Ji lauk? šio momento vis? gyvenim? - ir štai svajon?s tapo tikrove. Jis stov?jo priešais j? - aukštas, liesas, išbalusiu, be kraujo lašo veidu. Juodi kaip smala plaukai, plona lyg popierius oda, giliai ?kritusios akys. ?vilgsnis buvo toks deginantis, rod?s, jis ?i?ri ne ? j?, o per j? ir mato visus jos sielos u?kampius. Tiesi plona nosis, kietai su?iauptos l?pos... Atrod?, niekam neatiduos savo grobio. V?jas sklaid? apsiausto skvernus, atidengdamas sidabruot? kardo ranken?.
Tolumoje dangumi l?tai šliau?? švininiai debesys, kabin?damiesi vienas u? kito, ir dangaus skliautas deng?si pilka skraiste. Netrukus tur?jo kilti audra.
* * *
Ji nebijojo audros. Ji nieko nebijojo. Keista mergait?. Ir dabar ji stov?jo priešais j? basa, vienplauk?, vienmarškin? ir be baim?s ?velg? jam ? akis. Akyse nebuvo išg?s?io, tik šaltas ?vilgsnis, kupinas ry?to. Jai buvo visiškai nusispjaut, k? apie j? sak? ?mon?s. Jai jis buvo Dievas. Vaikinas l?tai nusiseg? nuo dir?o kard?, apsiaustas nukrito prie jo koj?. Su?aibavo. Tolumoje pasigirdo vis art?damas griaustinio trenksmas. Pasipyl? stamb?s lašai . Ji numet? marškinius ant šlapios ?ol?s ir prigludo prie jo savo karštu k?nu...
Didmiestis ir vogtos mintys
Karštas vasaros vakaras. Pilki kieto betono luitai, kuriuose vos pastebimai atsispindi oran?in? vakaro ?ara, pragiedrinanti keletui minu?i? pilk? nyk? vaizd?, iki visiškai sutems.
Du betoninio urbano bendruomen?s nariai, tokie panaš?s, kad net neatrodo, jog yra skirtingos lyties, s?di ant vienintelio suoliuko parke, šalia vargan? kr?meli?. Jo sud?i?vusios l?pos ?iop?ioja, atrodo, bandydamos tarp daugiamilijoni? dusinan?i? duj? molekuli? rasti taip sunkiai aptinkamus, pavienius, kartais atrodan?ius neegzistuojan?iais deguonies atomus. Ji nusvyra prie jo, l?pos susilie?ia, ir jie pasidalina ne?kainojamo gyvyb?s eliksyro gurkšniu...
Apie mane
Prad?ioje buvo tik pilki kubai. Betonas. Metalas. Tai buvo kal?jimas. Ir jame atsirado... Ka?kas. Tai dar nebuvau aš. O gal buvau, bet to nesuvokiau. Aš atsiradau iš niekur. Ir atsirad?s pasakiau: ,,Aš esu!". Ir Ka?kas iš niekur tapo Viskuo - tokiu, kok? mane dabar matote. Ir pasakiau: ,,Teb?nie laisv?!". Ir kal?jimas griuvo. Pilk? luit? nebeliko. Ir aš pajutau, kaip skrendu ? kit? pasaul? - pasaul?, kur n?ra kal?jim?, kur nebus sien? ir niekas man?s nestabdys. Ir tuomet manyje prabudo. Ka?kas...