Вилкат Артур : другие произведения.

Запахи

Самиздат: [Регистрация] [Найти] [Рейтинги] [Обсуждения] [Новинки] [Обзоры] [Помощь|Техвопросы]
Ссылки:


Оценка: 3.86*5  Ваша оценка:
  • Аннотация:
    Начало нового проекта. Это не АИ!

  Запахи
  
   А как он пах; - весной и небесной голубизной, бурей лета и свежо распахнутой травой и ещё - Охотой!
   Слуга хозяина передал ему мой поводок и я, впервые, была благодарна ему за это. На так пахнувшую дичь ещё не Охотилась.
   -Вы хотели самку волкодава? Хирург всегда готов к благодарности.
   - Скажи Хирургу, что я его в гробу видал, - ответила очередная жертва. - Но за подарок дзенькую бардзо.
   Дичь почесала мне шею, надеясь приручить, но я не сдалась. Хотя его Запах сводил меня с ума так, что даже соски набухли. Ни как не могла понять, что со мной происходит, ведь это только очередное задание моего Хозяина.
   "Но почему он так пахнет?"
   - Хирург сказал, что после того, как ты помог разрулить дела с Шатом, у него претензии к тебе больше нет.
   - Скажи ему, что бы он купил себе белые тапочки. Понадобится, если захочет всунуть свой нос в мои дела.
   Новый хозяин схватил меня за поводок и потряс.
   " А как он пахнет".
   Запахи, идущие от него сводили меня с ума и заставляли тереться об его ноги. Попробовала полизать ему ладонь, стараясь понять, не новый дезодорант ли это. Мужчина-самец разрешил.
   - Нет, этот Запах идёт из внутри, - решила.
   - Поводок и обруч,- расстегнул и протянул слуге. - Передай Хирургу. Мне они не понадобится. Сука и так будет слушаться меня.
   Запахи свободы заполнили меня и я начала прыгать вокруг этого Воина, радуясь снова наплывшими запахами. Молодой вампир побелел, выделяя запах Страха.
   - Придержите её! Иногда она срывается и становится очень агрессивной!
   - Я знаю, - ответила моя новая Жертва и почесала мне за ухом. - Я знаю!
  
   Я лепетала за новым хозяином и обнюхивала его. Ненависть, Одиночество, Растерянность - именно этим пахли обычно Двуногие, но от Воина веело совсем другим настроением. Спокойствие - именно так я могла ощущать его запах и ещё раз захотела полизать его руку, понимая, что так тоже Сила придёт ко мне.
  
   Новая дичь привела меня к себе домой и я сразу обнюхала все углы и приказала домовому не лентяйничать, а то пауки совсем обнаглели. Сожрав пару из них, показала Матушке плетении, что теперь я отвечаю за порядок в этих хоромах.
   Спустившись в приёмную, потёрлась об ноги новой Добычи. До полуночи осталось достаточно времени, что бы выяснить, - откуда у неё этот запах Знания. Даже позволила почесать мне за ухом и брюхо. От этого его прикосновении мои соски затвердели и я чуть не сдалась призыву отдаться ему.
   - Пошли, - послал мне запах.
   Спускаясь за ним в подвал, всё время спрашивала себя - "Откуда у Дичи эта способность руководить запахами? Он не вампир, не волколак и даже не лесной? Как то похоже пахли оба ведьмаки перед смертью, но и них не было запаха Знания".
   Мужчина пропустил меня первой в холодный подвал и я почуяла, что всё здесь пахнет Изменой. Хотела уже увильнуть, но тяжёлая рука схватила меня и припечатала к земле.
   - Хирург хотел подсунуть мне свинью, но даже сам не догадался - какой сделал подарок. Мне только интересно, почему у вилкаты кровь вампирамаи отдаётся.
   Серебренная цепь обхватила моё тело и боль начала жечь кожу.
  
   - Шлюха, проститутка, - слова матери ранят больше, чем предательство. Она даже не хочет выслушать меня, полагаясь на оговорки отчима.
   - Весь год наблюдала, как ты виляешь хвостом перед ним и хочешь увести от меня, - ещё одна оплеуха зазвенела в моей голове.
   Толстая, пьяная женщина, которую всегда называла матерью, поправляет свои, переставшими быть светлыми, волосы. Отчим вовсю ухмыляется, стоя за её спиной, давая понять, что в следующий раз он достигнет своего. Вдруг мама хватает с печи совок и врезает им в лоб мужика.
   - Никогда она не будет твоей, так-как с сегодняшнего дня её здесь даже духа не будет!
   Отчим зажимает ладонью кровоточащую рану и убегает, а мама начинает приближаться ко мне, постукивая совком в свою ладонь. Я еле успеваю захлопнуть дверь, перед её носом и бегу долго, не останавливаясь, пока не понимаю, что меня она уже не догонит. Холод осенней земли пронизывает мои босые ноги и я понимаю, что на этот раз сбежала только в ночной рубашке, в которой и так сияют дыры, оставленные руками отчима. Мне, в очередной раз надо решить, у кого теперь переночевать.
  
   Я очухалась в норе Врага от приступа боли. Он как раз старался накормить меня какими то вонючими помоями и я связанными руками постаралась отодвинуть тарелку. Руками? Посмотрев в низ, заметила, как мои лапы превращаются в ноги и, завыв от ненависти, постаралась укусить Врага. Да только он дёрнул серебреную цепь и боль снова заткнула моё горло. Уже забытые воспоминания снова затопили меня.
  
   Священник Аудрунас из нового костёла, пару раз угостил меня конфетами, предлагая поучаствовать в их богослужении. Они устроились тут совсем недавно, но я долго колебалась просить у них помощи. Что то всё время меня останавливало.
   Но теперь другого выбора не было. Мама выгнала из дома и на этот раз она говорила серьёзно. Знала, что церковь всегда предоставляет приют сиротам и скоро колотила в недавно покрашенную дверь костёла. Долго ждала, продрогла вся, но наконец стук достиг чьих то ушей и мне открыли.
   Проскользнув мимо высокого, сухого мужика, подбежала к алтарю и заученную с детства фразу:
   - Я прошу у вашей церкви Защиты и Приюта!
   Когда собравшиеся в церкви люди начали шептаться между собой, испугалась, что не правильно произнесла Просьбу, но вскоре несколько одетых в сутаны людей с самим священников во главе обернулась ко мне.
   - Дитё, ты и вправду хочешь спросить приюта в нашей церкви?
  
   Отец однажды отвёз меня в костёл из красных кирпичей с тремя башнями и звенящими колоколами. Там у входа ещё такие сладкие петушки на палочке продавали и солнышко светило. Это было последнее светлое воспоминание в моей жизни. Скоро папа погиб и мама возненавидела меня. Но его слова, что если мне будет плохо, то надо пойти в дом Бога и просить о помощи, запомнила на всегда.
   - Церковь обязана предоставлять приют всем просящим! Такой закон!
   - Что ты знаешь о наших законах, детка? - зашипела одна красивая госпожа и схватила меня за плечо.
   Невольно сбросила её руку. Женщина побелела и обняла ладонь.
   - Она меня ранила! -тихо изрекла.
   Не зная, что делать, спряталась за большим креслом. Если и оттуда меня вышвырнут, жизнь закончится.
   - Я не хотела! Нечаянно вышло!
   Собравшиеся меня совсем не слушали. Окружив красивую женщину, они только шептались между собой. Я, даже натянув весь свой слух, еле различала отрывки их спора.
   - Человеческий ребёнок ранил одного из наших. Этого не может быть. Неужели в Литве снова показались люди старой крови? Она попросила у нас приюта! Отказать не можем! Кто её родители? Девушка слышит и понимает, что мы говорим. Неужели?
   Прихожане наконец перестали спорить и обратили своё внимание на меня.
   - Деточка, скажи, ты слышала и поняла о чём мы разговаривали? - спросил высокий красавец.
   - Вы, не можете отказать мне в приюте, - правда? И я не старуха, как вы говорили. Меня просто мама хочет убить, - слёзы сами собой потекли из моих глаз.
   Они очень зло смотрели на меня, пока не заговорил один старичок.
   - Ребёнок человеческий прав! По нашим законам, я объявляю ему своё покровительство.
   Выкарабкавшись из под кресла, я подбежала к нему и обняла.
   - Дяденька, только не оставь меня! Всю жизнь служить вам буду!
   Старик окутал меня своей хламидой и я прикоснулась к его холодному телу. Неуютно было, но другого выхода не могла найти.
   - Слышали, она ещё и присягнула, - прогремело.
   Так я познакомилась с своим Учителем.
  
   Это начало моего нового проекта! Само вступление написано на литовском и ждёт своего перевода. Но если только кому-то понравится:)
   Будет много литовской и мировой мифологии в новейшей обработке. Так - что жду тапочек.
  
   Дальше выбрасываю вступление на литовском, но если модераторы не пропустят литовского шрифта, люди, знающие мой родной язык, не переживайте!
   http://www.rasyk.lt/kuriniai/188778.html
  Там можете читать начало проекта на литовском
  
  С уважением Артур Вилкат
  
  
  
  
   Kvapai MT:Siaubas
  
   O kaip jis kvepėjo; - pavasariu ir dangaus mėlyne, vasaros audra ir šviežiai nupjauta žole ir dar Medžiokle.
   Šeimininko tarnas perdavė jam mano pavadėlį ir aš pirmą sykį buvau dėkinga už tai. Taip kvepiančios Aukos dar neturėjau.
   - Norėjote vilkšunio kalaitės? Chirurgas visada linkęs atsidėkoti.
   - Pasakykit Chirurgui, kad mielai jį grabe matyčiau, - atsakė eilinė Auka. - Bet už dovaną dėkoju.
   Vyras pabandė pakasyti man už ausies, norėdamas prijaukinti, bet aš nepasidaviau. Nors jo kvapas taip vedė iš proto. Net nesupratau, kas su manimi darėsi, juk tai tik dar viena mano šeimininko užduotis. Bet kodėl jis taip kvepia?
   - Chirurgas sakė, kad po to, kai padėjai atsikratyti Šato, jis neturi tau jokių zajavų.
   - Dar sykį perduokit jam, kad nusipirktų baltas šlepetes. Jų prireiks, jei nuspręs manimi susidomėti.
   Naujas šeimininkas sugriebė mane už antkaklio ir papurtė. O kaip jis kvepia. Palaižiau jam ranką, norėdama išsiaiškinti ar tai ne naujausias dezodorantas. Vyriškis - patinas leido.
   - Ne, jo kvapas eina iš vidaus, - nusprendžiau.
   - Antkaklį, - atsegė ir pratiesė tarnui, - perduokit Chirurgui. Man jis nereikalingas. Kalė ir taip klausys manęs.
   Čia laisvės kvapai visiškai užpildė mane ir pradėjau raitytis prie naujo šeimininko kojų. Jaunas vampyras išbalo, skleisdamas Baimės kvapą.
   - Prilaikykit ją. Kartais kalaitė nesusivaldo ir tampa labai agresyvi.
   - Aš žinau, - atsakė naujoji Auka ir pakasė mano kaklą. - Aš žinau!
  
   Aš bindzenau šalia naujo šeimininko ir uosčiau jį. Neviltis, vienatvė, pagieža - visu tuo kvepia dauguma dvikojų, bet nuo kario sklido visai kitas pojūtis. Ramybė - būtent taip jo kvapą įvertinau ir dar sykį užsinorėjo jį palaižyti pasistiprinant energija. Ir dar Žinojimo kvapas.
  
   Naujoji Аuka parsivedė mane į savo namus, kur aš iš karto apuosčiau visus kampus bei įsakiau naminiui netingėti, nes vorai visiškai įsijautė. Suvalgiusi porą iš jų, parodžiau Tinklų prižiūrėtojai, kad dabar aš atsakau už tvarką šiuose kambariuose.
   Nusileidusi į priimamąjį, pasitryniau į irštvos šeimininko kojas. Iki pilnaties liko pakankamai naktų, kad galėčiau išsiaiškinti iš kur pas jį tas Žinojimo kvapas. Net leidau jam pakasyti man už ausies ir papilvę. Nuo jo prisilietimo sustandėjo pieno liaukos ir aš vos suvaldžiau norą jam atsiduoti.
   - Einam, - pasiuntė man kvapą.
   Sekdama paskui į rūsį, galvojau - iš kur pas naują Auką sugebėjimas siųsti kvapus. Jis ne vampyras, ne vilkolakis ir net ne miškinis. Panašiai kvepėjo abu raganiai prieš mirtį, bet jie neturėjo Žinojimo kvapo. Vyriškis praleido mane pirmyn į vėsią irštvą ir pajutau, kad čia viskas kvepia Pavojumi. Norėjau sprukti atgal laiptais, kai tvirta ranka sugriebė ir prispaudė mane prie žemės.
   - Chirurgas, norėdamas pakišti man kiaulę, net pats nesuprato, ką jis dovanoja. Įdomu tik, kodėl vilkatės kraujas vampyrais atsiduoda?
   Sidabrinė grandinė apjuosė mano kūną ir skausmas pradėjo deginti kailį.
  
   [i]- Šliundra, prostitutė, - motinos antausiai žeidžia mažiau, nei išdavystė. Ji net nesiruošia tikėti manimi, iš anksto nusprendusi klausyti tik patėvio.
   - Visus metus stebėjau, kaip tu uodegą prieš jį vizgini, nuvilioti nuo manęs nori, - dar vienas antausis nuskambėjo mano galvoje.
   Stora girta moteris, kurią visada vadinau mama, pasitaiso savo kažkada buvusius šviesiais plaukus. Patėvis stovi jai už nugaros ir šaiposi, duodamas suprasti, kad kitą kartą jis tikrai pasieks savo tikslą. Staiga motina griebia nuo krosnies samtį ir žiebia jam į kaktą.
   - Nebus ji niekada tavo, nes nuo šiol kojos jos nebus šiuose namuose.
   Patėvis apsipila krauju ir išbėga, o mama pradeda artintis prie manęs, stuksendama samčiu sau į delną. Aš vos spėju užtrenkti duris jai prieš nosį ir bėgu ilgai, nesustodama, kol suprantu, kad jau nepasivys ir tik tada pajuntu, kad lauke ruduo, o aš tik su vienais naktiniais, kuriuose ir taip žiojėja patėvio rankų paliktos skylės. Žemės šaltis permerkia basas kojas ir susimąstau, pas ką šį kartą galėsiu pasislėpti.[/i]
  
   Skausmas, ir aš vėl atsipeikėjau Aukos irštvoje. Jis kaip tik pabandė pamaitinti mane kažkokiu dvokiančiu skysčiu. Rankomis, surakintomis storomis grandinėmis, pabandžiau atstumti dubenėlį. Rankomis? Pasižiūrėjau žemyn ir pamačiau, kaip mano letenos vėl virsta kojomis ir, sukaukus iš neapykantos, pabandžiau įkąsti Priešui, bet tas patraukė savo sidabrinę grandinę ir skausmas vėl užsmaugė gerklę. Jau pamiršti prisiminimai vėl užplūdo mane.
  
   [i]Dvasininkas Audrūnas iš naujos bažnyčios kelis kartus pavaišino mane saldainiais, kviesdamas apsilankyti jų pamaldose. Jie atsikraustė neseniai, bet ilgai nesiryžau prašyti jo pagalbos. Kažkas vis sustabdydavo.
   O dabar kito kelio neliko. Mama išvijo iš namų ir šį sykį ji kalbėjo rimtai. Žinojau, kad bažnyčia visada suteikia prieglobstį persekiojamiems ir greitai jau beldžiausi į neseniai pastatytų maldos namų duris. Ilgai laukiau, visai sužvarbau, bet pagaliau baladojimas pasiekė kažkieno ausis ir man atvėrė.
   Prasprukau pro aukštą, storą vyrą ir, pribėgusi prie altoriaus, sušukau girdėtą vaikystėje frazę.
   - Prašau jūsų bažnyčios užtarimo ir pagalbos!
   Baiminausi, kad ką nors ne taip ištariau, kai susirinkę salėje žmonės pradėjo šnibždėtis tarpusavyje, bet galų gale jų tarpe išsiskyrė keletas juodomis sutanomis apsirengusių maldininkų su pačiu tėvu Audrūnu priešakyje.
   - Vaikeli mano, ar tikrai tu nori paprašyti prieglobsčio tarp mūsų parapijiečių?
  
   Tėtis sykį mane nuvežė į raudonų plytų bažnyčią, su trimis bokštais ir skambančiais varpais. Ten dar tokius saldžius gaidukus ant pagaliuko pardavinėjo ir saulė švietė. Po jo žūties, palikusios mane vieną, daugiau tokių šviesių atsiminimų nepamenu. Bet tėvelio žodžius, kad, jei man bus blogai, tai turiu eiti į Dievo namus, įsiminiau visam laikui, todėl drąsiai atsakau.
   - Bažnyčia privalo skirti prieglobstį visiems to prašantiems. Toks įstatymas.
   - Ką tu žinai apie mūsų įstatymus, vaike? - prabilo viena graži ponia ir griebė mane už peties.
   Nevalingai nusimečiau jos ranką. Moteris išbalo ir suspaudė savo riešą.
   - Ji man įbrėžė, - tyliai sušnibždėjo.
   Nežinodama ką daryti , pasislėpiau už didžiulio krėslo. Jeigu ir iš čia mane išmes, gyvenimas baigsis.
   - Aš nenorėjau, netyčia išėjo.
   Susirinkusieji manęs neklausė. Apsupę moterį, jie tik kuždėjosi tarpusavyje. Įtempusi savo klausą, sugebėjau nugirsti ginčo nuotrupas.
   - Vaikas sužeidė vieną iš mūsų, tai neįmanoma. Nejaugi Lietuvoje pasirodė vienas iš seno kraujo? Ji paprašė mūsų prieglobsčio pagal visus įstatymus. Atsakyti negalime. Gal ji viena iš tų? Kas jos tėvai? Mergiotė girdi ir supranta, ką mes kalbame. Nejaugi?
   Susirinkę pagaliau atsisuko į mane ir pradėjo apžiūrinėti.
   - Vaikeli, pasakyk, ar tu girdėjai ir supratai, ką mes kalbėjome? - paklausė aukštas gražus vyriškis.
   - Jūs negalit atsakyti man prieglobsčio, - tiesa? Ir aš ne senė, kaip jūs manote. Mane tik mama nori nužudyti, - ašaros jau bėgo nesulaikomai.
   Jie labai piktai žiūrėjo į mane, kol įsiterpė vienas senukas.
   - Žmonių mergaitė teisi dėl mūsų įstatymų, todėl aš skelbiu jai savo globą
   Išlindusi iš po krėslo, pribėgau prie jo ir apkabinau.
   - Dėde, tik nepalik manęs, amžiais jums tarnausiu.
   Senolis apgaubė mane apsiaustu ir aš prigludau prie jo šalto kūno. Nepatogu buvo, bet ką darysi.
   - Girdėjote, jinai dabar dar ir prisiekė, - suskambėjo.
   Taip aš susipažinau su Mokytoju. Nusivedęs į savo celę jis pradėjo klausinėti apie mano gyvenimą.
   Papasakojau jam, kad mane išvijo iš namų, kur patėvis vis lindo su savo bjauriais pasiūlymais, kad mama nenorėjo manim tikėti ir kad ši bažnyčia - tai vienintelė belikusi viltis.
   Senis glostė mane savo šaltomis rankomis ir klausinėjo, Jam viskas buvo įdomu - kokie žmonės gyvena mano kaime, kodėl mano mama geria, ką valgo mano patėvis? Aš vos spėjau atsakinėti, - suprasdama, kad mano svajonės susirasti šeimą išsipildė.
   Ten aš ir užmigau ramybėje, tikriausiai pirmą sykį per paskutinius dvejus metus.[/i]
  
   Skausmas pažadino. Už grotų vėl pasirodė Priešo veidas. Jis klausė, kaip mane sugebėjo paversti Nakties valdove, o aš tik verkiau. Būti dvikoje ir atsisakyti visų naujų pojūčių - kančia neišsakyta. Galų gale, jis nustojo mane kamantinėti ir pro grotas įkišo lėkštę sriubos. Nusišaipė pamatęs, kad nespėjau prišokti ir įkąsti jam į ranką. Atsisėdau kampe ir vėl pradėjau žliumbti. Nejaugi pasaka baigėsi ir vėl teks grįžti pas dvikojus.
   Pertraukė tylus kostelėjimas kairėje. Už grotų stovėjo naminis ir rodė man į atšalusį sriubos dubenėlį.
   - Panele, jūs vis dėl to pasistiprinkite, šeimininkas bus labai nepatenkintas.
   Grotos sudrebėjo nuo mano kūno ir atmetė atgal.
   - Išdavike, dvikojams tarnauji.
   Pasakiau ir prisėdau. Juk, praradusi savo pavidalą, jo neturėčiau regėti.
   - Naminuk, a naminuk, - nusprendžiau prisimeilinti. - O kodėl aš tave matau ir galiu kalbėtis, juk dvikojams to neleista?
   Dėdulė patogiai įsitaisė netoli grotų ir nusišaipė.
   - Seno kraujo žmonės visada tai gali, bet dauguma jau nenori. Ir tu nenorėjai, kol tavęs nepakeitė. O dabar, suvalgyk sriubą! Šeimininkas trokšta, kad tu gyventum
   Teko nusileisti ir pasistiprinti, tačiau jau pirmas nurytas šaukštas pradėjo deginti mano gerklę ir vidurius. Supratau, kad bjaurus naminis su savo šeimininku nunuodijo mane, apgavo ir vėl prasmegau į tamsą.
  
   [i]Tada, atsibudus, apėmė keistas noras kuo greičiau bėgti iš tos bažnyčios, bet sėdintis prie stalo ir rašantis senolis mane sulaikė.
   - Tai ką, vaikeli, nepatogu čia. Suprantu. Gali išeiti ir grįžti pas mamą, jei panorėsi.
   Atsisuko ir aš išsigandau įsižiūrėjusi į jo veidą. Rainos katės akys ryškiai kontrastavo su pilka veido spalva. Viso to vakar, žvakių šviesoje, nepastebėjau, bet, dabar, pro apdulkėjusį langą šypsojosi saulutė ir viskas išryškėjo.
   - Dėdule, kas jūs? - pralemenau.
   Senolis atsistojo ir priėjo prie mano lovos. Išsigandusi susigūžiau, apėmus savo kelius, stebėdama jį akių pakraščiukais. Kiek pavaikščiojęs, pagaliau prisėdo ant patogiai prislinkto krėslo.
   - Vaikeli, žmonės mus dažnai vadina vampyrais.
   - Kietai čia, - negalėjau sulaikyti nusistebėjimo. Mačiau filmą su labai gražiais aktoriais apie juos ir iškart pareiškiau senoliui, kad noriu būti tokia kaip ir jie. Juk visi žino, kad vampyrai nemirtingi ir gali vienu rankos mostelėjimu pasiųsti visus priešus į pražūtį. O atkeršyti man kai kam taip norėjosi.
   Seniokas labai ilgai klausinėjo, kam ir kokiais būdais noriu atsilyginti, kol galų gale visiškai mane supainiojo. Kaip tai jiems visko to padaryti neleidžia įstatymai - juk visi žino, kad vampyrai, tai nakties valdovai ir jiems viskas galima. Atsakinėdama į klausimus pagaliau supratau, kad man belieka vienas kelias - pakeisti kraujo sudėtį, nes manasis kažkuo neatitinka tų visų rezusų ir minusų. Sutikau iš karto, bet nežinojau, kad tai labai skaudės ir truks taip ilgai.
   Kai pamačiau, kad apaugu storais plaukais, išsigandau, bet grandinės, pritvirtinusios mane prie stalo, neleido pabėgti, o ir senolis suriko, kad viskas daroma dėl būsimų mano sugebėjimų. Klausiau, ar negalėčiau pasilikti žmogaus pavidalo, bet Mokytojas paaiškino, jog to reikia, kad sugebėčiau atsilyginti visiems mane skriaudusiems kaimo gyventojams. O tokių buvo daug.
   Patėvis, vis lindęs su savo bjauriais pasiūlymais, kaimo policininkas, atsisakęs priglobti, kai pabėgau nuo motinos niuksų, kaimynų Radziūnų sūnus, pasišaipęs iš mano suknelės. Kuo daugiau kalbėjausi su senoliu, tuo labiau įsitikinau, kad mano paskirtis yra keršyti dvikojams, nemačiusiems kokia gulbė slepiasi po bjauriojo ančiuko plunksnomis. Iš pradžių nesupratau, ką Mokytojas norėjo tuo pasakyti, bet jis papasakojo apie Nakties valdovų vaiką, užaugusį žmonių tarpe ir, apie tai kaip iš jo tyčiojosi nešvarūs kaimiečiai, ir kokią baimę jie patyrė, kai, padedamas seno vampyro, atskleidė savo galimybes. Tą vakarą aš galutinai daviau sau žodį tapti tikra Nakties valdove, kad ir ką tektų iškentėti.
   Po kiek laiko, pradėjau justi Kvapus ir supratau, koks nuostabus pasaulis supa mane. Kaukai, maumai, naminiai ir kiti, vienas po kito, pradėjo rodytis man, pasakodami, kaip reikia jausti visumą. Saulės šviesa vienu metu deginti pradėjo, bet kai pasiskundžiau seniukui, jis uždengė visus langus ir dar ilgai stovėjo prie mano lovos, keisdamas adatas.
  
   Skaudėjo labai!
  
   O paskui atėjo laikas, kai Mokytojas pagaliau nuėmė nuo manęs pančius bei atjungė visas lašelines ir, švelniai nukėlęs nuo operacinio stalo, pastatė ant visų keturių letenų. Pirmi silpnieji žingsniai skausmu atsiliepė sąnariuose, bet su kiekvienu judesiu nakties energija maitino mane ir greitai aš pradėjau lakstyti po didžiulį kambarį ir uostyti kvapus. Mokytojas skleidė pasitenkinimo Kvapą, o jo padėjėjas Sumišimo ir, kaip man jau tada pasirodė, - Neapykantos.
   Jie išaiškino, kad visą jėgą įgausiu pilnaties metu ir būtent tada galėsiu pradėti patėvio medžioklę ir pajusti visą net ne Nakties, o Sutemų valdovės jėgą. O iki tol reikėjo praeiti dar vieną išbandymą.[/i]
  
   Trys patinai ginčijosi šalia mano narvo.
   - Tu pažiūrėk į ją, ten žmogaus beliko tik nuodraiskos. Ji net paprastos sriubos, su prieskoniais negalėjo suvirškinti.
   - Ten buvo įmaišyti česnakai ir gvazdikai. Kas galėjo žinoti, kad parduotuvės etiketė meluoja?
   - Jaunuoli, - įsiterpė trečias. - Mūsų darbe, kiekviena smulkmena gali būti mirtinga.
   - O koks skirtumas? - ką tik užuodžiau, Nevilties kvapą, jauno šuniuko balse - kai tik sužinosime kas atsitiko Daliai Grigaitei, vis tiek turėsim užmušti jos išperą.
   Trečias, kuris kvepėjo kažkuo labai pažįstamu ir seniai užmirštu, paskleidė Pykčio bangą, bet greitai nusiramino.
   - Per daug mįslių! Nežinom, ką vėl sugalvojo vampyrai? Juk tai antras žinomas atvejis per visą istoriją, kai mūsų kraujo žmogus staiga tampa tamsos tarnu.
   Užuodžiau, kaip išsigando Šunykštis.
   - Bet gi Likaoną* prakeikė dievai, o čia mes jaučiame žmonių chemiją.
   - Tylėk, ji jau atsipeikėjo, - pasiuntė Pavojaus signalą, kvepiantis pavasariu Priešas.
   Pramerkusi akis, pastebėjau kaip du dvikojai kalbasi su trečiu, išsiskiriančiu savo apžėlusiu veidu. Keista, bet juo ir buvo tas šunykštis, todėl nusistebėjau jo ūgiu bei mase. Dar sykį pabandžiau atskirti jų Kvapus.
   Jaunuolis skleidė Nerimą, Sumišimą ir Pyktį. Priešas kvepėjo - jis tiesiog kvepėjo ir nuo to Kvapo aš buvau pasiruošusi inkšti iš laimės ir noro jam atsiduoti. Vargais negalais susitvardžiusi, atkreipiau dėmesį į žilą senį, kuris kaip tik priėjo prie mano narvo. Kažkas tokio pažįstamo ir artimo, pamiršto.
   - Labas, Eglute, - kreipėsi į mane.
   - Aš jau ne Eglė - aš Sutemų valdovė.
   - Tikrai? - senis staiga pasikeitė ir jo veidas pasidengė plaukais, kaip ir pas šunioką. O kai jis pasiuntė man Senolio kvapą, visai pasimečiau.
   Mokytojas kvepėjo panašiai, bet tai buvo kilmingas vampyras. O tie du atsidavė šviežiai nupjauta Žole ir Mišku.
   - Na kaip Eglute, ar užuodei, kuo mes kvepiam. Tikiuosi, to jausmo iš tavęs neatėmė?
   Išsigandusi susirangiau pačiame tolimiausiame narvo kampe. Kol šunykštis ir senas patinas siuntė Pykčio bei Nevilties kvapus, dvikojis Priešas, kvepiantis Pavasariu Žmogus, akino mane kaip saulė.
   - Kas jūs?
   - O kas esi tu? Kodėl mes tavyje užuodžiame žmonių chemiją ir truputį vampyrų kraujo. Mūsų giminėje tai buvo laikoma neįmanoma, Eglute.
  
   [i]Mokytojas vėl paėmė mano seilių pavyzdžius ir sumaišė juos su kitais smirdinčiais skysčiais siaurame stiklainyje. Pripildė jais du švirkštus ir kreipėsi į savo padėjėją.
   - Dabar aš priimsiu savo prigimtį, o tu pasistenk tapti panašus į tikrą žmogų. Kuriam iš mūsų pasiseks - taps tikru Šešėlių valdovu. Seniai laukiau tos akimirkos, juk, po Vlado Cepešo* ir Bairono*, niekas iš mūsų giminės nesugebėjo prilygti jiems savo sugebėjimais, o čia Ryto angelas* atsiuntė mums tokią dovaną.
   Mokytojas suleido sau ir padėjėjui po šiek tiek skysčio ir jie abu prisėdo. Greitai jis kreipėsi į savo tarną.
   - Imk knygą ir rašyk. Jaučiu tokį pakylėjimą, lyg skraidyti ne tik sapnuose galėčiau. Nejaugi protėvių sugebėjimai, kuriuos laikėme legendomis, pasakomis buvo tiesa?
   Mokytojas kalbėdamas pradėjo užsikirtinėti bei nutylėti žodžių pabaigas ir aš užkaukiau. Pradžioje tyliai, o po to, matydama kaip mirtis apgaubia jį, ir visa širdimi. Jis paliko mano gyvenimą kančiose, net neatsisveikinęs, ir pradžių visiškai sudžiūdamas, o po to ir apimtas, išsiplėtusios po visą jo kūną, ugnies.
   O aš tik stebėjau šį mirties laužo šokį ir kaukiau, suprasdama, kad daugiau nematysiu žmogaus, kurį taip norėjau vadinti tėvu. Kaukiau, kol Kvapas šalia manęs atsiradusio Didžiulio ir Galingo, neprivertė nutilti. Inkšdama susirangiau į kampą, supratusi, kad mokytojo klapčiukas tapo kažkuo daugiau negu paprastas vampyras. Kai senolis klausydamas mano pasakojimus apie kvapus, tik šypsodavosi, juos aprašinėdamas, - jo jaunas tarnas dabar ne tik juos užuodė, bet ir galėjo valdyti. Iškart pajutau, kad dabar priklausysiu ne geram senukui, o alkanam ir žiauriam vampyrui. Ir jo Kvapas nežadėjo nieko gero ne tik man, bet ir daugeliui dar nepažįstamų būtybių.
   Tapęs Šešėlių valdovu, jis ištęsėjo savo pažadą išmokyti mane medžioklės ir greitai su juo, visą pilnatį, gainiojom patėvį, kol tas išsikraustė iš proto ir pradėjo loti kaip šuo bei vaikščioti keturiomis. Iš pradžių nesupratau, kodėl Šeimininkas neleidžia jo pribaigti, bet jis papasakojo apie keršto būdus, tarp kurių pačiu kvapniausiu yra menas taip sunaikinti priešo savimonę taip, kad tas iki gyvenimo pabaigos bijotų nakties, kada tu vėl vėl gali pasirodyti jo košmaruose.
   Man toks žaidimas labai patiko ir paskui dar kelis kartus medžiojome tuos šlykščius dvikojus iš kaimo. Gaila tik, kad mamytės brangiausios ten jau net kvapo nepajutau. Kelis sykius prie mūsų prisijungė ir dvasininkas Audrūnas, kol Šešėlių valdovas pasakė, kad tapti tikrąja Sutemų valdove galėsiu tik nugalabijusi ir kelis niekam tikusius vampyrus. Nuvedęs į jų dievo namus, leido man paišdykauti, tik labai pyko, kai, nužudžiusi kurį nors iš jų, aš išgerdavau Nakties vaikų Jėgą pirmiau, nei pats Valdovas. Pyko ir baudė, nors tai suteikdavo man tiek energijos, kad kartais negalėdavau susilaikyti.
   Po tos nakties daugiau kitų vampyrų nežudžiau ir man uždėjo antkaklį, privertusį paklusti kiekvienam Šešėlių valdovo įsakymui.
   Už tai jis leido laikas nuo laiko medžioti dvikojus ir jų žiniuonis bei kunigus. Kol sužinojo apie vieną raganių, kuris kažkuo supykdė vampyrus. Taip aš atsidūriau rūsyje, už grotų, visų išduota ir apleista.[/i]
  
   Naminis tvarkė mano narvą ir burbėjo.
   - Matai, kokia išlepinta pasirodė. Česnakų ir gvazdikų neperneša. Pusę aslos apvėmė, kol gaivaliojosi. O šeimininkas taip nemėgsta netvarkos! Vėl žiūrės nepatenkintas. Išvys dar ko gero?
   Pabandžiau jį pritvoti letena, bet kur tau. Jis staiga pasivertė spygliuotu geležiniu kamuoliuku ir vėl teko laižyti kraują iš žaizdelės letenoje.
   - Per paskutinius du šimtus metų, dar nemačiau jo tokio supykusio. Ir vis dėl kažkokios kvailos istorijos su vilkatų patele, praradusios viltį ir atsisakiusios tarnybos.
   Mostelėjęs šluota, permetė mane į kitą narvo galą. Žinojau, kad kiekvienas naminis, ištarnavęs pakankamai ilgai vienam savininkui jo irštvoje, įgauna papildomų jėgų, bet dar niekada nesusidūriau su tokiu galingu būsto prižiūrėtoju. Tik dabar apsiuosčiau rūsyje ir pajutau, kodėl čia įšokus iškart pajutau Pavojaus kvapą.
   Tos rusvos keramikinės plytelės slėpė seno mūro liekanas, tokio seno, kad mano juslė net neleido nustatyti jo amžiaus.
   - Tai jau apsiuostei? - pašaipiai suburbėjo Priešo tarnas. - Pagaliau. O tai galvojau, kad viena kvaila vilkatė, taip ir neišklausiusi išgyvenimo kursų, jau visai atbuko.
  
   Mokytojas ir Šeimininkas mane mokė prijaukinti Senuosius bei Kitus, todėl iš karto prisiminiau visas Naminių silpnybes. Jiems reikia visada pritarti bei girti jų namus. Ir pulti, kai tik plaukų kuokštelis ant ausų galiukų nusvyra. Tai parodo, kad jie pagaliau atsipalaidavo ir praranda ryšį su saugoma vieta, kuri suteikia jiems papildomų jėgų.
   - Naminuk, nepyk! Aš daugiau taip nedarysiu!
   Mažas, kvepiantis pelėsiais padarėlis nenustojo mojuoti šluota, bet jo judesiai sulėtėjo.
   - Matau, labai gerai namą prižiūrite. Tikriausiai jo šeimininkas jumis labai patenkintas?
   Plaukeliai ant ausų pradėję leistis vėl pakilo į viršų. Matyt, ne nuo to pradėjau.
   - Na aš norėjau pasakyti, kad rūsys nors ir senas, bet labai jaukus, o tie kambariai viršuje tokie gražūs ir iščiustyti, kad ir seno kraujo didikams ne gėda juose gyventi. Visi kiti apylinkės naminiai turėtų tau labai pavydėti ir gerintis.
   Senolis vėl pastūmė mane savo šluotą į šalį ir nusišaipė:
   - Štai tu juose ir apsigyvenai. O visi apylinkės naminiai man jau pavydi, išgirdę, kad aš prižiūriu kvailą vilkatę, kuri vemia ant grindų, o ne į dubenį.
   - Aš daugiau taip nedarysiu. Pažadu. Padėsiu net padėti jums tvarką šiuose namuose palaikyti. Juk mokytis iš tokio gero ir puikaus naminio visada garbė. Man net įdomu, kaip jūs, būdami tokio senyvo amžiaus, taip puikiai išsilaikėt? Juk jums, daugiau, nei trys šimtai metų? Tikriausiai? O atrodote, kaip šimto penkiasdešimties.
   Plaukai kuokštelyje ant ausų suvirpėjo ir nusviro. Aš puoliau, ketindama atkeršyti tam Priešo tarnui, bet jo šluota įmūrijo mane į kalėjimo grotas.
   Kai atsipeikėjau, iškart pajutau Jo kvapą. Ir susiraičiau pačiame tolimiausiame narvo kampe.
   - Bravo. Puikus vaidinimas. Bonifacijau, aš vos nepatikėjau, kad jūs jau pasidavėte tos jaunos vampyrės, ar kas ji ten, kerams.
   - Ką jūs, meistre, - plaukai naminio ausų viršuje šįsyk iš tikrųjų nusviro žemyn ilgomis sruogomis.
   - Apgavo, bjaurybės! - supratau. - Paskubėjau.
   O tuo metu abu mano priešai toliau ramiai kalbėjosi rūsio viduryje.
   - Na, ir ką supratai?
   - Senojo Šiaurio mokykla. Randai apie pirmąjį belaisvį iš to klano primena save iki šiol.
   - Reiškiasi Čičinskai* vėl užėmė Oginskių vietą. Štai todėl dabar nejaučiu nei vieno iš jų didikų ir vis spėliojau, kur jie prapuolė.
   Priešas pagaliau atkreipė dėmesį į mane.
   - Egle, gal tu papasakosi, kas atsitiko su vienos bažnyčios, iš tavo kaimo, maldininkais? Ir kaip jie žuvo?
   - Aš išgėriau jų Jėgą! - atsiliepiau piktai. - Ir tavo išgersiu, kai tik Šešėlių valdovas mane išlaisvins.
   Čia į rūsį nusileido Senolis su Šunykščiu ir jo Kale. Jie trumpai pasikalbėjo su Priešu ir pasiuntė Pykčio kvapus.
   - Meluoji! Vampyrų bažnyčią Daujėnų kaime sunaikinom mes!
   Pareiškė, tai pareiškė. Dar niekas manęs taip neįžeidė, todėl iš kart jiems atrėžiau.
   - Daujėnų? Taigi, aš iš Gelgaudiškio! Ir aš, niekada nemeluoju!
   Priešas su vilkatais tik susižvalgė ir iškart išbėgo, pasiėmęs Senolį. O aš supratau, kad mane eilinį kartą apgavo. Prisėdau kampe, Vienatvės kvapo apsupta.
   Šunykštis su savo patele tuo metu pradėjo aptarinėti mane.
   - Tai tos Grigaitės išpera! Matai, kur priveda atsisakymas tarnauti! Net su vampyrais susidėjo!
   - Bet gi ten buvo tokia romantiška istorija. Vilkatė ir žmogus - Inkvizitorius.
   - Na ir kas? Kai jį nužudė, Grigaitė sulaužė savo kraujo priesaiką antrą kartą.
   - Tu, teisus. Bet tik pasižiūrėk, kokia bjauri ta kraujomaiša yra. Dar niekad mūsų klanas nenusileido taip žemai, kad susidėtų su vampyrais.
   - Tai aš - bjauri? - neiškenčiau. - Tu, geriau pasižiūrėk, koks tavo kailis spuoguotas? Kokie nušiurę tavo plaukai, ir kokios trumpos tavo kojos? Gražuolė, bl.t, atsirado!
   Kalaitė prišoko prie narvo ir pradėjo grabaliotis letena apie mano kaklą. Tokios progos seniai jau laukiau. Suleidusi Sutemų valdovės nagus į jos ranką, kita letena pasiekiau mergšės snukį. Spėjau bent tris kartus brėžtelėti per per tos bjaurybės ausis ir skruostą, kol, vėl pasirodęs naminis išskyrė mus savo šluota.
  *
   Skaudėjo labai! Ilgai, - labai ilgai!
  *
   Laikas nuo laiko jie duodavo išgerti to viralo, po kurio vėl tekdavo kankintis skausmuose ir stebėti, kaip mano letenos virsta dvikojų galūnėmis. Kartais į rūsį nusileisdavo ir pagrindinis Priešas su savo tarnais. Jie vis klausinėdavo mane apie mano mamą ir gyvenimą vampyrų bendruomenėje.
   Nieko aš jiems neišdaviau.
   Man taip atrodo.
   Kai kada Jo Kvapas būdavo toks stiprus, kad aš tik raitydavausi ant grindų ir prašydavau pasigailėjimo. Gal tada ką nors ir papasakojau.
   Bet, - neprisimenu.
   Bet ne sykį kaukiau jiems, kad būtent vampyrai priėmė mane į savo šeimą, kai man buvo sunku, o ne kažkokie vilkatai. Ir kad aš už tai visada būsiu jiems dėkinga.
   Sykį jie paleido mane iš narvo ir paliko ramybėje. Mėnesienai, o gal ir trim? Buvau praradusi visiškai laiko Jausmą, todėl, - neprisimenu.
   Užtat jau galėjau palakstyti po milžinišką rūsį, miklindama savo kūno raumenis ir gąsdindama Tinklų prižiūrėtoją. Naminis tvarkė mano grotas, vis pasišaipydamas.
   - Bėgiok, bėgiok! - krizeno, šluodamas aslą. - Gal taip ir žmogumi tapsi. Vienas iš jų aiškino šeimininkui, jog tik dirbdami jie vėl netaps beždžionėmis. Ilgai ponas juokėsi, išgirdęs tokią nesąmonę.
   Tada aš prisėdau nustebusi ir net vėl priėmiau dvikojės pavidalą. Supratusi, kad iki šiol nežinau, kas mane įkalino.
   - Naminuk, o kas yra tavo šeimininkas? Juk jis yra kažkas daugiau, nei galingiausi žmonių raganiai ar kunigai? O ir kvepia jis visiškai kitaip?
   Tarnas nustojo brūžinti šluota ir pasižiūrėjo keistai.
   - O tu ką, net ir to nežinai? Vardan šventos Žalčių Karalienės, vaikeli, ką tavo motina padarė?
   Geriau jis būtų neminėjęs to žodžio. Supykus grįžau į savo mėgstamą būseną ir susigūžiau kampe, keikdama savo smalsumą. Bet pailsėti ir užsimiršti niekaip nesugebėjau ir, kaip išprotėjusi, iki pat vakaro laksčiau ratais po rūsį. O senolis tik stebėjo mane su pašaipa ir toliau stiprino jo sienas.
   Ryte, normaliai neišsimiegojusi, nusprendžiau paklausti apie namo šeimininką Tinklų prižiūrėtojos, bet ji tik grojo su savo smuiku ir ilgai man neatsakinėjo. Teko pažadėti daugiau nežudyti jos vaikų ir dargi Kraujo priesaika, kurios net vampyrai negali pažeisti.
   Tinklų prižiūrėtoja dar kurį laiką tikrino savo mezginius, kol pagaliau ryžosi prabilti.
   - Faike, tsu nesinai, su kuom susitsėjai. Tsai barstukas, semės tsvasia. Siuos dar tsroliais vadina.Amsinas aitsvarų phiesas.
   Senolė nubėgo į savo kampą regzti savo spąstus, palikus man spręsti šį galvosūkį. Mokytojas kažkada minėjo, kad Nakties valdovai, vampyrai yra kilę iš aitvarų, kurie dažnai kariaudavo su Ugnies deivėmis, žaltvykslėmis. Bet jis niekad nepasakojo apie Žemės ir Vandens valdovus.
   Aš jau kelintą kartą pasiilgau jo pasakojimų ir pasislėpiau Vienatvės kvape, suprasdama, kad dar daug ko nesuprantu šiame pasaulyje.
   - Kxe, kxe, vaikeli, - pertraukė mano godas naminis. - Tai jau sužinojai, ką tu turėjai nužudyti? Tavo buvęs šeimininkas apie barstukus girdėjo tik savo senolių siaubo pasakojimuose, todėl taip kvailai ir apsigavo.
   - Jis dar ateis čionai ir ir jums atkeršys, o mane išlaisvins.
   - Išlaisvins? Tu įsitikinus? - Naminis trumpam dingo ir tuoj pat sugrįžo, nešdamas mano antkaklį. - Atpažįsti jį?
   Aš apstulbau. Antkaklį, trukdantį medžioti vampyrus, Šešėlių valdovas sukūrė pats ir labai jį brangino.
   - Laisva Vilkatė su vergo antkakliu. Gal nori jį užsidėti?
   Pasitraukiau link sienos, visiškai netrokšdama, kad jis man vėl trukdytų pilnai pajusti kvapus.
   - Kvaila mergiotė, - nusišaipė naminis. - Išlaisvins ją, matai! Tam, kad vėl vergautų tokiam pačiam, kvailam vampyrui, kuris nė barstuko atpažinti negali
   - Bet jis mane išmokė Medžioti, - supykau. - Ir ta tarnyba jam buvo labai įdomi.
   - Išmokė Medžioti, labai įdomu.
   Po rūsio patalpas pasklido Priešo kvapas ir mane vėl užplūdo Pavasario atspalviai, bei noras jam atsiduoti. Vyriškis įėjo pro duris, lydimas Senolio ir dar dviejų merginų, tarp kurių aš su nuostaba atpažinau tą gražią moterį iš bažnyčios, jauną vampyrę. Iškart pajutau Baimės, pereinančios į Paniką, kvapą sklindantį nuo jos.
   - Sutemų valdovė, Giedriaus vilkatė! Vardan Ryto Angelo, tik ne tai!
   O kvepėjo ji tikrai saldžiai bei maistingai ir man užėjo noras išgerti vampyrės Jėgą, kad vėl galėčiau pajusti, tokį energijos antplūdį, kaip per tą puikią Šeimininko priešų medžioklę.
   - Šiaip vilkatų rūšį sukūrėm būtent mūsų priešų tarnų medžioklei. Ir jie visada nuoširdžiai pildė mūsų įsakymus. Ir ką matom mes dabar? Vienas iš Aitvarų palikuonių sugebėjo sukurti iš jų ginklą, kuris rimtai nusiteikė užmušti savo Demiurgą*. Nepyk, mažute, bet tau teks pabūti ta auka, kuri leis suprasti mūsų palikuonei jos tikrąją paskirtį.
   Priešas pasiuntė Kvapą, - Pulk ją! - ir aš vos neišpildžiau jo įsakymo.
   Mušta ir apgauta buvau jau ne sykį, todėl pirmiausia apsiuosčiau.
   Vampyrė tikrai kvepėjo man skirtu grobiu ir žinojau, jog, išgėrusi jos Jėgą, pajusiu tokią Galią, kad net barstuko sugebėjimai nesulaikys manęs šiame rūsyje. Būtent tai mane ir sustabdė.
   Įlindau atgal į narvą, užtrenkdama duris iš vidaus. Nakties valdovės kvapas taip viliojo mane, kad vos neužkaukiau iš nevilties.
   - Vampyrai padėjo man, kai buvo sunku, todėl galite daryti su manimi ką tik norit, aš daugiau niekada jų nemedžiosiu.
   Visų susirinkusiųjų rūsyje kvapai susimaišė į tokį jausmų krioklį, kad aš net užsidengiau nosį iš Skausmo ir grįžau į Pirmykštį pavidalą, bet ir čia, stipriai susilpnėję, jie manęs nepaliko. Aš toliau mačiau ir naminį, ir Tinklų prižiūrėtojos irštvą, ir Senolį su savo plaukuotu veidu. Bei jaučiau juos. Viena gerai - dingo noras nužudyti vampyrę.
   - Nemedžiosiu aš jos, supratot! - staiga pamačiau, kad esu nuogut nuogutėlė ir apėmė tokia gėda.
   O čia dar toks gražus vyras, stebintis mane su gašliu susidomėjimu ir skleidžiančiu poravimosi Kvapą. Supratusi, kad tai pats barstukas, pridengiau savo krūtis ir apačią.
   - Aš niekada nebūsiu tavo tarnaite! Ir nežudysiu, tik tau įsakius! Supratai!
   Pravirkau iš nuoskaudos, pajutusi kaip arti aš buvau to, kad išduočiau manyje slypinčią Sutemų valdovę.
   - Įdomu, labai įdomu, - prakalbo mano Priešas. - Tu pirmą sykį, per tiek metų, susigrąžinai žmogaus pavidalą. Bet, vis tiek, išleisti iš čia tavęs negalim. Džinės labai supyko išgirdusios, apie tokį tų tuščiagalvių Aitvarų palikuonių atradimą. O ir pačios Vėjo dvasios nelabai patenkintos savo žaisliuko išdaiga. Nepyk mažyte, bet tau teks pabūti mūsų teisminiu eksperimento objektu.
   - Pažvelk, į antrą tavo auką!
   Apsirengusi brangiais skudurais, maždaug šešiolikos metų žmonių mergaitė pagaliau išsivadavo iš Kvapo pinklių ir su nuostaba žiūrėjo į visus čia susirinkusius. Apžvelgė milžinišką rūsį, pastebėjo narvą ir išsigando.
   - Dėde, paleiskit mane, aš daugiau taip nedarysiu.
   Mergaitė skleidė įprastą Vienatvės bei Nevilties su Pagieža kvapą ir priminė man keletą dvikojų, kuriuos kadaise medžiojau. Niekam tikusi stipri Jėga, bet jokio malonumo.
   Barstukas dar sykį pasiuntė į mane Poravimosi kvapą ir įsakė.
   - Sumedžiok ją ir atgausi laisvę. Laumės, vandens dvasios, jau pažadėjo tau savo globą, o jos laikosi savo žodžio.
   - Aš tau jau sakiau, kad niekada nebūsiu tavo tarnaite, todėl išgraužk!
   Būtybė, kuri pasiskelbė mano Šeimininku, sumišo, bet tuoj susitvardė.
   - Na, tokią galimybę įstatymai irgi numatė, todėl nesitikėk lengvos mirties, - Įėjęs į narvą, jis sugriebė mano plaukus ties pašакnim ir suriaumojo. - Mes paliksim jas čia, rūsyje ir nustosim tave maitinti. Kai išalksi, pati pasirinksi kelią, kuriuo išeisi.
   Aš pabandžiau išreikšti savo žvilgsnyje visą savo neapykantą jam ir, savo tėvo atmintimi, pasižadėjau geriau mirti, negu padaryti žalą toms niekuo nekaltoms merginoms.
   Rūsys greitai ištuštėjo ir tik Senolis, palikdamas jį, liūdnai pažiūrėjo į mano pusę. Tyla ilgai vyravo mano "namuose", kol ją pertraukė dviejų merginų pokalbis.
   - Dieve mano, už ką taip mane? - prabilo žmonių vaikas.
   - Už ką, už ką! Tavo senelio sesuo sudarė Kraujo sutartį su laumėmis ir staiga sugalvojo ją sulaužyti. Manė, kad tapusi vienu iš galingiausių žmonių po šiuo dangumi, sugebės išsipirkti kitaip. Dabar įsakyta išnaikinti visą jūsų giminę iki galo.
   - Bet gi manęs ieškos tėvai, draugai. Pasitelks visą žiniasklaidą ir suseks tuos banditus, nuteis pagaliau.
   - Suseks, nuteis, - nusišaipė vampyrė. - Brangioji, tavo mirties dokumentuose greičiausiai bus parašyta - nusiskandino, neišlaikiusi žinios apie tėvų mirtį.
   - Bet gi mano tėvai - gyvi?
   - Gal būt, o gal jau jų lėktuvas patyrė avariją ir nukrito į vandenyną? Laumės ypatingos tuo, kad jų priešų mirties priežastis visada turi atrodyti susijusi su vandeniu. Padaugino alkoholio, prigėrė baloje - įmanoma viskas, todėl žinok, gyva tu vistiek ilgai nebūsi, jei net vilkatė išsirinks mane. Kaip ir aš. O jog ką tik susipažinau su tokiu kilmingu vampyru, ir še tau.
   Aš stebėjau, kaip abidvi sėdi įnikusios į savo kvapus, kol žmonių mergaitė ryžosi ir priėjo prie mano narvo.
   - Klausyk, juk visa tai, ką ji pasakė - tai netiesa? Juk nei laumių, nei vampyrų nėra?
   - Kuo tu vardu?
   - Jūratė.
   - O tu - kreipiausi į vampyrę.
   - Svajūnė.
   - Padėkit man nusiprausti. Aš noriu numirti Žmogumi.
  
  
  *Likaonas - Arkadijos valdovas, pavaišinęs Dzeusą savo sūnaus mėsa, taip norėdamas pasijuokti iš dievų.
  *Vladas Cepešas - Viduramžių Transilvanijos karvedys.
  *Baironas - XIX amžiaus Anglijos poetas
  *Ryto Angelas, Liuciferis, Šviesą Atnešantis, Surja, - senovės Indo-europiečių Aušros dievas.
  *Čičinskas - Lietuvos atstovas XVII amžiaus vidurio Lenkijos seime.
  *Demiurgas - Sukūrėjas sen. gr.
  
Оценка: 3.86*5  Ваша оценка:

Связаться с программистом сайта.

Новые книги авторов СИ, вышедшие из печати:
О.Болдырева "Крадуш. Чужие души" М.Николаев "Вторжение на Землю"

Как попасть в этoт список
Сайт - "Художники" .. || .. Доска об'явлений "Книги"