvių komitetas nusprendė sulaukti pavasario ir tik tada pagalvoti reikia dar prisijungti prie niekam tikusio Kurfiursto, ar užsidirbti pinigų čia, neliejant nuosavo kraujo. Po to norinčių pabėgti kvailių beveik neliko.
   Taip Tadas rado mums svetimų kalbų, šokių, retorikos bei dar daugelio mums ateityje reikalingų mokslų mokytojus ir nors brolis su savo draugais, klausydamas jų, dažnai nutaisydavo žmogaus su skaudančiu dantimi veido išraišką, mokykloje tapo smagiau. Viskas sujudo, įsisuko. Mes mokėmės tai daugybos lentelės, tai gimnastikos ar tapybos. Greitai prie mano pirmųjų draugių prisijungė dar kelios naujokės ir brolis su Diteriu pamažu pradėjo mokyti mus slaptų kovos menų, prašydamas per daug nesigirti savo sugebėjimais.
   Jis iš karto pasakė, kad špaga su durklu galėsime gąsdinti tik peles aruode, o mūsų ginklai slypi mūsų silpnybėje. Aš niekaip negalėjau suprasti, ką brolis nori tuo pasakyti, kol nenumojau ranka ir neatsidaviau treniruočių eigai. Baisus sapnas tapo realybe, kai susilažinusi Ilona pataikė iš penkių žingsnių peiliu į taikinį, ir kai nusikvatojęs jaunylis Kovačius įsmeigė ten pat savo kirvuką iš trigubai didesnio atstumo.
   Brolis greitai apie tai sužinojo ir pasikvietė visas išrinktąsias asmeniškam pokalbiui. Tada aš ir supratau, kas tai yra pragaras. Pasirodo, tai šaltis mylimo žmogaus akyse ir balse, kai jis pasako, kad bus laimingas atsisveikinęs su tavimi ir nusprendęs daugiau nesirūpinti tavo niūria ateitimi. Nežinau, ką jis papasakojo mano draugėms, bet žliumbėm mes visą naktį, prisiekinėdamos viena kitai daugiau nedaryti tokių kvailysčių bei neišduoti moteriškos draugystės iki gyvenimo pabaigos.
   Ryte, kai mus vėl pakvietė pas poną Žemeckį, jau buvom pasirengusios pasiteisinti ir pasiryžusios iškentėti visas mokytojo bausmes. Kada mūsų šešetas užėjo į kambarį, kur prie žvakių šviesos sklaidė raštus brolis ir sustojo, pilnas ryžto išsakyti visas mergaitiškas nuoskaudas, jis net nesusiprotėjo pakelti savo begėdiškų akių. Visas tolimesnes pastangas atkreipti dėmesį Tadas nutraukdavo rankos mostelėjimu, įsakydamas nutilti. Bet kai jis, pabaigęs peržiūrėti sąskaitas, pasižiūrėjo į mūsų pusę, supratom, kad geriau būtume atsidūrusios tolimoje Amerikoje, kaip mūsų tarpe vadino Indiją, tarp vietinių žmogėdrų.
   Tadas, pakvietęs mus pavardžiui, paklausė ar norim toliau mokytis slaptų kovų menų, ar norim grįžti namo ir pradėti rūpintis valgiu savo būsimiems vaikams. Mano kojos iškart nusilpo ir parkritau ant kelių kartu su draugėmis. Neatsimenu, kuri pirma iš mūsų cyptelėjo prašymą palikti viską po senovei, bet žinojau, kad nuo šiol teks tapti tylene ir sekti kiekvieną savo judesį ar žodį.
   Tadas ir tada nenurimo. Tas vaikigalis Rimas atnešė mums po skarelę ir brolis pratarė:
   - Jūs tikriausiai girdėjote apie žymiąją Diterio skarelę. Teks panašią panešiot ir jums dvi savaites, kad suprastumėt apie plepalų žalą.
   - Šito įžeidimo aš tau niekad neatleisiu, - nutariau. - Atsiminsi mano kerštą visą likusį gyvenimą.
   Išeidama, pastebėjau ant laiptelių sėdintį tą bjaurybę jaunėli Kovačių ir nusprendžiau, kad, įskundęs Iloną, paprastą miestietę, jis įžeidė mano, jos globėjos, vardą. Susirodėme su mergaitėmis pirštų kalba, kad nuo šiol šiam vaikinui skirta atstumtojo dalia. Juk mes, išrinktosios, turim laikytis viena kitos ir paversti pragaru gyvenimą priešams.
  
  
   Raudonės pilis
  
  Tadas
  
  
   Sėdėjau svečiuose pas buvusį hetmaną ir gėriau labai prastą arbatą.
   - Gerbiamasis dėde, jūs laimėjote daug mūšių, bet pralaimėjot karą. Tačiau didžiausia jūsų klaida yra tai, kad leidžiat save apgaudinėti jūsų tiekėjui.
   Suvargęs senis, išgirdęs mano žodžius, eilinį kartą susiraukė lyg svogūno atsikandęs.
   - Kaip supratau iš skonio, tai šią žalią, arba kaip jūs vadinate, kinietišką arbatą jau spėjo panaudoti, išdžiovinti ir vėl jums parduoti kaip naują.
   Apie šią apgavystę, girdėtą dar praeitam gyvenime, man papasakojo dėdė Abramas, norėdamas su mano pagalba tapti naujuoju dvaro tiekėju.
   Nepatenkintų juos saugojančiais svetimais kareiviais triukšmas salėje pasiekė neleistiną lygį.
   - Gerbiamieji, - garsiai ištariau, - jums jau papasakojo, kad arbata iš kinų šalies padeda išsigydyti nuo visų ligų.
   Daugelis nutilo ir susidomėjo.
   - Atsiminkit, kad nei kunigaikštis Gediminas, nei jo sūnūs nevartojo to gėrimo, bet sugebėjo sulaukti devinto dešimtmečio, apie ką byloja mūsų metraščiai.
   - Norite atrodyti apsišvietusiais ir geriate šitą bjaurastį, svajodami ilgai išlikti sveikais. O ar ne geriau jums paklausti senų žolininkių, ką jos geria ir išlieka pilnos jėgų iki žilos senatvės.
   - Nesiginčiju, tikra kinietiška arbata, surinkta kaitinant pietietiškai saulei, iš tikrųjų užmuša daug ligų sukėlėjų jūsų organizme. Bet ji yra labai brangi ir dažnai patenka ant jūsų stalo jau praradusi daugelį savybių. Todėl patariu atkreipti dėmesį į mus supančią gamtą. Kuo jums nepatinka džiovintų liepžiedžių gėrimas? Jis gi visada padeda nuo lengvo drebulio ar galvos skausmo. Arbata su mėlynėmis padės kai skauda akis arba kankinatės viduriavimu. Viralas su ramunėlėmis padeda užgyti žaizdoms ir dar daug ten, kur jums visiškai nereikalinga ta brangi ir tolima arbata iš Kinijos.
   - Bet svarbiausia, jūs visiškai užmiršot bruknes ir spanguoles. Tegul mielos ponios nerauko savo nosyčių, prisimindamos vaikystę - gėrimas, pagamintas iš tų uogų ir dar pagardintas medumi, turi labai daug vitaminų, naudingų jūsų kūnams. Žinoma, jis kartus ir bjaurus, bet, išgėrusios to antpilo užsinorėsit eiti ir ką nors nudirbti, o ne gulėti ant suoliuko ar miegoti.
   - Todėl tikiuosi, kad sekantį kartą mano dėdė pavaišins kuo nors tikrai įsimintinu ir savu, o ne šiuo birzgalu.
   Apžiūrėjau nutilusią minią ir likau patenkintas pasiektu įspūdžiu. Paskaitos tikslas buvo apstulbinti ir priversti juos pagaliau atkreipti į mane dėmesį. Dauguma iš susirinkusių Lietuvos bajorų skaitė toliau laikė jūsų nuolankų tarną jaunu išsišokėliu. O dabar, po to informacijos srauto, jie bent nutaisė susidomėjusią veido išraišką. Iškart pradėjo šnibždėtis - kas aš ir iš kur atsiradau. Atleiskit, gerieji žmonės, norėjau savo darbus atlikti patyliukais, ramybėje, bet aplinkybės spaudžia. Atsirėmiau į akligatvį ir man staigiai prireikė sąjungininkų aukštuomenėje.
  
   Informacija iš ateities
  
   Aš tada nežinojau, kad kampe sėdi paprastas raštininkas ir užrašinėja visus pokalbius. O mano pasakojimas apie gydomąsias žolių savybes ir gėrimus pagamintus jas panaudojus, taps jo gyvenimo idėja. Raštininkas po pokylio dar sykį ištardys mane, po to keliaus po visą pasaulį rinkdamas senų žolininkių receptus ir po dešimties metų išleis savo pagrindinį gyvenimo kūrinį - knygą pavadinimu "Apie skirtingas gydomųjų žolių savybes ir apie jų paruošimo meną". Kas galėjo žinoti, kad ši maža brošiūra pasirodys vos ne pas kiekvieną Europos šeimininkę, kad ją septyniasdešimčiai metų uždraus Anglijoje, nes dėl jos vos nesubankrutuos Vest - Indijos kompanija, kas dar labiau pridės jai populiarumo. Ir kada po pusantro šimto metų Prancūzijos eskadra priplauks Japonijos krantus, vietiniai samurajai dalinsis su ilganosiais karininkais gydomosiomis arbatomis savybių paslaptimis, kurias jau seniai žinojo visoje Europoje.
   Tikrai, nežinomi Viešpaties keliai.
  
  Kol buvęs karališkasis hetmanas Sapiega pyko dėl mano pastabų, suspėjau pritariant gitarai sudainuoti dar vieną patriotinę dainą ir senis ištirpo. Beliko tik viena - prie visų įteikti jam jo anūkės portretą, kur krentantys lapai kliuvo tarp jos palaidų plaukų, o nubėganti skruostu ašara turėjo sugraudinti visų susirinkusių moteriškių širdis.
  Idėja su Diterio tapyba pamažu pradėjo atsipirkti. Vis dėl to jo stilius ir dažų kokybė labai išsiskyrė vietinių tepliorių bandoje ir jau mes pradėjom gauti užsakymus keliems metams į priekį. Diteris toliau vaidino italo našlaičio vaidmenį, tuo sukeldamas nesveiką bajorienių susidomėjimą, o man beliko skaičiuoti pinigus.
   O būtent jų, kaip visada, ir trūko. Gerai, kad už Nemuno buvo Rytų Prūsija su nepaliestais karo miestais ir daugelį savo naujovių galėjau parduoti ten. Kartu ir aptariau su keliais vietiniais pirkliais ir kontrabandininkais bendrus projektus, kurie turės greitai atnešti pelną, įkalbėjau kelis bitininkus persikraustyti iš ten į mūsų kraštą, pažadėjęs pasidalinti naujų avilių paslaptimis. Bet pinigų vis tiek trūko, ir ne tik todėl, kad pradėjau daug statyti - mano maža armija rijo juos kaip sausros iškamuota žemė - pavasarinį lietutį. Jūs tik pagalvokit - vienas šūvis iš muškietos kainuoja lyg mūrininko dienos darbas. Todėl paraką ir kulkas treniruotėse leidom naudoti tik jau įrodžiusiems savo sugebėjimus šauliams, priskyrę kiekvienam iš jų po jauną ginklanešį, kurie, stebėdami senus kareivius, ima iš jų pavyzdį..
   Tie keli šimtai saksoniečių belaisvių irgi ne iš blogos valios pradėjo plėšikauti. Juk jų pats mieliausias Kurfiurstas paprasčiausiai užmiršo, kad kareiviai bei arkliai taip pat valgyti nori, o dalį jų algos jau pasisavino tiekėjai. Sklaidydamas iš Tarasio gautus laiškus, jau žinojau, kad Augustas Antrasis spėjo paguldyti prie Rygos ketvirtadalį savo kariuomenės, net nesusikovęs su švedais. Ir jei iki vasaros vidurio iš jo armijos liks nors trečdalis, manysiu, kad jis lengvai atsipirko. Mano pats geriausias priešas Vladislavas Koniuševskis jau buvo išprašęs iš Kurfiursto pulką kareivių, kad nubaustų vieną maištininką, bet pasklido gandas, kad prie Rygos artėja Karlas XII ir saksonietis nešė kudašių net į Polocką, palikęs tik dalį kariuomenės dengti jo atsitraukimą. Dabar lenkas rašo piktus laiškus į Karaliaus kanceliariją ir laukia, kol Augustui Antrajam praeis susižavėjimas nauja meiluže. Sunku nevykėliams - niekas jų nemėgsta.
   Bet panašios problemos kamuoja ir mane. Nesugalvojom vasarą paruošti pakankamai šieno ir avižų bei maisto staiga atsiradusiam visam būriui belaisvių ir dabar badaujam kartu su visais. Grybai, povandeninė žūklė, medžioklė leidžia išsilaikyti žmonėms, bet pats brangiausias mūsų turtas - arkliai - po truputį dvesia, žiūrėdami į mus gailiomis akimis. Štai todėl aš čia šiandien ir stoviu.
  
   - Dėde, jūs iškovojot daugybę pergalių mūšio laukuose, bet pralaimėjote karą. Todėl leiskite tuo užsiimti žmonėmis, kurie mąsto naujo XVIII amžiaus kategorijomis. Jūsų labai jaunas giminaitis, į kurį jūs žiūrite ir prisimenate patarlę apie kiaušinį ir vištą, sugebėjo padaryti tai, kas niekaip jums nesisekė, net pasiekus aukščiausią galią - nuraminti kaimynus.
   Čia, kaip to ir tikėjausi, pašoko vienas iš svečių.
   - Išdavike, bedievi, kad degtum pragare amžių amžiais - suriko, paraudonavęs iš neapykantos. - Paėmęs įkaitais visus mūsų vaikus, ateini čionai ir dar drįsti įžeidinėti.
   - Gerbiamas bajore Rovbutai, jūs tikriausiai esate blogai informuotas, šie vaikai tikrai nėra įkaitai, o tik apmokomi naujausių žinių, kurių jūs dėl savo atsilikimo, negalite jiems suteikti. Kada, po ketverių metų jie pabaigs jau įteisintą jėzuitais, mokyklą, paliks ją tikrais gimtos žemės patriotais
  Jus gi visada prašome ir kartą per mėnesį leidžiame aplankyti savo atžalas ir pažiūrėti, kokią pažangą jie padarė. Tarp kitko jūsų duktė su savo draugėm jau beveik paruošė naują išsiuvinėtą drobę su lietuvio ir totoriaus dvikova. Tikiuosi, šį kartą jūs neužmiršite atvežti mokesčio už mokslą?
   Kada triukšmas salėje nutilo, pakilo dar vienas nepatenkintas, su kuriuo jau reikėjo būti atsargiu. Kai jis atsiuntė savo breterį*, išgelbėjo Alesius. Ačiū dievui, litvino nei ūgiu, nei jėga Dievas nenuskriaudė ir jis sutaršė išpuikusį prancūzą, kaip šiltą vilną. Tada bajoras Jokūbas Lydekis pasiuntė savo vyresnįjį sūnų, kuris metė iššūkį asmeniškai man, kaip bajorui. Dieve mano, gal pas jus ir laikoma, kad yra normalu pasiekusiam trečią dešimtmetį vyrui sukapoti dvikovoje penkiais metais jaunesnį bajoraitį, bet mirti aš nesiruošiau ir, kol jis atidavinėjo kardu pagarbą, staigiu metimu įsmeigiau jam durklą į koją, pratęsdamas špagos išpuoliu į krūtinę. Lydekis paskutine akimirka sugebėjo išsisukti todėl tik perpjoviau jam dešinį petį. Priešininkas, neklausiančia ranka dar bandė pakelti savo kardą, kai aš atsidūriau už jo nugaros ir pabaigiau judesį dūriu kepenis.
   Aikštėje nualpo keletas merginų, jo jaunesnieji broliai ir sesuo žiūrėjo su tokia neapykanta, kad, atrodė, ant manęs tuoj drabužiai užsidegs. Nusiėmęs nuo galvos skrybėlę, priklaupiau ant kelių.
   - Bajoras Jonas Rapolas Lydeka buvo puikus karys, ir labiausiai man gaila, kad mes atsidūrėme skirtingose barikadų pusėse. Pasimelskime už jį.
   Po trumpos minutinės pertraukėlės, kai visi pagaliau sugromuliavo, kas įvyko dvikovų aikštelėje, joje nugriaudėjo pasitenkinimo šūkiai, kuriuos tuoj nutraukiau. Vis dėl to, iš tikrųjų praradau dar vieną kareivį ,kurį norėjau turėti savo gretose. Kol išlydėjom žuvusį, teko pasikviesti į šalį jo brolius su seserimi ir papasakoti, kad turiu jiems kraujo skolą, todėl prašau pakentėti su kerštu dar penkerius metus, kol jie išmoks mosuoti špaga. Žinoma, jie manęs visiškai neklausė ir tuoj puolė muštis, susižeisdami savo durklais ir špagomis. Truko kelios sekundės, kol Alesius su Olgerdu Kovačiu juos nuramino bei nuginklavo, bet už tai turėjau pakankamai kraujo naujai priesaikai ir jau ketvirtą kartą per metus man teko pakartoti ritualą su stebuklingu išgydymu.
  
   Senasis Lydeka paklausė:
   - Kodėl prie mūsų vaikų neprileidžiami asmeniniai nuodėmklausiai, kad galėtų išklausyti išpažintis?
   - Mūsų mokykloje yra nuosavi dvasininkai, gavę palaiminimą iš Žemaičių vyskupo Raseiniuose. Galvojame, kad kiti kunigai ir mokytojai gali sukelti sąmaištį jaunuose nesutvirtėjusiuose protuose. Bet jei pergyvenat dėl jų katalikiško išsiauklėjimo, tai atvykit sekmadieniais pasižiūrėti, kaip jie garbina Švenčiausią Mergelę.
   Čia mano samprotavimus nutraukė buvusio Respublikos hetmano balsas.
   - O dabar papasakok mums, kodėl tu išdrįsai sukilti prieš teisėtai išrinktą karalių Augustą Antrąjį? Ir kas per keisti gandai sklinda apie tai, kad įsakei išplakti porą bajorų, o vieną net atidavei budeliui?
   Senas kvailys. Kol jis su tuo karaliūkščiu triuškino turkus, tasai siundė konfederatus ant tavo sąjungininkų. Ir tu vis dar juo tiki? Teko atsakyti, pabrėžiant kiekvieną išsireiškimą:
   - Pirmiausia apie bajorų laisves. Kol vyksta karas, aš seku Julijaus Cezario priesakais apie geležinę discipliną jo metu. Todėl pavaldiniai, išdrįsę neįvykdyti viršininko įsakymo, buvo atitinkamai nubausti. Šiaip tai aš dar buvau truputį per daug nuolaidus ir tas kareivių dešimtukas, padėjęs galvas ant kaladžių šalia jų nusikaltusio draugo, dar lengvai atsipirko, Sekantį kartą aš nesiruošiu būti toks minkštaširdis.
   - Bet juk tai buvo paprasta miestietė, o ne bajoraitė, - suriko keletas dabitų.
   - Jūs vėl galvojate praeito amžiaus terminais - tyliai, nustūmęs neapykantą į šaltį, ištariau. - Kol kas aš vis laimiu, ir jūs net dėl to nesiginčijate.
   Paglostęs delnu ant špagos efesą, peržvelgiau žvilgsniu drąsuolius.
   - O gal kai kurie čia susirinkę išdrįs surinkti savo vyrus ir užpulti mane, kaip gerbiami ponai Valdislavas Koniuševskis ar, nusprendęs juo pasekti, Jonas Frankevičius? Kur yra pirmasis - nežinau, bet poną Frankevičių aš paleisiu iš daboklės tik nuplėšęs nuo jo gerą išpirką. Kartoju - kol aš laimiu, mano vyrai eis paskui mane į vandenį ar ugnį, net jei įsakysiu pakarti kiekvieną netyčią sumindžiusį žiogą.
   Žinojau, kad ramus, argumentuotas, šaltas tembras, kurį stengiausi išlaikyti savo balse, privers numirti tyloje visą salę. Ne veltui praeitame gyvenime teko pažaisti aktoriumi keliuose mėgėjiškuose spektakliuose, o menas sustabdyti klausytojus ne sykį pravertė ir dabartyje.
   - O dabar pakalbėsime apie mūsų - vis dar - karalių. Kai tik sužinojau, kad jis nusprendė mesti iššūkį Šiaurės Liūtui, pasistengiau surinkti visus duomenis apie jo ir mūsų armiją, ginkluotę bei karvedžius. Draugai, giminaičiai, dėdės ir tetos - išvadas padariau labai liūdnas. Mūsų buvęs karalius pralaimėjo karą ,dar net nepradėjęs jo, kuo mes jau įsitikinom, skaitydami jo reliacijas iš Kurliandijos. Todėl patariu jums gerai pagalvoti ir pasiųsti diplomatinę misiją pas Karlą Dvyliktąjį.
   Tyla salėje pasiekė žemiausią ribą, kai atsidarė durys ir įbėgo Olgerdas Kovačius. Prisiminęs, kad jis turėjo būti tolimoje sargyboje, o ne tarp tų trijų šimtų karių apsupusių pilį, išsigandau. Įsakyta jam buvo gi jam pasirodyti tik išskirtiniu atveju, tai kas tokio jau įvyko? Nejaugi visi mano planai sugriuvo ir su mano užpakaline žemutine kūno dalimi nusprendė pasisveikinti šiaurės elnias*? Sustabarėjimo priepuolį nugalėjau, kai Olgerdas priėjo prie manęs ir, Japonijos samurajų pavyzdžiu, priklaupęs ant kelio, pratarė:
   - Mokytojau, jūs privalote išklausyti žinią, kurią atnešė pasiuntinys.
   - Kvailys, - pagalvojau. - Priesaika neatleidžia nuo galimybės daryti klaidas. Galėjai ir iškviesti į atskirą kambarį pasikalbėti ar kitaip perduoti, jei taip svarbu. Būčiau bent pasiruošęs.
   Vos sugebėdamas nulaikyti drebulį keliuose, pratariau:
   - Ponai, tikriausiai pasiuntinys atnešė svarbią žinią, todėl išklausykime jį.
   Kada įėjęs į salę purvinas ir mirtinai pavargęs ulonas priėjo prie Jono Mykolo Sapiegos ir palenkęs galvą, prakalbo:
   - Bėda, - aš jau norėjau jį užmušti dėl tokių lėtų apsukų.
   - Bėda, pone, tas velnio sūnus, tas krikščioniškų vertybių naikintojas, našlių ir vaikų siaubas...
   Čia jau neišlaikė mano dėdė.
   - Tu sakyk, pagaliau, kas įvyko, arba pasodinsiu ant kuolo!
   - Ponai, mūsų sąjungininką, Maskvos carą Petrą Pirmąjį su jo 40 000 armija sutriuškino Švedijos karalius ir eina link Rygos.
  
   *Breteur (pranc) - samdomas dvikovininkas - žudikas.
   *Šiaip tai idioma rusų kalboje inteligentiškai išreiškianti visišką pyzdec arba Šakes lietuviškai.
  
  
  Johanas Krauzė
  
   Aš daugiau taip negaliu. Šiandien, perduodama man ryšulėlį su maistu, ji prisilietė alkūne, o vakar vakare pažiūrėjo TOKIU žvilgsnius, kad visą naktį užmigti negalėjau.
  *
   Iš pykčio nukirtau šaką vienu smūgiu. Gerai, kada nauji kirviai savo kokybe lenkia senuosius ir už tai mes turime dėkoti tam jaunam dabitai Diteriui. Gotlybas Šmidtas išvis praeitą sekmadienį prisipažino, kad nori čia likti dar porai metų, kol galutinai ištrauks iš talentingo kaimiečio visas jo gudrybes ir tik tas prakeiktas karas labai maišo jo planams pasimokyti ir grįžti namo, kur dar turi pakankamai ryšių.
   Dar viena šaka nulėkė į šoną ir aš vėl prisiminiau jos liūdnas žalias akis. Su malonumu mesčiau viską ir bėgčiau pas tą jauną našlę, bet negaliu. Šiandien mums duotas įsakymas - išvalyti miške keliukus, kuriais antrasis dešimtukas ištemps rąstus iš miško ir kur grioviai netrukdys arkliams dirbti savo darbą.
   Neseniai prisijungusios grupelės belaisvių net šiek tiek gaila. Jie tikisi po to, kai savanoriškai atidirbs kelias savaites pačius sunkiausius darbus, juos irgi apgyvendins šeimose ir nereikės kentėti savo karininkų pastovios priežiūros. Pas mano našlę jūs jau nepateksite.
   Taip pasisekė tik mums, pirmiems prasikaltusiems.
  *
   Šiaip tai aš dažnai nesuprantu paėmusio mus į nelaisvę bajoro Žemeckio poelgių. Kodėl jis išleido tiek daug pinigų sužeistiesiems? Juk dažnai užtekdavo tik pažvelgti, kad suprastum - jų jau laukia prie dangaus vartų. Na, išslaugė žemaičiai kažkur apie pusę šimto mūsiškių iš visų sužeistų tą prakeiktą dieną, tai kodėl jis tuoj pat pakorė keletą jų už vagystes ir kažkokių tai moterų įžeidimą. Juk mes tam ir esame samdiniais, kad galėtume pasiimti viską, ką pamatome pas būrus. Nors dabar su tuo griežtai. Kai tik mane apgyvendino vienos jaunos žydų našlės namuose, iškart perspėjo - bet koks bandymas pasikėsinti į šios gražios moters garbę bus baudžiamas mirtimi.
   Vietinis bajoras, pakalbėjęs su jos tėvu, taip ir pasakė - kiekvienas nusidėjęs su Samuelio Izraelevičiaus dukte bus užkastas gyvas, žemyn galva, kartu su atsidavusia nuodėmei. Tokie žiaurūs yra šios barbariškos šalies papročiai.
   Žinoma, galima pasipiršti ir apsivesti pagal vietinius papročius bažnyčioje, kaip jau padarė keletas mano likimo draugų, bet su žyde? Tai juk neįmanoma. Nors jos senas tėvas jau užsiminė man, kad norėtų tokio žento, bet aš dar galvoju.
  *
   Skiedros nuo rąsto skraidė lyg vištos, pamačiusios lapę, o man vis vaidenosi apnuogintas našlės petys.
   Jaunas kaimo vaikas pagriebė nukirstas šakas ir nutempė prie laužo. Aš dar sykį praėjau per pušies kamieną, nukapodamas visus išsikišimus, kai nuskambėjęs signalas davė ženklą pietums. Pakabinęs ant šakos kirvį, nuėjau į laukymę, kur pagaliau galėjau nusiimti batus ir leisti sau nusivynioti bei padžiauti tuos medžiagos gabalus, vadinamus autais. Vietinės moterys šalimais kūreno didžiulį katilą, kuriame virino antrąsias mums išduotas jų poras, įmesdamos laikas nuo laiko po muilo ar potašo gabaliuką. Aš linktelėjau paskirtam man vaikiui ir jis atnešė karšto sriubos dubenėlį. Išsivyniojęs našlės lauknešėlį, pauosčiau duonos riekę, ieškodamas mielosios kvapo ir vėl susimąsčiau apie keistas bajoro naujoves.
   Apie vieną jų man paaiškino Piteris. Rodos, kam prie mūsų dešimtuko visada pristatomas kaimo vaikų būrys. Pasirodo, kai mes, kiekvieną rytą išrikiavę prieš vietinio bajoro namus, toliau mokomės gretomis žygiuoti ir atidavinėti pagarbą, matydami tai vietiniai berniukai savaime perpranta jų paskirtį ir viską įsidėmi. Ką tai reiškia, supratau, kai prieš eilines sekmadienio pamaldas vietiniame miestelyje praėjome rikiuotės žingsniu, ritmingai atkaukšėdami batais į sušalusį grindinį. Mūsų šimtukas persirikiavimų grožiu ir darnumu buvo paskelbti antrais po nugalėtojų ir kiekvienam vakare teko po vietinės krūminukės stiklinę bei paskelbė asmenišką padėką.
   Nežinau, kaip kiti, bet po to vakaro tapau pačiu karščiausiu rikiuotės ir paradų gerbėju.
  
   Ištempęs plikas pėdas link laužo, apžiūrėdamas našlės užlopytą rankovę, prisiminiau nuo ko prasidėjo paskutinės mano nelaimės.
  
   Praėjus keliams mėnesiams po įsimintinos pasalos, visus, kurių nesugebėjo išpirkti mūsų kvailojo Kurfiursto šalininkai, staiga išrikiavo prieš bajoro namus. Kažkur virš poros šimtų samdinių ir žemesniojo laipsnio karininkų ilgai žvarbo šaltyje, kol aristokratai ir dar keletas iš pono Žemeckiu svitos kažką aptarinėjo šiltoje troboje.
   Pagaliau jie baigė ginčytis ir teikėsi išeiti.
   - Kareiviai, - kreipėsi mūsų kapitonas, - bajoras Žemeckis perduoda jums padėką už sąžiningai atliktą prievolę ir mano, kad daugiau neturi teisės laikyti nelaisvėje tokių puikių žmonių ir Trijų Karalių dienos proga jis dovanoja mums laisvę.
   Nuo mūsų džiaugsmo šūkių net sniegas nuo artimiausių eglių nukrito. Kai jie nutilo, kapitonas pratęsė.
   - Kaip jūs jau žinote, mūsų kariuomenė prie Rygos badauja ir miršta nuo įvairiausių ligų, čia gi mūsų dauguma to išvengė, todėl visiems siūlom priimti bajoro Žemeckio prašymą pasilikti čia iki žiemos pabaigos. Bet noriu perspėti - visi, kurie nuspręs prisijungti prie mūsų Kurfiursto kariuomenės, turės apsispręsti iš karto! O tie, kurie nutars pasilikti, galės dirbti ne tik už maistą, bet ir gaus atlygį.
   Tada Tadas Žemeckis išėjo į priekį ir pasakė:
   - Nuo savęs pridedu, kad visi, kurie nuspręs mus palikti, turės grąžinti visą jiems išduotą specialią aprangą bei įrankius. Ginklų taip pat neatgausit.
   Tada neatkreipiau dėmesio, kad mūsų gretos staiga nutilo. Galimybė susitikti su savo draugais apakino ir aš išlėkiau iš gretų, šaukdamas, kad sutinku. Atsimenu, iš mūso dešimtuko norėjo išeiti Hansas, bet savas dėdė sustabdė jį kumščiu į paširdę.
   Tokių kaip aš susirinko apie dvi dešimtis su vienu leitenantu. Po to, kai tyloje atsisveikinome su savo draugais nelaimėje, mus nuvedė į didžiulę palapinę, kur raštininkai dar sykį išklausinėjo apie mūsų gimines ir išsimokslinimą bei išdavė senus batus ir rūbus, prašydami pasirašyti, jog mes neturim niekam jokių pretenzijų.
   Pamatę tą skudurų krūvą kai kurie iškart persigalvojo ir pradėjo šaukti, kad nori pasilikti, bet jų jau niekas neklausė. Vienintelė nuolaida, kurią mums suteikė Tadas Žemeckis - leido pernakvoti šiltoje palapinėje. Užmigdamas galvojau, kokius žodžius pasakysiu Heincui su Martynu, kai juos pamatysiu.
   O naktį atslinko ŠALTIS.
   Pajutome jį jau paryčiui ir, kada mus išvijo lauk, kur skarmalai praleido kiekvieną vėjelio dvelktelėjimą, į išėjusį bajorą žvelgėme su kai kuria viltimi. Bet jis tik patraukė nosimi, patikrino, kaip gurgžda sniegas po kojomis ir draugiškai pasišaipė:
   - Tai ką ,ponai, jaučiu kad šaltis pasiekė minus dvidešimt penkis laipsnius pagal Celcijų.
   Aš nežinau, kas per velniai nešioja tą vardą, bet jie man iš karto nepatiko. Vėliau, tarp savų, nutarėme, kad pragare Minusas su Celcijum paskirti kenkti doriems krikščionins šalčio bei karščio pagalba, ir tarp mūsų tapo populiarus priesakas prisigėrusiems - pasiūlyti su jais bačkoje išsimaudyti. O tada mes stovėjome ir drebėjome.
   - Jums reikės keliauti į šiaurę, kur dar šalčiau. Gal turite kokių nors pageidavimų?
   Kai kurie iš mūsų jau šokinėjo ir trynė savo kūnus, neleisdami prasiskverbti žvarbai, kiti - prašė vardan visų šventųjų pasigailėti ir duoti galimybę pasitaisyti, pačiu garbingiausiu ir vyriškiausiu pasirodė leitenantas.
   - Nustokite tyčiotis, pone Žemecki! Aš, kaip ir visi šie žmonės, daviau priesaiką mūsų Kurfiustui ir privalome išlikti jam ištikimi iki mirties.
   Mes pažiūrėjome į jį nieko nesuprantančiais žvilgsniais - kokie, velnių griebtų, įžadai - šalta gi.
   Pamačiau, kaip pabalo bajoraičio veidas. Vis dėl to tikro aristokrato žodžiai suvirpino jo sielą. Po trumpo sumišimo jis pratęsė:
   - Leitenante Jokūbai Briomeri, jūs, kaip ir visi kiti norintys grįžti pas savo kurfiurstą, galite tuoj pat išeiti. Visi kiti, jei aš panorėsiu, ateityje turės pažadėti man savo sielą, kas tikrai yra baisiau negu tie jūsų parašai rašalu, ant popieriaus. Todėl apsispręskite iš karto.
   Po trumpo sumyšio leitenantas ir dar keli kareiviai pajudėjo link šiaurės, o mūsų minia nubėgo į palapinę, kur drebančiais pirštais vos sugebėjau pasirašyti pergamente, kad atsisakau visų priesaikų Augustui Antrajam ir nusprendžiu tarnauti Lietuvai.
   Bet ir tada bajoras Žemeckis neleido mums sušilti.
   - Kadangi jūs atsisakėte pasilikti ir tuo pačiu įžeidėte mano gerą vardą, nuo šiol turėsite atlikti pačius sunkiausius darbus. Jus atskirs nuo kitų žemiečių, kaip nepatikimus ir išskirstys po paprastų miestiečių šeimas, kur jums teks atlikti tarnų pareigas, Ir net nebandykit padaryti skriaudą priėmusiems.
   Taip aš papuoliau į šios gražios našlės šeimą. Keletą dienų tampiau vandenį ir skaldžiau malkas, o paskui mūsų dešimtuką pasiuntė valyti mišką. Bet už tai savo darbinius drabužius mes vėl atgavom.
  
   Ne, toliau taip kentėti jau negaliu. Velniai griebtų, dar šiandien vakare paprašysiu pas mūsų pastoriaus leidimo ir pasipiršiu gražiajai našlei. Ir tik tegul jis tik pabando man atsakyti.
  
  
  Septinta dalis
  
  Girtos vestuvės
  
  
  
    
     Ei, vyno duokit šen! Pabuskit iš sapnų!
  Lyg rožės pasitikt pavasario einu.
  Prieš tai gi, kad greičiau užnūstų senis Protas,
  Tiesiog į veidą jam kai šliūkštelsiu vynu!
  
    
    Omaras Chajamas
  
  
  
  Biržai, Lietuva.
  Vasario pabaiga - Kovo pradžia
  
  
  Alesius
  
  
   Я пью до дна, за тех кто в море.
  За тех кого любит волна.*
  
  
   Šiai dainai pritaria visa daboklė. Kai čionai įmetė mane ir po poros valandų tą benkartą Diterį, jie pagaliau išmoko pataikyti į ritmą. Žinoma, man buvo sunkiau negu tam durneliui, nusprendusiam aplošti patį Menšikovą, nes aš čia papuoliau pirmas.
  
   O kaip gerai viskas prasidėjo. Kai Tadas sužinojo apie Augusto Antrojo ir Petro Pirmojo susitikimo ir derybų vietą, iš karto paprašė senio Kovačiaus priimti mus į naujo Žemaitijos seniūno Grigo Oginskio svitą. Panašiai ten įsiliejo ir dar keliolika mūsų žmonių.
   Iš pradžių mums sekėsi. Derybos, lindimas be muilo vienas kitam į subinę, savo pasiekimų bei žirgų reklama. Prasisukti sugebėjau tik vakare, kai mus pakvietė prie vaišių stalo, kur Grigas Oginskis suprato, kad jam skirta tik trečio svarbumo rolė. Jį net pasodino stalo gale, leisdami pajusti, kad yra ne toks ir pageidaujamas svečias.
  
  Už mūsų jaunas dieneles
  Pakelkime taures
  
   Čia dainuoja vynas manyje. Paklausite, iš kur daboklėje vynas? Atsakysiu paprastai - sėdi čia ne paprasti kareiviai, o vieni karininkai, kuriems leidžiama pirkti valgį ir gėrimus. Žinoma tarp mūsų yra ir visiškai prasilošusių, tiksliau - jų čia dauguma. Pavyzdžiui, kai tik čia įėjau, vienas iš jų iškart ėmė lįsti prie manęs su prašymu atiduoti batus. Buvau truputį girtas ir neapskaičiavau smūgių jėgos. Palikęs storulį voliotis ant grindų, atsisėdau į pirmą pasitaikusį šiaudų gultą ir uždainavau.
  
  Чёрный ворон,
  Что ты вьёшься
  Над моею головой *
  
   Pabaigęs dainą sėkmingai nukritau ir užmigau. Į visus blusų bei blakių įkandimus kūnas jau nustojo reaguoti, todėl atsibudau tik po kiek laiko, purtomas už peties. Permetęs priešą už nugaros, suspaudęs skausmingame laužime jo kaklą, pagaliau sugebėjau atmerkti kairę, o po to ir dešinę akį. Barzdotas snukis tarp mano kojų spinduliavo pačius taikiausius ketinimus
   - Vaikine, tu nejuokauk, - vos ištarė. - Mes tik norim paprašyti, kad vėl sudainuotum savo dainą. Jau labai mums ji patiko.
   Pakėlęs skaudamą galvą, pastebėjau, kad mane supa minia nuskurėlių, kuriuos vienijo tik viena - kažkada jie buvo aristokratai. Ir pradėjau prisiminti, kaip nusiritau iki jų lygio.
  
   Į Grigo Oginskio norą nustelbti LDP pakanclerį Stanislovą Ščiuką visi žiūrėjo su pašaipa. Net Diterio paveikslas apie lietuvį barbarą, nugalintį du kryžiuočius, nieko nesudomino.
   Mano valanda atėjo vėliau, kai klajojantys artistai nusprendė padainuoti brangiems svečiams. Iš karto supratau, kad tarp tų valkatų tai gali tik dvi mergaitės ir dar vieną vaikiną galima pritempti. Visus kitus reikia išvyti spyriais į šikną, kad nekankintų žiūrovų. O kai pakeitęs juos italų menestrelis pradėjo dainuoti savo, supratau, kad tam siaubui galo nebus. Pirmiausia, tai buvo ne italas, o kažkoks pšekas, užmiršęs kur jis randasi. Kada lenkas nustojo kankinti susirinkusių girtuoklių klausą, ir gavo materialų savo apdovanojimų krūvį, išėjau į salės vidurį ir uždainavau O Solle mio.
   Per šiuos metus, praleistus naujame kūne, sugebėjau išlavinti balso stygas ir krūtinės raumenis tokioms apkrovoms, todėl dabar galėjau mėgautis pasiektu rezultatu. Vis dėlto kvėpavimo menas čia žinomas tik keliems išrinktiesiems, o būtent jis atneša balso skaidrumą bei leidžia paimti aukštas natas.
   Baigiau dainuoti visiškoje tyloje, perrėkęs karščiausius ginčininkus, ir nutariau nutraukti eksperimentą. Per antrą ar trečią dainą, šita girtuoklių gauja vis tiek pradės bliauti, savo balsais norėdami pritarti, o aš tik apkimsiu nieko nepasiekęs.
   Čia mane pakvietė pats Augustas Antrasis.
   - Pasakyk, jaunuoli, kokie žymūs Milano meistrai tave mokino? Ir kodėl mes iki šiol nežinojom tokios gražios dainos? Nurodyk savo mokytojo vardą, kad galėčiau pasikviesti jį tapti savo rūmų choro kapelmeisteriu, kur ir tu galėsi toliau tobulinti savo meną.
   O suvalgyti rūgštų obuolį ar citriną tu man negalėjai pasiūlyti? Visą gyvenimą svajojau dirbti provincijos teatre ir šluostyti snarglius isteriškoms operos dainininkėms. Surinkęs visą drąsą į kumštį, atsakiau:
   - Jūsų Didenybe, apgailestauju, bet negaliu jums padėti šiame kebliame darbe. Mano mokytojas, paprastas venecijietis, neseniai numirė, spėjęs išmokyti porą savo krašto dainų. Visą kitą pasiekiau klausydamas rytmečio lietaus ir paukščių čiulbėjimo, todėl visiškai nenoriu tapti cirkininku ir tiktai paprasto studento noras parodyti jums, kaip turi skambėti tikra itališka kalba, privertė manę uždainuoti.
   Paslapčiom peržvelgęs monarchų veidus, supratau, kad esu niekam tikęs diplomatas. Kiek mums su Diteriu Tadas kalė į galvą, kad atsakyti aukštesniems viršininkams galime tik įvyniodami geležį į minkštą vilną, vis tiek šis menas mums liko neįkandamas.
   Į mane žiūrėjo pulkas besikamuojančių savo virškinimu veidų, su pačiais karaliais priešakyje.
   Situaciją išgelbėjo Žemaitijos seniūnas.
   - Ponai, o juk jaunuolis teisus. Mes visą laiką klausėm tarnų dainų, o juk visi žino, kad mūsų, aristokratų, tarpe yra pakankamai žmonių, išsimokslinusių geriau nei tie prasčiokai. Tai kodėl mums nesurengti varžybų, lyg senovės trubadūrai, su teise laimėtojui išrinkti grožio karalienę tarp čia esančių damų?
   Po trumpos pertraukos atsakė pats Saksonijos Kurfiurstas. Pro linksmai primerktas akis jis peržvelgė savo draugą Maskvos Carą, kurio krašte buvo uždrausti skomorochai ir metė iššūkį.
   - O ką, mano vainikuotas broli, penki dainininkai iš mūsų pusės ir penki iš tavo. Laimėtojams skiriu keturis tūkstančių auksinų. Ir tegul nugali stipriausias.
   Amžina rusiška savybė pasipuikuoti pasirodė ir čia visu gražumu. Petras Pirmasis atsistojo ir pareiškė, kad jis su savo bajorais skiria prizui jau šešis tūkstančius auksinų bei nori taip pat laimėti. Pasikvietęs mane, nuėmė žiedą nuo savo piršto ir pratęsė:
   - Ačiū tau, jaunuoli, už šią puikią dainą. Tegul visi susirinkę dabar atsimena, kad ir Maskvos caras myli meną.
   Kurfiurstas irgi neatsiliko ir pratiesė man papuoštą brangakmeniais auksinę taurę.
   - Vaikine, paimk ją iš mano rankų, kaip dovaną būsimam mokslininkui. Tikiuosi, kai grįšim iš medžioklės, pagerbsi mus savo menu būsimame konkurse.
   Padėkojau karališkiems asmenims už dovanas ir laiku palikau balių. Konkursas - tai rimta. Muzikantai - pavydi liaudis, tad galėjau laukti iš konkurentų bet kokios šunybės. Tačiau net toks atidumas man niekuo nepadėjo, nes kai tik praėjau antrąjį sargybinių ratą ir perėjau tiltą, iškart papuoliau į skomorochų* ir samdinių susirėmimo finalą.
   Kas vyksta, supratau greitai - viena žliumbianti pyplė, jų grupės vyresnysis, besišluostantis kruviną nosį ir mėnesienoje atsispindinti sulaužyta didžiulė lėlė, tarp kurios kojų jau įsitaisė kažkoks nuskurėlis su nuleistomis kelnėmis.
   Prišokau kaip tik laiku, kad smūgiu į šoną nuspirčiau samdinį. Tuoj buvau apsuptas jo draugų, panorėjusių sukelti man kūno sužalojimus, trukdančius toliau gyventi šioje nuodėmingoje žemėje. Kadangi į karališką priėmimą niekas neleido imti ginklų, teko prisiminti viską, ką jau išmokau ir atimti durklą iš pačio aršiausio priešo.
   Čia už mano nugaros nuskardėjo šūkis:
   - Bajore, parodykit jiems dovanas!
   Aš ir taip jau stovėjau, pasiruošęs atremti kiekvieną antpuolį, išmetęs kairį kumštį su taure į priekį, kai balsas iš už nugaros vėl prariaumojo.
   - Valkatos, jūs ką tik užpuolėt žmogų, kuriam mūsų caras ir jūsų kurfiurstas parodė savo malonę! Mums rodosi, kažkas čia spendžia sąmokslą prieš jų Didenybes?
  Šie keisti žodžiai padarė neįsivaizduojamą įspūdį miniai ir aikštė tuojau ištuštėjo. Aš atsisukau į savo gelbėtoją, padėkojau ir paklausiau, kuo galiu būti dėkingas savo naujiems draugams.
   - Preobrožensko pulko poručikas, Aleksejus Smirnovas - Beloozerskis. Pastebėjom, kad, kaip jaunas poetas, jūs labai puikiai valdot savo kūną, ir mums visai nesinorėjo, jog žmogus, turintis tokias puikias manieras, kristų nuo paprastų plėšikų rankų. Todėl ir padėjom, kaip galėjom.
   Man nebeliko nieko kito, kaip padėkoti šiam draugiškam karininkui bei jo draugams už laiku suteiktą pagalbą. Greitai aikštelėje pasirodė Diteris su Raimundo Stankevičiaus dešimtuku ir teko jau juos supažindinti su mano gelbėtojais.
   Vos ištrūkęs iš naujų draugų rato, priėjau prie išsitepliojusios šlapia nuo ašarų pudra mergiotės ir paklausiau, kuo galiu padėti jai ir jos draugei.
   - Bajore, jūs geriau nekreipkit dėmesio į tai - tokia jau mūsų dalia ir dabar mes tik pasišalinsim, kad susitvarkytume, nes rytoj vėl reikės dainuoti, - atsakė purvina pyplė.
   Tada ir supratau, kaip įklimpau. Ji galėjo kalbėti viską, ką norėjo, bet geras išsilavinimas ir mėlynas kraujas iš tų dviejų mergaičių veržėsi, kaip garas iš virdulio.
   Atidavęs per muštynes šiek tiek sulenktą auksinę taurę ką tik pasirodžiusiam dėdei Abramui, tyliai pratariau:
   - Tos mergaitės reikalingos mums su Tadu. Pats žinai, ką daryti.
   Ir nesuklydau. Kai po gerų išgertuvių su naujais draugais atsibudau, prie palapinės jau laukė abi vakarykštės nuotykių ieškotojos su savo broliu. Tikriausiai net nereikia pasakoti, kad tai buvos tos dvi merginos iš klajojančių artistų cirko, į kurias, kaip į mokančias dainuoti, jau buvau atkreipęs dėmesį. Kaip man papasakojo vyresnioji, po to, kai kazokai sudegino jų namus bei užmušė tėvus, jas pardavė skomorochams, bėgantiems iš Maskvos žemių dėl vietinės bažnyčios persekiojimų. Matydamas maldaujančius vaikų žvilgsnius, nenorėdamas pasirodyti per daug minkštaširdžiu, prasitariau, kad jos man reikalingos, kaip galinčios išmokti gerai dainuoti ir turinčios klausą, ir kad daviau žodį Jusuf Chanui, kad surasiu jam galinčius pritarti žmones artimiausiame konkurse.
   Taip praėjo tos dvi savaitės iki konkurso. Aš iš tikrųjų mokiau savo būsimą priešininką dainavimo paslapčių, dėkodamas Dievui, kad jis pakankamai apdovanojo totorių, nusiuntęs pritarti jam mergaičių brolį. Abi pyples norėjau nusiųsti pas Tadą, bet niekaip neišėjo. Tai viena suserga, tai kita ir jos vis maišėsi man po kojomis, ypatingai vyresnioji - Aliona. Sykį, kai, prabudęs po eilinių linksmų išgertuvių, pamačiau ją, sėdinčią šalia mano gulto, išsipuošusią ir išpudruotą, stebimą visų besiilsinčių palapinėje, net rytinė mano įrankio būsena neleido nugalėti sąžinės.
   - Greitai eik praustis ir daugiau negąsdink manęs rytais, o tai supyksiu! - suburbėjau apsivertęs ant pilvo, nenorėdamas net pažiūrėti į ją.
   Garsus juokas ir linksmi komentarai palydėjo mergaitę, kai ryto prieblandoje pamačiau, kaip susikūprino jos figūra, paraudo ausys ir krūpčioja rankos, slėpdamos veidą. Žiaurus įtarimas persmelkė mane.
   - Stok! Kai po trijų valandų aš tave surasiu, ant tavęs neturi būti nė dulkelės tos nesąmonės, kurią jūs pudra vadinate!
   Ji sustojo apmirusi.
   - Man tokios dainininkės, kaip jūs, dar reikalingos. Todėl tu, su savo seserimi, būk pasiruošusi, supratai?
  
   Vis dėlto Jusuf Chaną sugebėjau pramiklinti, ir dvi jo dainos apie arklius ir plačią stepę konkurse sužavėjo visus. O Maskvos caro ir Radvilų dainininkai mums niekaip neprilygo. Išklausęs pagyras ir prašymą pereiti į vieno iš Jų Didenybių tarnybą, dar sykį atsisakiau, pasakydamas, jog laikinai esu sukaustytas priesaika savo patronui, bet, kai baigsis tarnybos laikas, tikrai pasinaudosiu jų pasiūlymu.
   Karaliai paniuro, bet sutiko su mano nuomone ir mes visą naktį šventėm su jų Didenybėmis bei kilmingais svečiais, linksmindami visų klausą. Maskvėnas dar kelis kartus lindo su savo pasiūlymu, kol neišlaikiau ir nepasakiau visko, ką aš galvoju apie tokius mecenatus.
  
   Todėl dabar ir sėdžiu kaliūzėje, dainuodamas sargybiniams ir kaliniams. Dar sykį pažiūrėjau į Diterį ir pagalvojau - manęs, kaip paprasto dainininko vis dėlto stipriai nenubaus, o gal ir pasigailės, bet kaip jis išsisuks?
  
  * Geriu už tuos kurie dabar jūroj
   Už tuo, kuriuos myli banga (Rus)
  
  *Juodas varne
  Ko sukiojies
  Virš manosios galvelės (Rus)
  
  *Skomorochai, - pravoslavų kraštuose keliaujantys muzikantai ir cirkininkai, dažnai susirenkantys į didžiules gaujas, vatagas ir plėšikaujantys. Persekiojami bažnyčios.
  
  
  Diteris
  
   Ir kiek man dar reikės prižiūrėti tą begalvį Alesių. Sėdėtų sau tyliai, brązgintų gitarą, vestų iš proto mažametes ir pagyvenusias matronas... Tai ne - konkursą nusprendė laimėti. Žinoma, dešimt tūkstančių auksinų irgi neblogai, bet nors galvą ant pečių reikia turėti. Gerai, kad jau pirmą dieną jį išgelbėjo maskvėnai.
  
   Priežastis, privertusi mane nutraukti žaidimą kortomis, kur jau turėjau sušluoti visą banką, įsiutino. Ir kiek gi galima? Kai atbėgęs Rimas suriko, kad Alesius vėl pavojuje, iškart atidaviau rinkinį dėdei Abramui su prašymu pabaigti partiją be manęs ir pagriebiau paliktą man pasaugoti jo špagą su durklu. Skubėdamas meldžiau Dievo, kad tik duotų nors kelias akimirkas, kad suspėčiau Alesių išgelbėti. Ir ką pamačiau atbėgęs?
   Dvi įsimylėjusias mažyles, su viltimi žiūrinčias į mūsų stuobrį, jį patį, draugiškai besikalbantį su Maskvos caro grenadieriais ir jokių muštynių. Tiktai vienas šalia dejuojantis nelaimėlis. Kada Alesius nustojo žaisti savo aristokratinius žaidimus ir pasiūlė visiems išgerti už pažintį, tik aš susiprotėjau prieiti prie sudaužyto sakso ir, įrėmęs peilį į pagurklį, paklausti:
   - Gyventi nori? Greitai pasakoji, kas čia įvyko?
   Pasirodo, Radvilų dainininkas užmokėjo kareiviams už tai, kad truputį paišdykautų su skomorochų mergaitėmis ir pats cirko vadovas sutiko, rodos, bet po to tos bjaurybės pradėjo priešintis ir kandžiotis. Už tokį samdinių įstatymų pažeidimą jie truputį pamokė kumščiais visus artistus, bet kai tik jis susiruošė pasiimti tai, kas priklauso, atbėgo kažkoks beprotis ir sulaužė jam porą šonkaulių. Jis tik nesupranta, kur dingo visi draugai ir kodėl jam niekas nepadeda.
   Keliu primyniau jam krutinę ir valkata papasakojo, kaip atrodo tas ponas dainininkas bei kaip jį surasti. Čia atbėgo dėdė Abramas su kitais žaidėjais ir pradėjo klausinėti, kas įvyko. Teko atsiprašyti visų, primenant, kad draugai, kaip ir kortų skolos - tai šventa. Visi draugiškai man pritarė ir pradėjo patarinėti, kaip pribaigti nusikaltėlį. Nutarėme, kad triukšmo nereikia, todėl keletas karininkų nutempė jį į Kilučių ežerą ir panardino į eketę. O kai visiems papasakojau, kad dabar karčiamoje vaišina Karalių numylėtinis ir pasiūliau prisijungti, niekas neatsisakė. Kol jie džiaugėsi, priėjau prie dėdės Abramo, su nuostaba žiūrintį į sulankstytą auksinę taurę rankoje ir tyliai paprašiau gražinti man laimėjimą.
   - Jaunuoliai, kuo daugiau jus pažįstu, tuo labiau stebiuosi. Diteri, kai tik tu išbėgai, spėjau dar kartą pakelti prizą ir laimėjau keturis šimtus auksinų. Tau priklauso trys šimtai iš jų.
   To jau negalėjau atleisti. Paėmęs jį už parankės, įrėmęs peilį į pašonę, sušnabždėjau:
   - Dėde, mes gi tarėmės, tau penki procentai nuo visų mano laimėjimų, bet tu jau užsinorėjai daugiau. Sekantį kartą pats sėsi už stalo ir maišysi kaladę. Tada savo laimėjimą galėsi pasilikti, o dabar atiduok man tris su puse šimto auksinų.
   Papasakojau jam ir kodėl mane sudomino vargetų mergaičių bei Alesiaus užpuolimo istorija ir neapsirikau dėdės Abramo, kaip organizatoriaus savybėmis. Po beprotiškos nakties, kai gėriau, dainavau ir išlošiau porą tūkstančių rublių bei valdas ties Ciechanovu ( tik kam aš ten reikalingas?), pabudinęs mane Rimas atvedė nuskurėlį, kuris viską papasakojo.
   Tuos netoli stovinčius vaikus skomorochai nusipirko iš kazokų kažkur prie Polocko. Jų vadeiva norėjo jas truputį apmokyti ir parduoti kokiam nors bajorui ar šlėktai, bet vakar ponas, kuris irgi gerai dainuoja, bet ne taip, kaip mano draugas, sumokėjo jiems, kad merginas atiduotų kareiviams ir paprašė, kad jie truputį paišdykautų, kai pasirodys jaunas bajoraitis. Tik kas žinojo, kad tos netikėlės pradės kandžiotis ir priešintis. Juk moterys vatagoje joms jau seniai išaiškino, kad jų nekaltybė priklauso pirmajam nupirkusiam jas turtuoliui ir net patarė, kaip elgtis pirmą kartą, kad senis būtų patenkintas.
   Iškart supratau, kur jis suka ir kai būsimų sutenerių protėvis pradėjo kaulyti pinigų už merginas, truputį aplamdžiau jam šonus.
   - Po pietų noriu susitikti su jūsų vadovu ir tik su juo kalbėsim apie reikalus. Bet pasakyk jam, tegul apsirengia paprasčiau, kad neišsiskirtų iš minios.
   Palikau skomorochą suvirškinti įsakymą ir nuėjau apžiūrėti mūsų pirkinio. Jų išdidumą puikiai puošė mėlynės po akimis ir ištinusi vyresniosios nosis. Jau pradėjau klausinėti apie nevaleikų gyvenimą, bet visus klausimus nukirto Rimas:
   - Alesius sakė dėdei Abramui, kad jos jam reikalingos. Tadas supras dėl ko.
   Liežuvį tau išplėšti, kad nepertraukinėtum vyresnių...
   Pats jau įkirtau, kad ne šiaip sau, bet suprasti to stuobrio Alesiaus mintis gali tik Tadas.
   Todėl teko pakartoti:
   - Mergaitės, dabar jus nuves, nupraus ir padės persirengti. Nepatariu pasirodyti tokioms purvinoms mano broliui.
   Ir nuėjau pas dėdę Abramą. Ten sužinojau viską apie tą paslaptingą dainininką, atidaviau jam skolų raštelius, paprašydamas iškišti kam nors išloštą kaimą Lenkijoje ir susimąsčiau.
  
   Alesius įklimpo, ir labai giliai. Aplink jį pradėjo sukinėtis tokie žmonės? Ko vien tas jo naujas draugas Aleksejus ar kaip ten - Smirnovas Beloozerskis- vertas? Jau lošdamas kortomis supratau, kad tai tikras mentas. Mus gelbsti tik tai, kad jis mumyse mato tik geltonsnapius jaunikaičius. O tas Radvilų pasiuntinys - rodosi paprastas pavydus muzikantas, bet sugalvojo per kelias minutes pasikėsinimą ir beveik jį įvykdė. Iš karto profo ranka matosi. Tačiau viską nustelbė vakarykštis vakaras karčiamoje. Ten tikriausiai susirinko visi Europos karališkų namų šnipai, staiga užsimanę pažaisti kortomis. Prisipažįstu - tokių šulerių suvažiavimo dar niekada nemačiau, bet su vienu iš jų, tuo pačiu Aleksejum Maskvėnu, kuris vadina save Beloozerskiu, iš karto susidainavom ir aplošėm kitus. Man beliko tik nutaisyti nekaltą veidą ir pritarti Maskvos caro tarnui. Kaip ten buvo:
   - Tai jūsų karalius nesiruošia kariauti su anglais. Parlamentas labai susirūpinęs pakilusiomis grūdų kainomis. Alžyro piratai visai išpuiko. Ir kur žiūri Palaimintoji Porta*?
   Dalinęs kortas Rimas vos spėdavo viską įsidėmėti. Sėdintys už stalo šuleriai išsirinko jį, nes visiškai nepasitikėjo vienas kitu - ir neapsigavo. Beveik. Mano mokinys nesikišdavo į tvarką, karaliaujančią už stalo, ir tik man vienam parodydavo, pas kurį geresnis rinkinys.
   Taip ėjo dienos ir naktys. Iš ryto būtinas prausimasis sniege, kad visos blusos numirtų, trumpa treniruotė su Alesiumi ir keliais mūsų draugais. Dienomis sėdėdavau pas dvaro dailininkus, besiginčydamas apie dažų gamybos techniką ir net sugebėjau susilažinęs per dešimt dienų nutapyti mažą jaunesniosios Pjankovos, Anastasijos portretą. Tik truputėlį perlenkiau lazdą - norėdamas visada matyti jos dideles, žalias ir išsigandusias akis, nuolat ją gąsdindavau, jog Alesius visiškai nesiruošia pasiimti jų su savimi, nes yra nedėkingos kvailės. Tada jos akys sudrėkdavo ir man tapdavo lengviau perteikti baimę ir neviltį paveiksle. Gerai dar, kad kiti pameistriai nesuprato rusų kalbos, o tai būčiau neatsigynęs aibės kvietimų į dvikovą.
   Bet, kai pas mane su trenksmu įvirto Alesius, prašydamas pasiaiškinti, kodėl siunčiu jam į lovą tą nelaimingą mergaitę (lyg pats nežinotų, kaip su ja elgtis), teko parodyti jam beveik baigtą portretą.
   - Aš pavadinsiu jį "Baimė", - tyliai pasakiau. - Tikiuosi, kad nepyksi ir dabar suprasi, kodėl aš Nastią pastoviai gąsdinau.
   Kai kitą dieną pagaliau parodžiau modeliui užbaigtą paveikslą, su baigiančiais išdžiūti dažais, jinai ilgai negalėjo atitraukti savo išsigandusio žvilgsnio.
   - Kas ji? Ir kodėl ji taip primena mano seserį?
   - Nastia, tai tu. Aš tik nupiešiau tai, ko ko tu turi visiškai atsisakyti, jei nori iš tikrųjų papulti į mūsų su Alesium draugų ratą. Čia parodyta tavo baimė. Pasižiūrėk į portretą dar kartą ir atsimink, kad tokios tavo veido išraiškos mes niekada daugiau nenorim matyti.
   Ji nieko neatsakė, tik godžiai įsisiurbė akimis į savo atvaizdą. Čia mus pradėjo supti kitų dailininkų pameistriai ir taip pat, tyloje, apžiūrinėti mano kūrinį. Įsivyravusi dirbtuvėse mirtina tyla pagaliau privertė atkreipti vietinio metro, baigiantį piešti Augusto Antrojo portretą, dėmesį. Jis ilgai tyrinėjo mano darbą, kol jo veido išraiška pamažu pradėjo keistis. Teko gelbėti situaciją.
   - Tegul gerbiamas Metras nepyksta ant paprasto kaimo vaikino, nusprendusio sugadinti truputį drobės. Mes tik susilažinom su vienu iš jūsų mokinių, kavalieriumi Luisu de Silvestre, kad teisingai pasielgęs, sugebėsiu gauti už portretą du šimtus guldenų.
   Reikėjo pamatyti, kaip seno dailininko veide pyktį pakeitė nuostaba, o nuostabą - isteriškas juokas.
   - Na ir išsišokėlis! Už tą teplionę gauti tiek, kiek ir pripažinti meistrai? Tu tikriausiai visai iš proto išsikraustei? Jaunuolis, įsivaizduojantis save genijumi? Du šimtai Olandijos guldenų, tik pagalvokit! Ir dėl ko tu susilažinai, dėl alaus ąsočio?
   - Tegul gerbiamas Metras nepyksta, bet jei aš laimėsiu, jūsų mokinys padės man nupiešti keletą graviūrų.
   Mums taip trūko laiko ir žmonių naujiems Tado projektams, kad teko sugalvoti beprotiškas lažybas, siekiant įsigyti keletą profesionalių padėjėjų.
   - Ir ką tu darysi, kai praloši, dažus jam maišysi? - pradėjo rėkti metras. - Atsimink, kaimieti, daugiau čia, mano dirbtuvėse, tavo kojos nebus!
   Atsargiai paėmiau drobę, pagriebiau už rankos susigūžusią Nastią ir išeidamas mestelėjau:
   - Ponai, laukiu jūsų šįvakar karčiamoje "Pas Samuelį". Keisiu portretą į du šimtus guldenų.
  
  
   Kai visa salė prisipildė azartinių žaidimų mėgėjų bei jų draugų, dalyvių išrinktas Taikos teisėjas leido man pasakyti porą žodžių.
   Vis dėlto mintis su atskira karčiama tik garbingiems svečiams, išsakyta bekortuojant su naujais Alesiaus draugais tą atmintiną vakarą, patiko visiems užkietėjusiems žaidėjams. Jokių nelauktų lankytojų, tik pagal dviejų patikimų žmonių rekomendacijas, maksimali tyla ir draugiškumas. Kortas dalino, gėrimus nešiojo ir purvą valė praėję atranką jauni vaikinai ir merginos. Ir daugiausiai vietiniai, kalbantys nesuprantama kalba ir negalintys patarinėti svečiams. Ne valgyti gi čia žaidėjai susirinko, viską gali ir ženklais parodyti. Tuo labiau, kad sužinoję apie pasirinktą karčiamą, į jos savininką kreipėsi labai daug žmonių, pasiruošusių vos ne už dyką patarnauti, kas labai nepatiko mums su Aleksejum ir prancūzų pasiuntiniui de Rošforui. Atrinkom tik mokančius lietuvių kalbą ir jokios kitos. Raimis išvis žaidėjų kauliukais furorą sukėlė, kai sugebėjo iš klausos atskirti, kiek taškų iškrito. Dabar tas pusiau aklas vaikas pas juos teisėju dirba ir jau spėjo išaiškinti porą mėgėjų žaisti pasunkintais kauliukais ar pakeisti juos atidarant taurę. Štai kur dabar susirinko patys sąžiningiausi žaidėjai, nes pagautus sukčius pririšdavo nuogus lauke visai vasario nakčiai. Gailiuosi, kad Raimis su Rimu dar per mažai kalbų žino, reikės susirūpinti tuo ateityje.
   Bet apie ką čia aš... Tada, išėjęs į salės vidurį, paėmiau plaktuką ir daužtelėjau į varinį varpą, specialiai pakabintą čia, kad paskelbtų pačias svarbiausias naujienas ir lažybas.
   - Gerbiami ponai, aš, Diteris Korleonė, skelbiu lažybas tarp manęs ir garbingojo ševalje Luiso de Silvestrės, kad pagal visus įstatymus už šį paveikslą, pavadintą "Baimė", per vakarą užsidirbsiu atitinkamą sumą pinigų.
   Sulaukęs aristokrato patvirtinimo, nuėmiau drobę nuo portreto ir pakabinau jį ant iš anksto įkalto vinies ir pratęsiau:
   - Pateikiu šį paveikslą aukcionui, pradinė kaina - dešimt guldenų. Už gautus pinigus sužaisiu kortomis. Jei išlošiu du šimtus guldenų, ševalje du metus dirbs mano pameistriu ir pieš graviūras. Jei ne -jis galės mane nors į plantacijas parduoti.
   Stovintis prieš mane dvidešimt penkerių metų aristokratas išbalo, tik dabar supratęs į kokias pinkles pateko.
   - Bet juk tai nesąžininga! Galvojau, kad ruošiesi parduoti jį už du šimtus guldenų. Tu mane apgavai! - suriko ir iš įpročio griebėsi už kairiojo šono, kur turėjo kabėti jo špaga.
   Bet jį tuoj apsupo panašūs į gorilas vietiniai sargybiniai ir skandalas greitai nutilo, tuo labiau, kad į de Silvestrę daugelis susirinkusių žiūrėjo su nuostaba.
   Visus ginčus greitai išsprendė Taikos teisėjas, senas čekas Miroslavas Klozė.
   - Ševalje, įžeisdami šį jaunuolį, jūs įžeidžiat visus susirinkusius, nes čia lankosi tik gerbiami ir padorūs žmonės. Donas Korleonė mums teisingai išdėstė lažybų sąlygas ir mes nematome jokios priežasties, dėl kurios turėtume paskelbti jas negaliojančiomis. Todėl dabar garbingi žmonės įvertins tokio talentingo jaunuolio kūrinį ir sumokės jo kainą.
   Žmonės salėje pradėjo apžiūrinėti portretą. Iš pradžių man nepatiko, kaip susirinkusieji elgiasi. Jie prieidavo prie stulpo, pasižiūrėdavo ir grįždavo atgal nieko nepasakę. Jau pradėjau manyti, kad mano mintis su aukcionu neišdegs, bet susitikęs akimis su Aleksejumi, nusiraminau. O kai pamačiau, kokiais susimąsčiusiais veidais grįžta jie prie savo stalų, nusiraminau, prisiminęs kur esu. Žaidėjas, pirmas pakėlęs statymą, dažniausiai pralaimi.
   Mane užkalbino katalikų kunigas:
   - Jaunuoli, kodėl jūs nupiešėte tai? - paklausė tyliai.
   - Dvasiškas tėveli, jūs čia matote mažą mergaitę, kurią prieš kelias dienas esantis čia poručikas Aleksejus Smirnovas - Beloozerskis su draugais išgelbėjo nuo banditų gaujos ir neleido išniekinti. Todėl ir pavadinau ją "Baimė"- nes paskutiniu metu Bažnyčia vietoj to, kad padėtų pasiekti taiką, kviečia mus užmušinėti vienas kitą. Lieka mums, paprastiems žmonėms, priminti pasauliui, kas tai yra karas. Net jeigu dėl to ir tenka piešti paveikslus.
   Pats nežinau, kaip tai man ištrūko, bet pasakyto jau nesugrąžinsi. Teko pratęsti:
   - Ši vargšė mergaitė, priklausanti garbingai bajorų Pjankovų giminei, prarado viską dėl žmonių godumo ir jau buvo plėšikų rankose. Aš tik parodžiau drobėje jos neviltį tuo metu. Bet susirinkusiems čia gerbiamiems ponams noriu priminti, kad visi surinkti už portretą pinigai bus paskirti našlaitės kraičiui.
   Toliau kalbėti nemačiau prasmės. Nors buvau susitaręs su Aleksejumi, kad padės pakelti kainą iki penkiasdešimt guldenų, o kitus išlošiu kortomis, to neprireikė. Visuotinio gerumo banga užplūdo visus. Greitai kaina peržengė pusantro šimto guldenų ribą ir beliko tik trys pirkėjai. Tai saugojamas Aleksejaus maskvėnas su kauke, saksų didikas ir turtingas pirklys iš Branderburgo. Stebėjau kaip balo de Silvestrės veidas, kainai pamažu artėjant link jo baudžiavos ribos ir kaip jis prisėdo ant kėdės, kada jinai buvo viršyta. Kai portretą, lydimas visuotinio susižavėjimo, už du su pusę šimto guldenų nusipirko saksas, aš priėjau prie ševalje ir paklausiau:
   - Pone, jūs pripažįstat savo pralaimėjimą?
   Gavęs teigiamą atsakymą, pratęsiau:
   - Tada supraskite, kad jūsų, kaip aristokrato, garbė nesuteršta, nes kortomis jūsų niekas neišlošė. Tikiuosi, kad rytoj su savo manta prisijungsite prie pono Oginskio svitos. Pone Teisėjau, ar visos lažybų taisyklės buvo išlaikytos?
   Senis nusikosėjo ir atsakė, kad nors kažko panašaus jis savo gyvenime dar nematė, bet viskas įvyko įstatymų rėmuose.
   Bet tai, ką jis pasakė vėliau, man šoką įvarė. Ir kaip aš pats tokios geros idėjos nepastebėjau?
  Jis paskelbė, kad matė salėje daug gerų žmonių, kurie taip pat norėjo padėti vargšei našlaitei, bet negalėjo, ir pasiūlė prie tų dviejų procentų nuo išlošimų, kurie skiriami už ramybę bei tvarką smuklininkui, šiąnakt pridėti dar vieną - jos būsimam kraičiui. Pasiūlymas buvo sutiktas pasigėrėjimo šūkiais ir susirinkę tuoj pradėjo tuštinti vienas kito pinigų kapšelius. Aš priėjau ir padėkojau senam čekui.
   - Nieko tokio, - atsakė. - Turėjau seserį, labai panašią į mergaitę paveiksle, kai į mūsų kaimą užėjo dezertyrai. Skausmas, kad tada niekuo nesugebėjau padėti jai, persekioja mane visą gyvenimą. Tikiuosi, Visagalis įvertins mano mažą indėlį krikščioniškoje pagalboje vargšei našlaitei.
   Pažiūrėjau į jo liūdnas akis ir neišlaikiau:
   - Atvykite pas mus po kiek laiko ir aš padovanosiu jums portretą, kur jinai spinduliuos džiaugsmą.
   - Gal būt, jaunuoli. Gal būt...
   Čia mane į šoną pasivedė Aleksejus ir sužnabždėjo.
   - Su mumis žais aukštas žmogus su kauke. Pralošk jam viską ką turi ir dar mano penkis šimtus rublių. Ir neklausk kodėl.
   Šitaip pagaliau pamačiau savo naujo draugo dar vieną pusę, norą pasitarnauti savo viršininkui. Sunku jam, prieš dvi dienas kažkas apvogė maskviečių patalpas ir išnešė Preobražensko pulko kasą su ten gulinčia mano dalimi. Nedaug ten pinigų buvo, bet vis tiek draugo gaila. Linktelėjęs sutikau, bet iškart atidaviau dėdei Abramui Anastasijos kraitį ir paprašiau prižiūrėti, kad smuklininkas nesukčiautų skaičiuodamas jai skirtą procentą.
   Po gero žaidimo, kai sėkmė kelis sykius perėjo nuo manęs kitiems ir vėl sugrįžo, pagaliau pralošiau visus tą dieną turėtus pinigus, bet kaukėtas vyriškis nenurimo. Jis staiga pareikalavo, kad aš suloščiau iš Anastasijos. Man liko tik nusišypsoti ir suvaidinti visiškai dėl azarto praradusį protą jaunuolį. Aleksejus pradėjo rodyti pavojaus signalus, bet tai jau buvo mano žaidimas.
   Kai susišlaviau visą krūvą gulėjusių ant stalo monetų, tyliai ištariau:
   - Gerbiamasis, jūs įžeidėte mane ir visus mano draugus. Niekas iš mūsų neparduoda ir neišduoda savo brolių ir seserų. Todėl šis pralošimas turės būti jums gera pamoka.
   Sėdintis prieš mane aukštas vyriškis atsistojo ir užsimanė trinktelėti antausį. Teko prisiminti judesį "Kalnų upelis keičia srovę" ir sulaužyti jam mažąjį pirštą.
   Visa salė, seniai jau tyloje žiūrėjusi tik į mūsų pusę, sprogo riksmais.
   - Pasikėsinimas į Carą ir tėvynę, pasikėsinimas į Carą!!! - suriko keletas gerklių, bet juos greitai nutildė.
   Senasis Miroslavas Klozė sudaužė plaktuku į varinį varpą.
   - Pone Menšikovai, užmiršote kur esate! Jūs ne savo barbariškoje šalyje, o europietiškų giminaičių tarpe! Pralaimėjot, tai turėkit garbės sumokėti. Kitaip sekantį sykį galėsite lošti tik su žemos kilmės žmonėmis!
  
   Visą sekančią dieną praleidau ruošdamasis išvykimui. Pavojaus jausmas kvėpavo į pakaušį ir į kiekvieną svetimą, kuris priartėdavo kelių žingsnių atstumu, atsisukdavau laikydamas ranką ant špagos efeso bei žiūrėdamas jam į akis. Vienas iš jų jau norėjo mesti man iššūkį, bet jam priešpriešiais išbėgo Nastia ir, laikydama virš krūtinės durklą, suriko:
   - Iš pradžių užmušk mane!
   Rodos, į mus žiūrėjo apie tris šimtus žmonių ir nenusisekusiam žudikui neliko nieko kitko, kaip sumurmėti.
   - Jūs ką? Aš tik praeiti norėjau. Kuo jūs mane laikote?
   Jis galėjo sakyti ką nori, bet virš visų mūsų galvų susirinko tokie debesys.
  
   Tik po mėnesio Olgerdas papasakojo, kad jo žmonės nuėmė vieną šaulį, o du išgąsdino. Dėdė Abramas pridėjo, jog tą dieną įvyko apie dešimtį niekuo nepaaiškinamų žmogžudysčių ir pasikėsinimų. Užpuolė net senąjį Miroslavą Klozę, bet jis išsisuko tik lengva žaizda.
  
   Paryčiui Alesius laimėjo menestrelių varžybas ir kai mane, apkaltinę bažnyčios įžeidimu bei dažų vagyste, įmetė į daboklę, jau radau jį tenai. Aš jau sugalvojau, kaip iš čia pabėgti, bet ką daryti su tuo stuobriu, kuris, kaip visada, debesyse skraido?
   Naktį pro atsidariusias duris įėjo Tadas ir aš supratau, kad mūsų bėdos tik prasidėjo.
   - Na ką, broliukai, - ištarė jis.
  
   *Turkijos sultono dvaro pavadinimas
  
  
  Tadas
  
  
   - Na ką, broliukai? - besišypsodamas pratariau. - Tik paleisk jus vienus, taip iškart ir susipažįstate su vietiniu kalėjimu.
   Abu vaikinai pašoko ir puolė glėbesčiuoti mane, besidžiaugdami susitikimu.
   - Jūs dar meilėje man prisipažinkit, didelėje ir tyroje, - patenkintas pasiektu efektu nusijuokiau ir perėjau prie reikalo.
   Pasižiūrėjau į apsupusius mus kitus tos improvizuotos daboklės gyventojus, dėmesingai stebinčius mano špagą, prisistačiau ir paklausiau, kuris iš jų yra ponas Škeniovas. Visi su nuostaba pažiūrėjo į storą senį, kuris labai mikliai norėjo prasisprausti pro išėjimą, bet sustojo tarpduryje ir tyliai susmuko. Raimundas Stankevičius ištraukė iš lavono peilį ir nuvalė į jo skverną.
   - Lauke švaru ir tylu, - pasakė. - Visi sargybiniai miega.
   Žinoma, po tokios dozės opiumo dovanoto vyno bačkoje jie miegos dar keletą parų.
   - Ponai, - kreipiausi į kitus įkalintus. - Mes nusprendėme palikti šią purviną landynę ir nuvažiuoti į pirtį. Gal kas nors iš jūsų irgi nuspręs prisidėti prie mūsų mažos kompanijos? Bet iš pradžių nors prisistatykit ir pasakykit už ką sėdit.
   Norėjau juos tik patikrinti. Visus duomenis apie sėdinčius daboklėje jau nupirkau iš jos viršininko ir žinojau, kad jų tarpe yra nemažai puikių karininkų. Todėl, jei iš jų nors keli nuspręs prisijungti prie manęs, laikysiu tai didele pergale, juk dažniausiai patys geriausi kariai yra būtent įvairūs įstatymų pažeidėjai.
   Vienas iš jų, net ir čia išlaikęs tvarkingą išvaizdą bei jau apibūdintas, kaip turintis autoritetą kalinių tarpe, Lenkijos šlėkta paklausė:
   - O kas neis, to lauks to pono likimas? - žvilgsniu parodė į lavoną.
   - Ponai, šis žemos kilmės žmogus tik apsimetė karininku. Tai Maskvos caro šnipas, pasiųstas nužudyti šiąnakt porą mano pažįstamų. - Čia aš griežtai pažiūrėjau į abu prasikaltusius ir šypsenas nuo jų veidų lyg vėjas nupūtė. - Pagalvokite, jei ryte tarp jūsų būtų radę porą lavonų, o pas bajorą Borisovą kraujuotą peilį, kaip jūs jaustumėtės.
   Mano vienmetis išsigandusiomis akimis pažiūrėjo į storulio kūną ir išbalo. Taip, vaikine, įlindai netyčia į galingų dėdžių žaidimus ir kai kas nusprendė padaryti tave kraštutiniu.
   - O ar jūs ne tas bajoras Tadas Žemeckis, kuris pridarė tiek daug nemalonumų ponams Koniuševskiui ir kazokui Pantelejui? - vėl paklausė manęs tas lenkas, bombardyras Sikorskis.
   Teko nenoriai pripažinti porą vaikystės nuodėmių, kuo iš karto užsitarnavau jų pagarbą. Minios principas ir čia atliko savo darbą, ir į mūsų gretas įsiliejo dvylika puikių karininkų.
   Išėjęs laukan įkvėpiau drėgną, rodantį permainas orą. Ko gero, gali snigti, kas mums tikrai labai padės. Aikštėje prieš paskirtą kalėjimui namą greitai šmyravo Čipo dešimtuko kareiviai, surinkinėdami užmigusių sargybinių ginklus ir šaudmenis su paraku. Kadangi išgėrėm su jais ne vieną bokalą, pasigailėjom ir suvilkom į kalėjimą, kad nesušaltų lauke. Tikiuosi, jų per daug stipriai nenubaus?
   Buvusius kalinius palikom Stankevičiaus žinioje, kad vietoj spėtų persirengti ir prisijungti prie paskutinio Žemaitijos Grigo Oginskio karavano, paliekančio tokią nedraugišką jiems tvirtovę. Sargybiniai prie vartų irgi papirkti, todėl tikiuosi susitikti su jais vakarop. Liko pati svarbiausia dalis.
   Pasivedžiau į šalį Alesių su Diterių ir pradėjau karšti kailį.
   - Broliukai, jūs savo svajonėmis greitai pralobti vos visko nesugadinote. Gerai, Diteris - jam ant kaktos parašyta iš kalėjimų neišlįsti, bet tave, Alesiau, skaičiau daug protingesniu.
   Abu su nuostaba pasižiūrėjo į mane nieko nesuprasdami - vaikėzai.
   - Ar jūs pagalvojote, kad laimėjote per daug dideles pinigų sumas žmonėms, už kurių nestovi jokia rimta jėga? O gal manote, kad neseniai tapęs Žemaitijos seniūnu Grigas Oginskis jums padės. Tai džiaukitės, jūsų dėka jis papuolė į didžiulę nemalonę ir jo karavaną, kuriame važiuoja apie šimtas žmonių ir yra visas jūsų lobis, jau persekioja apie pusę tūkstančio plėšikų.
   Štai čia jie ir išties išsigando. Juk ne kiekvienas gali išlaikyti žinią apie grėsmę prarasti iškart tiek daug artimų žmonių.
   - Aš Jus pasiunčiau rinkti informaciją apie mūsų būsimus priešus, o ką vietoj to darėte. Gėrėt, dainavot ir kortom lošėt. Ir taip jūs norit pakreipti istorijos eigą?
   Matydamas jų nusiminusius veidus, ištraukiau iš kuprinės baltus maskuojančius chalatus ir pratęsiau:
   - Apsirenkit, mūsų čia laukia dar vienas nebaigtas darbas.
   Pakeliui paaiškinau, kokiu būdu bandysim išsisukti iš susidariusios padėties ir kokie sunkumai laukia pakeliui. Mus gelbėjo tai, kad artimiausia sankryža link Žemaitijos buvo už dvidešimties kilometrų, ir kad nė vienas save gerbiantis suokalbininkas nenorės parodyti savo ketinimų. Mano žiniomis, jie nusprendė išvykti Vilniaus ir Rygos keliais, ir tik po to pasukti aplinkiniais miško keliukais link sankryžos. Tai dovanojo mums visą dieną, ir tą laiką aš nusprendžiau pilnai išnaudoti. Norėjau sugroti paskutinius akordus Biržų tvirtovėje.
  
   Kada mes pasirodėme uždarame kieme, viskas jau baigėsi. Sargyba miegojo mirtinu miegu, paskutinėje kovoje susikibusi su pora saksų ir visi puolė padėti naikinti pėdsakus. Trise įėjom į kambarį, kur ant grindų voliojosi pavaišinto mūsų vynu maskvėno kūnas. Nurengę ir suvynioję silpnai besipriešinantį didžiūną į baltą paklodę, ištempėm lauk ir perdavėm broliams Mingailoms. Trolis užsimetė jį ant pečių ir pasileido link šiaurinio miestelio krašto. Šnervėmis įtraukiau nakties orą - pūga, jei ir nusimato, tai tik po kelių valandų. Jei ne pilnaties šviesa, tai labai trukdytų mano planams. Pasikviečiau į šalį Rimą.
   - Atsimeni, kažkada tau sakiau, kad ateis laikas, kai turėsi parodyti drąsą. Sugiedojus pirmiems gaidžiams, - daviau jam molinį butelį su pirmais samanės lašais, - sumirkysi skysčiu skudurą ir padegsi šio stogo šiaudus, kaip tave jau mokiau. Kai jis užsiliepsnos, surik, kad švedai puola ir tuoj pat įsimaišyk į minią bei pasistenk apsimesti išsigandusiu vaiku. Gali net apsimyžti iš baimės, kad tikroviškiau atrodytų. Tau pačiam reikės ieškoti kelio, kaip grįžti namo. Tikiuosi, surasi jį, bet būk atsargus, kaip išsigandęs zuikis
   Daugiau aiškinti laiko neturėjau ir, palikęs dešimties metų vaiką susimasčiusį stebint, kaip mes išnykstame, nušuoliavau link Širvenos ežero. Greitai nučiuožėm nuo skardžio ir prasidėjo beprotiškas bėgimas į šiaurę ledu. Tikėjausi, kad nė vienas sargybinis tvirtovės bokštuose nepastebės mūsų baltos maskuotės, todėl leidau sau per daug nesislapstyti. Šaltas oras degino plaučius, bet treniruotės, kuriomis kankindavau visus karius, pateisino save. Niekas nedūsavo ir nemažindavo tempo, net kai jiems tekdavo perimti rogutes su pririštu grobiu. Pasitinkančius draugus pamačiau prabėgęs dar kilometrą už užtvankos, kur Astravos dvaro sargyba jau negalėjo pastebėti mūsų.
   Tik čia permetėme nuo rogučių į arklių tempiamą karietą tą centnerį sveriantį įkaitą. Dešimt raitelių iškart pasileido link Rygos kelio, palikdami visus ženklus, kad būtent ten jojo maskuojantys savo atsitraukimą diversantai.
   Visi kiti, kurie galėjo sau leisti ir ne, prabėgo dar porą kilometrų iki antrosios sutinkančiųjų grupelės. Vyliausi, kad, kai tyrinės pėdsakus, niekas nepagalvos, kad "Švedai" neša kudašių nuo persekiotojų pėsti, ir pradės vytis raitelius.
   Pradėjo švisti. Pietuose sužėrėjo gaisro atšvaistė ir mintyse padėkojau Rimui. Jei liks gyvas, duosiu šimtininko laipsnį. Nusipelnė.
   Priekyje pasigirdo šūviai, pasakę, kad patys nekantriausi persekiotojai jau papuolė į pasalą. Meldžiau dievą, kad Saulius Grigas su Darijušu Gecevičiumi teisingai pasielgtų ir nei vienas priešas neištrūktų gyvas. Keikiau oligarchų ir carų, nusprendusių užgrobti paskutinį karavaną su seserimis Pjankovomis bei mūsų prizais, godumą ir išsigandusį Oginskį, pašalinusį beveik visus savo žmones iš vilkstinės.
   Nulipome nuo arklių, pritaisėm durklus prie muškietų ir pradėjo pamažėle artintis prie mūšio vietos. Pasirodžiusius priešus atskyrėme nuo saviškių labai lengvai, nes visi mūsiškiai buvo užsimaukšlinę ant nosies skareles su išsiuvinėtu linksmuoju Rodžeriu* ir apsirengę baltais maskuojančiais chalatais. Užteko kelių šūvių, kad greitai pribaigtumėm visiškai demoralizuotą priešą ir galėtume nubėgti į pasalos vietą. Suradęs Gecevičių su Grigu išklausiau, kad viskas baigėsi laimingai ir su mažais nuostoliais. Tik penki žuvusieji ir virš dešimties sužeistų iš Darijušo šimtinės.
   Tik penki žuvusieji. Kai man kiekvienas iš jų lygus nuosavam vaikui. Įsakiau surinkti visus juos ir paguldyti į vežėčias, nes priešams neturi likti nė vienos, tinkamos užsikabinti, priežasties įtarti mus. Dar kartą peržiūrėjau kelelį, kuriame įvyko mūšis, žvengiančius sužeistus arklius ir dejuojančius priešus. Vien dėl jų mūsų kariai bendravo tik sutartais signalais, lenkų kalba, todėl paliktus gyvuosius palikome ramybėje, kad perduotų informaciją, jog dėl viso to kaltas yra Oginskis.
   Pamažu nutilo šūviai ir pietų pusėje. Greitai pasirodė visa saugoma Olgerdo gurguolė ir, kas tik galėjo, puolė sveikinti savo draugus. Teko nutraukti meilės vienas kitam prisipažinimus ir vėl pajudėti. Juk, jei Stanislovo Ščiukos žmones jau pašalinom, tai dar liko Radvilų ir Maskvos caro samdiniai, kurių kiekvienas po dvi šimtines pasiuntė. Nešdami kudašių iš pasalos vietos meldėmės Dievui, kad Pantelejus ir papirkti vedliai tinkamai atliktų savo darbą.
  
   Tik į dienos vakarą leidom sau atsipūsti pas Kovačių gimines. Dar sykį pasikalbėjau su prie mūsų prisijungusiais karininkais dezertyrais ir pagaliau apsisprendžiau, ką daryti su įkaitu. Kai nutolom apie penkiolika kilometrų nuo nakvynės vietos, atskyriau visus naujokus iš Maskvos ir nuvedžiau juos prie upelio skardžio. Ten, prilaikomas brolių Mingailų, surištomis rankomis, drebėjo nuo šalčio pusnuogis žmogus.
   Pakvietęs visus susirinkusius, ištariau:
   - Šis žmogus sugalvojo iš pasalų nužudyti kai kuriuos iš mūsų tarpo. Todėl dabar noriu parodyti, kas bus su tais, kurie nuspręs išduoti ar sugalvos tapti mūsų priešais.
   - Jūsų Šviesybe, Grafe Menšikovai, - nieko asmeniško, tiktai biznis - ar esate pasiruošę mirti?
   Bejėgis žmogus, dar vakar buvęs vienu iš pačių galingiausių Maskvos žmonių, mykė negalėdamas suprasti, kad šis prabudimas tai ne paprastas košmaras, o tikrovė. Priėjau prie jo ir ištaręs - atleidžiu tau tavo nuodėmes - įbrėžiau iki kraujo jo krūtinę. Tik tada Menšikovas atsipeikėjo ir pradėjo prašyti pasigailėjimo, bet jau buvo vėlu. Atidaviau peilį Diteriui, kuris iš karto suprato mano mintį.
   - Nieko asmeniško, tiktai biznis! - įpjovęs ranką, atidavė įrankį pirmam maskvėnui.
   Bajoras Borisovas, dar visai vaikas, laikė drebančiose rankose peilį ir su baime žiūrėjo į buvusį caro favoritą. Visas dešimtukas buvusių pievelėje mano karių išsitraukė špagas ir nukreipė į neryžtingą dezertyrą, kartu parodydami kitiems, kas jų lauks, jei nuspręs pasitraukti. Galų gale vaikinas užsimerkęs dūrė į Menšikovo pusę.
   Gerai, kad Diteris jį laiku sulaikė. Teko dar sykį paaiškinti ir išversti maskvėnui, ką reiškia žodžiai - nieko asmeniško, tiktai biznis. Menšikovas, klausydamas mano pasakojimo, kad Biznis - tai senas lietuvių pagonių dievas ir šis pasakymas reiškia, kad pragare auka negalės paskųsti Išganytojui savo kankintojo, pamažu pradėjo kraustytis iš proto bei melstis.
   Antrą sykį Borisovas jau taisyklingai įpjovė jo petį ir tuoj pat atidavė peilį kitam maskvėnui. Kai jie visi, taisyklingai išsakę atsiprašymą, išmargino kruvinais randais buvusio favorito kūną, darbą pratęsė mano dešimtuko kariai.
   Kada surišome krauju visus esančius, Diteris perpjovė Menšikovui kelio sausgysles ir nustūmė su koja nuo skardžio. Tikiuosiu, kad jis nukraujuos anksčiau, negu vilkai, kurių pėdsakų čia labai daug, pasirodys. Tarp kitko, šių žemių valdovas, Narimantas visiškai apsileido. Mūsų krašte medžiojam su varovais kas savaitę, nes tai mėsa bei kailiai. Be to, noriu, kad moterys, vasarą einančios uogauti ar grybauti, nebijotų sutikti vilko ar meškos. Dar bendros medžioklės padeda prisitrinti vienas prie kito naujiems nariams ir apmoko jaunus kareivius. Kaimo vaikai, sėdintys prie laužo ir įdėmiai klausantys senų bajorų bei karių pasakojimų, godžiai gaudė kiekvieną jų žodį ir norėjo tapti panašiais į tuos didvyrius. O kai garsas apie tai, kad pora iš jų sugebėjo apsiginti peiliais nuo netikėtai iššokusio vilko ir už parodytą drąsą buvo priimti į būgnininkus, pasiekė tolimiausius kaimus, vaikai tenai pradėjo kopijuoti ne tik žygiuojančius paraduose vyrus.
   Pažiūrėjau dar sykį į kruviną kūną, iš paskutinių jėgų bandantį kažkur šliaužti ir mostelėjau ranka, įsakydamas keliauti toliau. Besivydamas nutolusią gurguolę meldžiausi, kad prasidėjusi pūga trukdytų ne tik mums, bet ir ir persekiotojams. Mus vejasi dar pusantro šimto Radvilos žmonių bei du šimtai jau mirusio Menšikovo grenadierių. Išskyrus paliktą pasaloje šimtinę, pačią gurguolę saugo tik penkiasdešimt žmonių, todėl pasistengsim daug kraujo nepralieti.
  
   P.S. Rimas grįžo tik po keturiasdešimties dienų ir už sėkmingai pravestą operaciją buvo apdovanotas kardu ir diržu, kurio sagtyje puikavosi linksmasis Rodžeris.
   Ir jei Grigą Oginskį su Stanislovu Ščiuka sugebėjau supykdyt, tai Saksas su Maskvos caru sutartį vis dėl to pasirašė. Bet visa Europa šaipėsi iš Karolio Dvyliktojo laiško jiems, rasto Biržų dvare, kur labai nepadoriais žodžiais buvo aprašytos derybos ir monarchų asmenybės. Tikrasis autorius tuo laiku rūpinosi savo krašto klestėjimu.
  
  
   *Linksmasis Rodžeris - Kaukolė su po ją sukryžiuotais kaulais. Skirtingai nuo įsitvirtinusių Holivudų štampų, piratų laivuose jį iškėlė tik keletą kartą per visą istoriją. Buvo labai populiarus to meto aukštuomenės tarpe, kaip paniekos mirčiai ženklas.
  
  
  Aleksejus Smirnovas - Beloozerskis
  
  
   Vėjas eilinį kartą pakeitė kryptį ir pradėjo pūsti jam į veidą. Šlapdriba, stabdžiusi grupės judėjimą, keitėsi spengiančiu šalčiu, bet šimtinės likučiams nieko kitko nebeliko, kaip eiti pirmyn. Užnugaryje jų laukė tremtis, kaip neįvykdžiusių įsakymo. Tas pats grėsė ir jų giminėms, todėl būrys judėjo į priekį, laikas nuo laiko apeidamas vieną iš savųjų, pradėjusį trinti ir plekšnoti nieko nejaučiančias savo kūno vietas. Atsilikęs greitai pribėgdavo prie lėtai judančios kolonos ir perimdavo draugo ginklus, kad tas galėtų vėl pakartoti panašius judesius. Poručikas kostelėjo, bet nesiryžo parodyti savo draugams, kaip jis sušalo. Aleksejus niekaip negalėjo suprasti, kodėl Dievas nusigręžė nuo jo žmonių?
   O juk viską sugadino tas bjaurybė Menšikovas. Ne veltui žmonės apie tokius kalba - iš purvo į valdžią - vis jam turto maža. Užsinorėjo net ir tą mažylę su jos kraičiu prigriebti.
  
   Iš pradžių viskas ėjo kaip sviestu patepta. Jo valdovas sugebėjo nustebinti kurfiurstą, pasirodęs Radvilų tvirtovės prieangyje greičiau negu specialiai paskirta palyda, tuo parodydamas, kad nori greičiau pasirašyti sutartį.
   Poručiko padalinys turėjo slaptą misiją, sugauti ar perverbuoti švedų šnipus. Nebuvo lengva nes susitiko dviejų milžiniškų šalių valdovai ir suvažiavo daugelio karališkų rūmu pasiuntiniai, taip pat užsinorėję pažvejoti drumstam vandenyje. Blogai buvo tai, kad daugelis vietinių tarnų nežinojo rusų kalbos, todėl prireikė ieškoti pagalbos šalyje. Kreiptis tiesiogiai į Radvilą bei Stanislovą Ščiuką neleido svečių padėtis, nes taip į maskvėnų tarpą galėjo įsibrauti Lenkijos karaliaus šnipai. Aleksejus visą dieną laužė galvą, spręsdamas šią užduotį, kol pas Žemaitijos seniūną neužtiko poros įdomių jaunuolių.
   Pirmiausia vienas iš jų pažemino Radvilų slaptosios kanceliarijos vadą. Poručikas jau žinojo apie jo silpnybę dainavimui ir norėjo įsigyti italą dainininką, kliudė tik tai, kad bet kuris atvykęs buvo svetimu iš anksto. O čia pasirodė toks, kalbantis jo kalba talentas.
   Kai jaunuolis uždainavo, Aleksejui net šiurpas per kaulus nuėjo. Ir iškart jis pajutau kraujo kvapą. Ponas Mentori, Radvilų vyriausias šnipas, negalėjo atleisti tokio įžeidimo. Bet caras Petras Piramsis dovanojo dainininkui savo žiedą, duodamas suprasti, kad nuo šiol Maskvos slaptosios kanceliarijos žmonės turi rūpintis jo saugumu. Greitai tokį patį gęstą atliko ir Saksonijos kurfiurstas ir visi draugiškai pradėjo saugoti berniuką. Tik jie blogai įvertino litvino, sugebėjusio per keletą minučių suorganizuoti pasikėsinimą į savo priešą, galimybes ir vos nepavėlavo. Už tai silpnoje mėnulio šviesoje užteko poros akimirkų, kad galėtų pasigėrėti vaizdu, kaip girtas jaunuolis išsvaido keletą valkatų. Poručikas sušuko apie caro žiedą, žudikai dar dvejojo, bet pamatę pribėgusius jo ir kurfiusto karininkus greitai pabėgo.
   O po to buvo draugiškos išgertuvės su išgelbėtu dainininku, kur Aleksejus surado dar vieną neapdirbtą brangakmenį, jo draugą, sukčių nuo prigimimo. Taip jis ir pradėjo vadinti vaikinus - Ispanas bei Sicilietis.
   Mindamas šlapią purvą, kovodamas su visą kūną smelkiančiu drėgnu šalčiu poručikas mintyse keikė tą niekšą Menšikovą, žemos kilmės žmogaų, besinaudojantį caro palankumu ir norinčtį pasisavinti viską, kas arti guli. Suprato, kad pas našlaitę neblogas kraitis atsirado ir liepė jam įkalbėti Diterį sužaisti iš jos. Žinojo bjaurybė, kad yra bendrai ir Sicilietis negalės atsakyti, juk jau ne vieną bajorą ar aristokratą kartu išpurtė, net sugebėjo iš Paryžiečio išlošti visą sumą, skirtą vietinių bajorų papirkimui. Korleonė jam, kaip vyresniam, atiduodavo du trečdalius išloštos sumos, o už tai Aleksejus mokydavo jį įvairiausių kortų gudrybių. Sykį, matydamas susižavėjusį žvilgsnį, vos ne tėviškus jausmus pradėjo jam jausti.
   - Gaila vaikio, - mintyse nusikeikė poručikas. - Bet kas iš to?
   Prieš tris dienas kažkas apvogė pulko kasą, kur gulėjo ir Aleksejaus santaupos. Kaltininką surado greitai, - vieną iš tarnų, tvarkančių maskvėnų patalpas - bet tai buvo akligatvis. Vagis greitai prisipažino, kad tai padaryti jį įkalbėjo jaunas saksų karininkas, bet nesugebėjo jo atpažinti nė viename iš panašaus amžiaus aristokratų. Vienu momentu Smirnovas - Beloozerskis pradėjo įtarti net savo naują padėjėją, bet tas ūgiu neatitiko.
  
   Nors dabar, brisdamas per šlapią sniegą, poručikas vis labiau įsitikino, kad be Diterio Korleonės miklių rankų čia neapsieita. Tik jis vienas galėjo trumpam nukabinti nuo jų raštininko kaklo grandinėlę su raktu, padaryti greitai antspaudą ir gražinti į vietą, tam net nepastebėjus. O jeigu prisiminsim, kiek tomis dienomis visi gėrė, tai tą jis galėjo padaryti net ne vieną sykį, gal net tada, kai pats padėjo nunešti visus išloštus pinigus į saugojamą kamerą. Bet tada reikia pripažinti, kad Sicilietis turėjo ir kitų bendrininkų tarp aplinkinių?
   - Toks jaunas, toks daug teigiantis vilčių ir taip greitai atsisveikino su gyvenimu, - liūdnai pagalvojo Aleksejus.
   Kaip ir jo draugas, sugalvojęs atsakyti valdovų prašymui kartu su jais keliauti į Maskvą ar Dresdeną ir dar prie visų. Tokių įžeidimų niekas neatleidžia, todėl, paprašytas Jusuf Chano, poručikas įsakė pasiųstam Menšikovo žmogui užmušti ir dainorių, kad tas nesikankintų likusį gyvenimą su išplėštu liežuviu.
  
   Diena prieš jiems išvykstant tapo vienu ištisu nesibaigiančiu košmaru. Iš pradžių švedų šnipai nužudė porą Aleksejaus žmonių, pasiųstų pašalinti Sicilietį. Po to Maskvėnai pradėjo jiems keršyti, dėl ko nepavyko nužudyti Senojo Čeko, čia įlindo lenkai ir jau tapo neįmanoma suprasti, - kas čia priešas, o kas draugas. Toks jausmas, kad visi vienu metu išėjo iš proto, vien tik gandai, kad švedai pasirodė už dviejų šimtų mylių ką reiškė. Ir kai poručiką pasikvietė Menšikovas ir įteikė planą su nurodymais, kuriuo keliu gali vykti Oginskio karavanas su ta našlaite, jis su malonumu paliko tą išprotėjusį miestelį. Tuo labiau, kad vilkstinėje, kurią saugojo tik pusė šimtinės lietuvių, gulėjo ir išlošti Siciliečio pinigai. Žinojo, kad paskui tą lobį pasileido ir Sakso žmonės, bet Maskvėnų buvo daugiau, ir jie buvo perspėti.
   Pirmų požymių, kad viskas eina ne taip, niekas nepastebėjo. Sekančią dieną sutikti kunigaikščio Radvilos žmonės, tarp kurių Aleksejus atpažino šimtininką Pantelėjų Kazoką, pasiskundė, kad jų būrį užpuolė saksų dezertyrai ir paprašė pagalbos nubausti valkatas. Tokias pasakas jie galėjo sekti jaunoms valstietėms, poručikas iškart suprato, kad Radvilos taip pat norėjo uždėti leteną ant Maskvėnų pinigų, kartu pašalindami savo priešus. Kai kazokas pajuto, kad Aleksejus jį perprato, greitai pakeitė kalbos temą. Dabar jis pasiryžo padėti sąjungininkams už mažą laimėto grobio dalį.
   - Ne, lenkai tai tokia sukta liaudis, - nutarė poručikas. - Neapgavę nepragyvens. Reikėjo jį iškarto papjauti, kai tik nurodė vietą, kur galima pernakvoti ir arkliams pailsėti.
   Aleksejus tada nusprendė, kad jo kardo prireiks būsimoje kovoje ir dabar dėl to labai gailėjosi.
  
   Kai jie prijojo nurodytą vienkiemį, Pantelėjus visus nuramino, kad šiuose kraštuose maskvėnai gali jaustis kaip namie. Ilga didelė neaukšta troba su šiaudiniu stogu sutalpino visus, kad jie galėtų šiltai išsimiegoti prieš rytdienos kovą. Karininkai pradėjo tartis, kada geriau užpulti Oginskio vilkstinę - prieš pasirodant saksams ar po to. Išgėrę kelis butelius vyno, vis dėlto nusprendė, kad geriausia būtų išgelbėti seseris Pjankovas iš plėšikų nelaisvės ir pasirodyti didvyriais jų akyse. Jusuf Chanas žadėjo susitarti su kancleriu Golovkinu ir paprašyti jo pagalbos, jei kuris nors iš karininkų nutars pasipiršti jauniausiai ir turtingiausiai iš mergaičių, kad išvengtų apgauto Menšikovo keršto.
   Aleksejus dar sykį prisiminė senolių patarlę, kad negalima dalyti neužmušto lokio kailio ir nusikeikė. Tą vakarą jie dar išgėrė, išstatė sargybą ir nuėjo miegoti. Ir tik paryčiui jį pažadino veriantis smegenis pavojaus jausmas. Poručikas ilgai negalėjo pajusti, kas jį sukėlė, kol suprato, kad negirdi sargybinių žingsnių. Tyliai pažadinęs Jusuf Chaną ir kitus, pasiruošė išsiaiškinti, kas vyksta lauke, kai išgirdo žvengiant arklius. Puolė prie durų, bet lauke pasigirdo šūviai ir, perskrodę lentas, švino gabaliukai lengvai sužeidė kelis iš jų.
   Iš lauko pasigirdo balsas su lengvu lenkišku akcentu:
   - Likite viduje, ir jums nieko nebus! Bajoro žodis!
   Maskvėnai nepatikėjo melagių katalikų pažadais ir greitai iš suolo sukonstravo taraną. Išmušti duris jiems pasisekė gal po ketvirto smūgio, bet, išbėgę laukan, pamatė tik kaip mėnuo nušviečia nujojančių arklių sukeltą sniegą. Tokios gėdos Aleksejus savo gyvenime dar nejuto.
   Pamažu pradėjo aiškintis, kas vis dėl to įvyko. Lyg pasityčiodami, užpuolikai paliko keletą sargybinių gyvus, bet surištus ir užkimštomis burnomis. Vienas iš jų net deglą laikė rankose, parodydami, kad vagys, galėjo sudeginti uždarytus maskvėnus , bet pasigailėjo. Jis taip pat perdavė keistą plėšikų vado laišką su žodžiais, kad tarp jų nėra nesantaikos, o keli žuvusieji tik įspėjimas už norą užpulti Oginskio gurguolę. Perspėjo ir apie tai, kad jei kariai nuspręs keršyti nekaltiems vietiniams žmonėms, sekantį kartą jis nebus toks minkštaširdis bei, kad maskvėnų tarpe yra keletas jo šnipų. Šie žodžiai visiškai sukniso protą Aleksejui ir poručikas pradėjo aiškintis, kas kaltas dėl tokios negarbės.
   Visi iškart pastebėjo, kad dingo ne tik keli litvinai su Pantelejumi priešakyje, bet ir pats sargybos viršininkas, kapralas Zvonarskis. Greičiausiai jis ir buvo tas išdavikas, padėjęs vagims nužudyti sargybinius. Į jauno kareivėlio pasakojimą, kad tai buvo vaiduokliai su kaukolėmis vietoj galvų, niekas nekreipė dėmesio, supratę, kad kvailas valstietis išsikraustė iš proto.
   Čia iš miško išėjo senyva moteriškė ir papasakojo, kad būtent ji yra šio namo savininkė, o ne tas žmogus, kuris juos sutiko vakar vakare ir jog jai jau sumokėjo už krikščionišką žuvusių palaidojimą.
   Po šių žodžių ranka užmušti senutę jau nepakilo ir Aleksejus pradėjo spėlioti, kas iš Oginskio žmonių galėjo sugalvoti tokį velnišką planą. Jis girdėjo apie kelis iš jų, bet tie naudodavo kitas žaidimo priemones.
   Maskvėnai nusprendė, kad grįžti namo taip sugėdintais tikrai neverta ir pasiuntė atgal pusę šimto eilinių kareivių, vadovaujamų fon Štaubecho ir visus litvinus. Tegul Slaptoji Kanceliarija išsiaiškina, kas kaltas dėl išdavystės jų gretose. Patys nukeliavo vagių pėdsakais.
   Nelaimės dydį pamatė, kai po kelių valandų pasiekė numatytos pasalos vietą. Ten jau šmirinėjo vietiniai valstiečiai, surinkinėdami lavonus ir sužeistuosius. Aleksejus atpažino vieną saksų feltfebelį ir paklausė, kas čia įvyko.
   Tas išspjovė kraujo gumulą bei nusijuokė.
   - Mirusieji čia buvo, vaiduokliai vietiniai! Susitiksim pragare! - Pabandė dar kartą nusišaipyti, bet sudrebėjo ir padvėsė.
   Tolimesnė vietinių apklausa irgi nieko nedavė. Pasirodo, vietinis kunigas liepė surinkti visus žuvusius ir palaidoti, o sužeistus nuvežti į vietinio miestelio pirtį, kur jis pabandys juos išslaugyti. Pakalbėję su pora lengvai sužeistų nieko naujo nesužinojo. Bailiai liko gyvais tik todėl, kad išgirdę pirmus šūvius iškart pabėgo ir dabar žiūrėjo susigėdę į maskvėnus, ieškodami pritarimo tokiam poelgiui. Aleksejus, matydamas, kad pasala nepasisekė, nes tarp nukentėjusių buvo vieni saksai, įsakė jiems grįžti pas savo kurfiurstą, visiškai nesitikėdamas, kad tie papasakos teisybę. Pats su grupele karininkų nutarė sekti gurguolės ir nuvarytų arklių pėdsakais toliau į pietvakarius.
  
   Dabar, praėjus dviem savaitėms paieškų, jis vis dar bandė save įtikinti, kad pasielgė teisingai. Žinojo, kad beliko tik garbingai numirti, bet privalėjo išsiaiškinti, kas visų jo bėdų kaltininkas. Pėdsakus jau seniai pametė, bet pakelės karčiamose už atitinkamą sumą išgirsdavo pasakojimus apie tuose kraštuose siaučiančią arkliavagių gaują ir net kur yra jų būstinė. Tik tos žinios visada pasirodydavo per senos, o pašnekovai būdavo vis godesni.
   Aleksejus su neapykanta pažiūrėjo į spiginančią ryto saulę, rodančią, kad šlapdriba pasikeis nemažu šalčiu. Kai kuriems iš grupės jau nušalo nosys arba ausys, į kojų pirštus, nusimovę batfordus, bijojo net pažiūrėti, o laikas, skirtas nugalėti skausmą, kai jie sušildavo, darėsi vis ilgesnis. Poručikas bijojo, kad jei iki vakaro nesuras dar vienos karčiamos, jie gali paprasčiausiai sušalti šiuose bekraščiuose miškuose.
   Priėjęs Jusuf Chanas sušnibždėjo:
   - Aleksejau, turime didelių problemų. Paskutinėje karčiamoje mūsų paraką pakeitė smėliu.
   Poručikas ir taip žinojo, kad gaudo savo mirtį, todėl tik pažiūrėjo liūdnai į draugą ir nušlubavo tolyn.
   Kada kelyje pasirodė keletas, apsirengusių baltai ir paslėpusių po numirėlių kaukėmis veidus raitelių, o visas miškas apsispygliavo panašiais vaiduokliais, ginkluotais muškietomis, jėgų priešintis beveik neliko. Maskvėnų kūnai peržvarbo iki kaulų, o sudrėkęs paskutinis parakas pistoletuose tik tuščiai sušnypštė, atimdamas paskutinę viltį garbingai numirti. Užpuolikai lengvai atmušė pervargusių karių pastangas pasipriešinti ir greitai visus nuginklavo.
   Aleksejus išsitraukė špagą ir parodė kelis nepatogius judesius į priešo pusę. Išėjęs į priekį mirties pasiuntinys lengvai atrėmė visus jo išpuolius ir išmušė ginklą iš sušalusių pirštų. Nusiėmęs kaukę jis ištarė:
   - Poručike, leidžiu jums pasirinkti. Jūs jau nelaisvėje ir tik jūsų garbės žodis ir priesaika padės man apsispręsti, mirsit jūs čia ar pagyvensit kelis metus nelaisvėje?
   - Noriu žinoti, prieš ką mes visą laiką ruošėmės kariauti? - išsikosėjęs Aleksejus išdavė seniai jį kankinusį klausimą jaunam vaikinui.
   Čia iš už plėšikų vado peties išlindo išsiviepęs Siciliečio veidas.
   - Aleksejau, leisk man pristatyti savo vadą ir draugą, bajorą Tadą Žemckį.
  
   Poručikui nieko kitko nebeliko, kaip sutikti. Jis tik nežinojo, kad bučiavęs kryžių ir davęs kartu su savo karininkais kraujo priesaiką nekenkti vietiniams žmonėms ir nepabėgti iš nelaisvės per artimiausius trejus metus, pasiliks čia daug ilgesniam laikui.
  
   Aleksejus Smirnovas - Beloozerskis į Maskvą sugrįš tik po šešiolikos metų, caraičio Aleksejaus Romanovo svitoje.
  
Связаться с программистом сайта.

Новые книги авторов СИ, вышедшие из печати:
О.Болдырева "Крадуш. Чужие души" М.Николаев "Вторжение на Землю"

Как попасть в этoт список
Сайт - "Художники" .. || .. Доска об'явлений "Книги"