Smeltė (Klaipėda-Smeltė) ранее принадлежал к Германской империи. В составе Германской империи населенный пункт назывался Schmelz (Memel-Schmelz). Сейчас населенный пункт называется Smeltė (Klaipėda-Smeltė) и принадлежит к Литва.
Schmelz (Kr.Memel), 1540 Schmeltze также Uff the Schmeltze, плавка, н. 1785 Schmeltz, 1885 королевская плавка [1], круг Memel, Восточная Пруссия.
Маленький городок (пригород Мемеля)
4,5 км к юго-востоку от Мемеля
Лейтенант Ланге: с лесопилкой, фабриками, спортивными площадками и Хольцхафеном [2]
основан около 1475 г. [3]
Янтарный карьер или Börnsteinbruch был связан с Schmelz с марта 1858 года.
Реклама в MD от 18.2.1857: «По просьбе наследников купца Э.Х. Бирбома и его жены Генриетты Геб. Ратке, поместье из янтаря, расположенное здесь с Пертинензеном, особенно водный сад и участок в Минге, вместе или совместно, будут проданы по высокой цене. "
В 1785 году Миртенхоф был одеколонной фермой, которая в марте 1858 года объединилась с Шмельцем. Эмаль № 68
имя
Название относится к песчаной почве. В Шмельц-ам-Хольцхафене Шмельтель впадает в лагуну.
1480-1490 Хофмейстер скотного двора, Кристоф, получает, вероятно, недавно основанный кувшин на Шмельц
1503 Кристоф Падер и его жена Урла получают дом в городе для кулинарного права и четыре копыта страны на Шмелце-Магдебургском праве.
1503 Никель Бахсен получает кувшин на Шмельце, в саду и на «полях Überzlichen», большом участке земли, который натыкается на поля Геригса, старшего, Ганса Гиббейса и «старого помещика» Кристофа, справа от Кульмишема; кроме того, разрешение на рыбалку в море и бесплатное лесоводство против годового интереса 12 Пруссии. Марк, [4]
1 апреля 1918 года сельская община Шмельца, в дополнение к сельским общинам Боммельсвитте и Янишкен, вошла в состав города Мемель.
1933: «75 лет Шмельцу» в MD page 6
Memeler пароход от 10.10.1873 - дорожное строительство
Политическое разделение
С марта 1858 года с янтарным карьером и Спитжутом (Spitzhuth) и принадлежавшим дворянину Гетцхофену Vorwerk Marienhof (Kr.Memel) объединились в округ Шмельц.
В 1938 году Шмельц (Kr.Memel) принадлежал Мемелю (см. Также Messtischblatt mit Gemeindgrenzen 1938 года).
Церковная принадлежность
Протестантская церковь
Шмельц (кр. Мемель) принадлежал в 1912 году к приходу Мемель.
Кладбища
Если смотреть сверху, то поверхность двух кладбищ Шмельцера на Мюленштрассе сегодня представляет собой покрытую деревьями луговую зону. Изображение из MD (1960/22) отражает немного настроения после войны.
Католическая церковь
Шмельц (Kr.Memel) принадлежал в 1907 году к католическому приходу Мемель.
Schmelz (Kr.Memel), 1540 Schmeltze auch Uff der Schmeltze, Schmelte, n. 1785 Schmeltz, 1885 Königlich Schmelz[1], Kreis Memel, Ostpreußen.
Kleinstadt (Vorort von Memel)
4,5 km südöstlich von Memel
Lt. Lange: mit Sägewerk, Fabriken, Sportplätzen und Holzhafen[2]
gegründet um 1475[3]
Lit. Name: Smelte
Bernsteinbruch oder Börnsteinbruch ist seit März 1858 mit Schmelz vereinigt.
Anzeige im MD vom 18.2.1857: "Auf Antrag der Erben des Kaufmanns E.H. Beerbohm und seiner Frau Heinriette geb. Rathke, soll das Gut Bernsteinbruch hieselbst mit Pertinenzien, insbesondere dem Wassergarten und ein Grundstück in Minge, zusammen oder getheilt, meistbietend verkauft werden."
Myrtenhof war 1785 ein kölmischer Hof, der im März 1858 mit Schmelz vereinigt wurde. Schmelz Nr. 68
Name
Der Name bezieht sich auf sandigen Boden. In Schmelz am Holzhafen mündet die Schmeltelle in das Haff.
1480-1490 der Hofmeister des Viehhofes, Christoph, erhält den wohl neu gegründeten Krug auf der Schmelz verliehen
1503 Christoph Pader und Frau Urla erhalten ein Haus in der Stadt zu kulmischem Recht und vier Hufen Land auf der Schmelz zu Magdeburgischem Recht verliehen.
1503 Nickel Bachsen erhält den Krug auf der Schmelz, einen Garten und "etzliche Äcker überm Weg", ein großes Stück Land, das an die Äcker Gerigs, des Älteren, Hans Gybbeis und des "alten Landknechts" Christoph stößt, zu Kulmischem Recht; dazu Fischereiberechtigung in der See und freie Holzung gegen eines Jahreszins von 12 preuß. Mark,[4]
Am 01.April 1918 wurde die Landgemeinde Schmelz - neben den Landgemeinden Bommelsvitte und Janischken - in die Stadt Memel eingemeindet.
1933: "75 Jahre Schmelz" im MD Seite 6
Memeler Dampfboot vom 10.10.1873 - Straßenbau
Politische Einteilung
Seit März 1858 mit Bernsteinbruch und Spitzhut (Spitzhuth) und dem zu Adlig Götzhöfen gehörigen Vorwerk Marienhof (Kr.Memel) zum Gemeindebezirk Schmelz vereinigt.
1938 gehörte Schmelz (Kr.Memel) zu Memel (s. u. Messtischblatt mit Gemeindgrenzen von 1938).
Kirchliche Zugehörigkeit
Evangelische Kirche
Schmelz (Kr.Memel) gehörte 1912 zum Kirchspiel Memel Land.
Friedhöfe
Von oben betrachtet ist die Fläche der beiden Schmelzer Friedhöfe an der Mühlenstraße heute eine baumbestandene Wiesenfläche. Ein Bild aus dem MD (1960/22) gibt ein wenig von der Stimmung nach dem Krieg wieder.
Katholische Kirche
Schmelz (Kr.Memel) gehörte 1907 zum katholischen Kirchspiel Memel.
Rekomenduoti
Spausdinti
Žvejybos uostas
. Tema: Uosto istorijos puslapiai
Zvejybos uostas 1905Žvejybos uostas, 1905 m.Savo trumpa istorija dabartiniai Žvejybos uosto ir Smeltės rajonai bent iš dalies gali prilygti Klaipėdos senamiesčio istorijai. Tiesa, pradžioje egzistavo tik Smeltės rajonas aprėpdamas dabartinio Žvejybos uosto teritoriją. Nuo XVII a. šios teritorijos buvo naudojamos žvejų, kurie plėtė savo veiklą, statydami sodybas.
XIX a. viduryje iškastas Vilhelmo kanalas dar labiau prisidėjo prie vietovės kūrimosi. Miško medžiagos uosto sujungimas su Minijos upe, o per ją su Nemunu, pradėjo medienos tiekimą į dabartinio Žvejybos uosto apylinkes. Tai davė pradžią lentpjūvių atsiradimui, taip pat amatininkų ir darbininkų atvykimui.
Didėjant teritorijos reikšmei, XX a. pradžioje iš Klaipėdos į Smeltės rajoną buvo nutiesta geležinkelio linija, o į Žvejybos uosto teritoriją – tuo metu Klaipėdoje veikusio tramvajaus linija. Tai dar labiau sustiprino glaudžius Klaipėdos ir augančios Smeltės ryšius, kurie 1918 m. baigėsi rajono prijungimu prie miesto.
Zveju naujasis uostas SmeltejeNaujasis žvejų uostas SmeltėjeZvejybos uostas 1939Žvejybos uostas, 1939 m.
1945 m. birželio 15 d. Liaudies komisarų Tarybos nutarimu Klaipėdoje įkurtas Jūrų žvejybos uostas. Pastačius modernų Klaipėdos žvejybos uostą, o jo apylinkėse išdygus daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams, išskirtas Žvejybos uosto gyvenamasis rajonas. Geriausiais metais Klaipėdos žvejybos uostas buvo vienas didžiausių Baltijos jūroje. Jame dirbo įvairių laivynų laivai, bei apie 15 tūkstančių žmonių. Rajone buvo įsteigtos mokyklos, darželiai, parduotuvės, barai, vaistinė, poliklinika ir ligoninė, pašto skyrius.
Mūsų šalies jūrinio laivyno nykimą ar sunaikinimą puikiausiai iliustruoja 1991 metų rugsėjo mėnesį įkurtos Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ istorija. Taip atkūrus Nepriklausomybę pervadintas gamybinis susivienijimas „Litrybprom“, kurį sudarė tralerių, okeaninis ir refrižeratorių laivynai. „Jūra“ turėjo 21 mažąjį, 52 vidutinius ir 46 didžiuosius tralerius, penkias plaukiojančias bazes ir keturis refrižeratorius. Dar 1990 metais „Litrybprom“ dirbo 10,7 tūkstančiai žmonių.
Nesugebėjusi prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų ir padedama įvairiausio plauko politikų, valdininkų, verslininkų bei nusikaltėlių, viena iš stambiausiųjų Lietuvos įmonių 2001 ьуефшы žlugo.
Dabar šioje vietoje veikia 1995 m. įkurta laivų krovos kompanija „Klaipėdos Smeltė“. 2013 m. pradėtos investicijos ir modernizacija į moderniausio Baltijos jūros regione tarptautinio konteinerių paskirstymo centrą.
2813/5000
рекомендовать
печать
Рыбный порт
, Тема: Страницы истории портов
Рыбацкий порт 1905 г. Рыболовный порт, 1905 г. Нынешний рыбацкий порт и районы Смяльте могут хотя бы частично сравниться с историей Клайпедского Старого города. Правда, в начале был только район Смелте, охватывающий территорию нынешнего рыболовного порта. С 17 века Эти районы использовались рыбаками, которые расширили свою деятельность за счет строительства усадеб.
XIX век Канал Вильгельма, вырытый в середине 19-го века, еще больше способствовал созданию этого района. Соединение лесного материального порта с рекой Миния и через него с Нямунасом привело к поставке древесины в район нынешнего Рыболовного порта. Это привело к появлению лесопильных предприятий, а также прибытию мастеров и рабочих.
С ростом значения территории, 20-го века В начале XIX века была проложена железнодорожная линия от Клайпеды до Смельтского района и до территории рыболовного порта - трамвайная линия, действовавшая в то время в Клайпеде. Это еще более укрепило тесные связи между Клайпедой и растущей Смелте, которые в 1918 году были наиболее важными. закончилась связь района с городом.
Новый рыбный порт в СмелтеНовый рыбный порт в СмелтеФишинговый порт 1939Фишинговый порт 1939
1945. 15 июня Морской рыбный порт был создан в Клайпеде по решению Совета народных комиссаров. После строительства современного Клайпедского рыбацкого порта и в его окрестностях были возведены многоэтажные жилые дома, выделен жилой район рыбацкого порта. В лучшие годы Клайпедский рыбный порт был одним из крупнейших в Балтийском море. Там были корабли разных флотов и около 15 000 человек. В районе были открыты школы, детские сады, магазины, бары, аптека, поликлиника и больница, почта.
Исчезновение или уничтожение морского флота нашей страны прекрасно иллюстрирует история государственного рыболовного флота Литвы Юра, который был основан в сентябре 1991 года. После восстановления независимости ассоциация «Литрыбпром» была переименована траулерами, морским и рефрижераторным флотами. В море было 21 малое, 52 средних и 46 крупных траулеров, пять плавучих баз и четыре рефрижератора. В 1990 году в Литрибпроме работало 10,7 тысячи человек.
Рыболовный порт встречает запасной вариант 1977 г. Рыболовный порт возвращается родным, 1977 г. Рыболовный порт Плавучая база LP-0107 Kovine-slove 1977Открытая база LP-0107 "Бой славы", 1977 г.
Не сумев адаптироваться к новым экономическим условиям и с помощью широкого круга политиков, правительственных чиновников, бизнесменов и преступников, одна из крупнейших литовских компаний в 2001 году потерпела крах.
В настоящее время на месте в 1995 году. Клайпедос Смяльте был создан для стивидорной компании. 2013. Инвестиции и модернизация были запущены в самый современный контейнерный распределительный центр в регионе Балтийского моря.
rekomendovat'
pechat'
Rybnyy port
, Tema: Stranitsy istorii portov
Rybatskiy port 1905 g. Rybolovnyy port, 1905 g. Nyneshniy rybatskiy port i rayony Smyal'te mogut khotya by chastichno sravnit'sya s istoriyey Klaypedskogo Starogo goroda. Pravda, v nachale byl tol'ko rayon Smelte, okhvatyvayushchiy territoriyu nyneshnego rybolovnogo porta. S 17 veka Eti rayony ispol'zovalis' rybakami, kotoryye rasshirili svoyu deyatel'nost' za schet stroitel'stva usadeb.
XIX vek Kanal Vil'gel'ma, vyrytyy v seredine 19-go veka, yeshche bol'she sposobstvoval sozdaniyu etogo rayona. Soyedineniye lesnogo material'nogo porta s rekoy Miniya i cherez nego s Nyamunasom privelo k postavke drevesiny v rayon nyneshnego Rybolovnogo porta. Eto privelo k poyavleniyu lesopil'nykh predpriyatiy, a takzhe pribytiyu masterov i rabochikh.
S rostom znacheniya territorii, 20-go veka V nachale XIX veka byla prolozhena zheleznodorozhnaya liniya ot Klaypedy do Smel'tskogo rayona i do territorii rybolovnogo porta - tramvaynaya liniya, deystvovavshaya v to vremya v Klaypede. Eto yeshche boleye ukrepilo tesnyye svyazi mezhdu Klaypedoy i rastushchey Smelte, kotoryye v 1918 godu byli naiboleye vazhnymi. zakonchilas' svyaz' rayona s gorodom.
Novyy rybnyy port v SmelteNovyy rybnyy port v SmelteFishingovyy port 1939Fishingovyy port 1939
1945. 15 iyunya Morskoy rybnyy port byl sozdan v Klaypede po resheniyu Soveta narodnykh komissarov. Posle stroitel'stva sovremennogo Klaypedskogo rybatskogo porta i v yego okrestnostyakh byli vozvedeny mnogoetazhnyye zhilyye doma, vydelen zhiloy rayon rybatskogo porta. V luchshiye gody Klaypedskiy rybnyy port byl odnim iz krupneyshikh v Baltiyskom more. Tam byli korabli raznykh flotov i okolo 15 000 chelovek. V rayone byli otkryty shkoly, detskiye sady, magaziny, bary, apteka, poliklinika i bol'nitsa, pochta.
Ischeznoveniye ili unichtozheniye morskogo flota nashey strany prekrasno illyustriruyet istoriya gosudarstvennogo rybolovnogo flota Litvy Yura, kotoryy byl osnovan v sentyabre 1991 goda. Posle vosstanovleniya nezavisimosti assotsiatsiya «Litrybprom» byla pereimenovana traulerami, morskim i refrizheratornym flotami. V more bylo 21 maloye, 52 srednikh i 46 krupnykh traulerov, pyat' plavuchikh baz i chetyre refrizheratora. V 1990 godu v Litribprome rabotalo 10,7 tysyachi chelovek.
Rybolovnyy port vstrechayet zapasnoy variant 1977 g. Rybolovnyy port vozvrashchayetsya rodnym, 1977 g. Rybolovnyy port Plavuchaya baza LP-0107 Kovine-slove 1977Otkrytaya baza LP-0107 "Boy slavy", 1977 g.
Ne sumev adaptirovat'sya k novym ekonomicheskim usloviyam i s pomoshch'yu shirokogo kruga politikov, pravitel'stvennykh chinovnikov, biznesmenov i prestupnikov, odna iz krupneyshikh litovskikh kompaniy v 2001 godu poterpela krakh.
V nastoyashcheye vremya na meste v 1995 godu. Klaypedos Smyal'te byl sozdan dlya stividornoy kompanii. 2013. Investitsii i modernizatsiya byli zapushcheny v samyy sovremennyy konteynernyy raspredelitel'nyy tsentr v regione Baltiyskogo morya.
Развернуть
Отправить отзыв
История
Сохранено
Сообщества
SMELTĖS
ISTORIJOS
KLAUSIMAI
Vasilijus
Safronovas
Didžiausio
Klaipėdos
priemiesčio
- Smeltės
- istorija
nebuvo
detaliai
nagrinėta.
Istorikas
Jo-
hannes
Sembritzkis
pateikė
faktų
iš Smeltės
istorijos
1
,
tačiau
jie
išmėtyti
per
visus
tris
jo veikalus,
be to,
iš šių
faktų
beveik
neįmanoma
susidaryti
vaizdo,
kokia
buvo
Smeltės
priemiesčio
raida,
Iš
lietuvių
autorių
Jonas
Tatoris
bene
vienintelis
užsiminė
apie
miestą
supusių
gyvenviečių
praeitį
2
.
Vis
dėlto
J. Tatoris
šiam
klausimui
neskyrė
daug
dėmesio,
todėl
kai
kurie
šio
autoriaus
teiginiai,
kaip
matysime,
nesutaps
su
šiame
straipsnyje
siūloma
Smeltės
raidos
rekonstrukcija.
Ruošiant
šį
tekstą,
buvo
peržiūrėta
didžioji
dalis
pasirinktai
temai
aktualios
publikuotos
medžiagos,
tačiau
iš-
kart
būtina
pripažinti,
kad
skurdūs
šaltiniai
iš tikrųjų
smarkiai
riboja
bandymus
išsamiau
interpre-
tuoti
Smeltės
raidą.
Todėl
šiame
straipsnyje
bandoma
detaliau
paliesti
iš esmės
tik
keletą
klausimų,
kuriuos,
įvertinant
minėtą
medžiagos
ribotumą,
dar
įmanoma
aptarti.
Tai
- Smeltės
teritorijos
ap-
imties
klausimas,
kai
kurie
juridiniai
ir pramoninės
raidos
aspektai,
urbanistinė
priemiesčio
raida.
1. Smeltės
definicija
ir designatas
Norėdami
geriau
įsivaizduoti,
apie
kokią
teritoriją
šis
tekstas,
pirmiausia
turėtume
apsibrėžti,
kas
traktuotina
kaip
Smeltė
ir kaip
ši traktuotė
kito.
Tradiciškai
Smeltės
priemiestis
suvokiamas
kaip
palei
marias
į pietus
nuo
Klaipėdos
plytėjusi
užmiesčio
teritorija.
Iškart
norėtųsi
patikslinti,
kad
tai
- moderniųjų
laikų
požiūris,
kadangi
teritorijos,
vadintos
Smelte,
apimtis
ir pobūdis
istoriškai
kito.
Dar
XVIII
a. pab.
į pietvakarius
nuo
Klaipėdos,
tuoj
už
Malūnų
vartų,
buvo
Spitzhuto
dvarvietė,
greta
jos
- vadinamoji
Friedrichsröhde
arba
Fried-
richsgnade,
o kiek
toliau
į
pietus
- Gintaro
pelkės
(
Bernsteinbruch
)
kaimas.
Juridiškai
visi
šie
arčiau-
siai
miesto
buvę
pietvakariniai
priemiesčiai
tik
XIX
a.
tapo
Smeltės
dalimi,
todėl
ir mūsų
Smeltės
supratimas
turėtų
remtis
būtent
tuo.
Tiesa,
reikia
taip
pat
pažymėti,
kad
sprendžiant
iš
senųjų
planų
Gintaro
pelkėje
buvusio
kaimo
integracija
į Smeltę
buvo
prasidėjusi
jau
XVIII
a.,
nes
kai
kuriuose
to
laiko
planuose
jis
nežymimas
kaip
atskiras
kaimas,
bet
jau
kaip
Smeltės
dalis
(žr.
toliau).
Pavarčius
prieinamiausią
literatūrą,
tampa
aišku
buvus
dvi
Smeltes:
Karališkąją
ir Bajorišką-
ją
3
.
Karališkąją
Smeltę
J.
Tatoris
lokalizuoja
prie
Smeltalės
žiočių,
o Bajoriškąją
- kiek
šiauriau.
Ji,
anot
J. Tatorio,
ribojosi
su
Gintaro
pelke
4
.
Tačiau
iš kartografinių
dokumentų
akivaizdžiai
matyti,
kad
toks
Smeltės
skirstymas
yra
gana
vėlyvas,
o J. Tatorio
apibrėžta
Smeltės
dalių
lokalizacija
ne-
visai
atitinka
tikrovę.
Karališkosios
ir Bajoriškosios
Smeltės
pavadinimai
labiau
paplito,
atrodo,
tik
XIX
a. Sprendžiant
iš kartografinių
šaltinių
bei
kelių
J. Sembritzkio
užuominų,
Karališkoji
Smeltó
tuo
metu
apėmė
visą
Smeltės
teritoriją
abiejuose
Smeltalės
krantuose,
išskyrus
Bajoriškąją
Smeltę
ir galbūt
dar
kelias
privačias
valdas.
Tuo
tarpu
Bajoriškoji
Smeltė
yra
pažymėta
vos
keliuose
XIX-
1
J.
Sembritzki,
Geschichte
der
königlich
preussischen
See-
und
Handelsstadt
Memel
,
Memel,
1900
(toliau
-
J. Sembritzki,
Geschichte
der
Stadt...)',
J. Sembritzki,
Memel
im
19.
Jahrhundert
,
Memel,
1902
(toliau
- Sembritzki,
Memel...)',
J. Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises
Memel,
Memel,
1918
(toliau
- Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...).
2
J.
Tatoris,
Senoji
Klaipėda
,
Vilnius,
1994,
p. 46-58
(toliau
- Tatoris...).
3
„Smeltė",
in
Mažoji
lietuviškoji
tarybinė
enciklopedija
(toliau
-
MLTE),
t.
3, Vilnius,
1971,
p.
241-242;
Tatoris...,
p. 54.
4
Tatoris...,
p. 54.
132
XX
a. Klaipėdos
apskrities
žemėlapiuose
-
ji,
skirtingai
nei
manė
J. Tatoris,
užėmė
teritoriją
deši-
niajame
Smeltalės
žiočių
krante
5
.
Beveik
nėra
abejonių,
kad
pavadinimai
Karališkoji
ir Bajoriškoji
Smeltė
atsirado
kaip
žemė-
valdos
priklausomybės
atskyrimo
padariniai.
Pagal
1657
10
11
kurfiursto
privilegiją
Gedminai,
kuriems
XVII
a. pr.
Smeltėje
priklausė
bent
127
ha
žemės
6
,
gavo
Kulmo,
o 1707
06
22
- dar
ir ba-
joriškojo
dvaro
C
Rittergut)
teises
{adlige
Rechte)
1
.
Taigi
anksčiau
Gedminų
valdyta
valstybinė,
arba
karališkoji
(domenų),
žemė
tapo
privačia
bajoriškąja.
Taip,
atrodo,
ir atsiranda
Bajoriškoji
Smeltė
-
kaip
bajoriškojo
Gedminų
dvaro
valda
Smeltėje.
Karališkąja
Smelte
pamažu
turėjo
būti
įvardyta
visa
likusi
kaimo
dalis.
Vėliau,
XIX
a.,
šie
pa-
vadinimai
dar
labiau
paplito,
kadangi
buvo
taikomi
bendruomenėms
vadinti.
Tuo
tarpu
iki
XIX
a.
tokie
pavadinimai
kartografiniuose
šaltiniuose
apskritai
neminimi.
Pvz.,
J.
Naronovičiaus-
Naronskio
sudarytame
1670
m.
Klaipėdos
apylinkių
žemėlapyje
Smeltės
kaimas
dešiniajame
Smel-
talės
krante
vadinamas
didžiąja
Smelte
{g.
Schmelz
),
o kairiajame
- mažąja
Smelte
{k.
Schmelz)*.
Analogiška
situacija
užfiksuota
1725
m.
žemėlapyje
9
.
Net
ir XIX
a. (iki
pat
XX
a. pr.)
žemėlapiuo-
se fiksuojami
pavadinimai
yra
tiesiog
Smeltė
{Schmelz),
Aukštutinė
Smeltė
{Ober-Schmelz)
ir Že-
mutinė
Smeltė
{Unter-Schmelz)™.
Tai
liudija,
kad
Karališkoji
ir Bajoriškoji
Smeltė
buvo
iš esmės
vien
bendruomenių,
sukurtų
XIX
a. vid.,
pavadinimai.
Be
to,
reikia
pažymėti,
kad
toks
skirstymas
bendruomenėmis
buvo
labiau
juridinio
statuso
klausimas.
Visa
Smeltė
net
ir XIX
a. neretai
suvo-
kiama
kaip
vientisas
darinys.
Tai
atsispindi
ir kartografiniuose
šaltiniuose.
2. Kaimo
raida
XVI-XVIII
amžiais
Bandant
atkurti
esminius
Smeltės
kaimo
urbanistinės
raidos
momentus,
pirmiausia
reikia
pa-
žymėti,
kad
iš
X3X
amžiaus
Smeltės
sudedamųjų
dalių
anksčiausiai
(jau
XVI
a.)
minimos
yra
Smeltės
ir Gintaro
pelkės
kaimai.
Aptikti
kokių
nors
duomenų
apie
anksčiau
šiame
ruože
egzista-
vusias
gyvenvietes,
įvertinant
tuometinę
viso
krašto
apgyvendinimo
būklę,
tikėtis
būtų
sunku.
Anksčiausia
žinia
apie
Smeltėje
buvusią
vietovę
mus
pasiekia
kol
kas
tik
iš 1503
m.:
tuo
metu
minima
Smeltės
smuklė,
veikusi
ir anksčiau.
Tokia
Šaltinių
ir jų
teikiamos
informacijos
padėtis
leistų
teigti,
kad
Smeltės
istorija
pradėtina
nuo
smuklės,
tačiau
nėra
galimybių
nustatyti,
kas
atsira-
do anksčiau
(smuklė
ar
kaimas).
J. Sembritzkis
miesto
istorijoje
rėmėsi
1503
10
14
Klaipėdos
kom-
tūro
Michelio
von
Schwabeno
privilegija,
kurios
tekstas
mums,
deja,
nežinomas.
Vis
dėlto
iš to,
ką
pateikė
11
Sembritzkis,
galima
teigti,
kad
jau
XV
a. pab.
galvijų
ūkio
valdytojui
{der
Hofmeister
des
Viehhofs)
Christophui
tikrai
priklausė
teritorija
su
smukle,
pagal
šią
privilegiją
užrašyta
Niekeliui
Bachsenui.
Kalbant
apie
galvijų
ūkį,
matyt,
turimas
omeny
piliai
priklausęs
būsimasis
Sendvario
5
Karte
von
Ost-Preussen
und
West-Preussen.
Aufgenommen
unter
Leitung
des
Preussischen
Staats-Ministers
Frey
Herrn
von
Schrötter,
Friedrich
in
den
Jahren
1796
bis
1801;
Topographisch
militärische
Charte
von
den
Königreichen
Preussen
und
Polen
und
dem
Grossherzogtum
Posen
in
85
Sectionen,
unternommen
von
dem
Geographischen
Institute,
entworfen
und
gezeichnet
von
F.
W.
Streit
und
C.
F.
Weiland,
Weimar,
1815;
Karte
des
Kreises
Memel,
3.
Auflage,
Oskar
Eulitz
Verlag,
1918.
Visi
žemėlapiai
saugomi
Mažosios
Lietuvos
istorijos
muziejuje
(MLIM).
6
Apie
1620
m
Gedminų
valdytojo
Wilhelmo
Wirdganderio
sūnui
Wilhelmui
Smeltėje
priklausė
smuklė
bei
7 ūbai
ir
10 margų
(127
ha)
žemės:
J. Zembrickis,
Klaipėdos
karališkojo
Prūsijos
jūrų
ir
prekybos
miesto
istorija
,
Klaipėda,
1 1.,
2002,
p. 81
(toliau
- Zembrickis,
Klaipėdos
karališkojo
...);
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
58.
7
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...
,
S.
58-59.
8
J.
Naronski,
Districtus
Memeliensis
,
1670.
J. Naronovičiaus-Naronskio
1670
m.
Klaipėdos
distrikto
žemėlapio
origi-
nalas
saugomas
Prūsijos
slaptajame
kultūros
paveldo
archyve
Berlyne
(toliau
- Naronski,
Districtus
Memeliensis...).
9
Districtus
Memmeliensis
inducatu
Prussia
eiusque
tractu
Schalavoniae,
c.
1725
,
MLIM.
10
Karte
der
Umgegend
von
Memel.
Aufgenommen
und
herausgegeben
von
der
topographischen
Abteilung
des
Königl.
Preuß.
Grossen
Generalstabes,
1860-1868,
Lietuvos
jūrų
muziejus,
LJM
MA,
p.
m.
556
(toliau
- Karte
der
Umge-
gend
von
Memel,
1860-1868...);
Ostsee
Küste
von
Ostpreussen
und
Kurisches
Haff,
1915,
LJM.
11
Sembritzki,
Geschichte
der
Stadt...,
S.
53-54.
133
galvijų
ūkis,
tuo
metu,
atrodo,
vienintelis
Klaipėdos
apylinkėse.
Pagal
komtūro
koncesiją
Christo-
pho
smuklė
buvo
perleista
Bachsenui,
be
to,
prie
smuklės
jam
buvo
užrašytas
daržas,
nedidelis
ariamosios
žemės
plotas
ir atskirai
nuo
smuklės
teritorijos
buvęs
didelis
žemės
sklypas,
kuris
drie-
kėsi
„išilgai
pelkės
iki
Hanso
Giebischo"
(t.
y. būsimojo
Gedminų
dvaro).
Atkreiptinas
dėmesys
į tai,
kad
Sendvaris
ir Hanso
Giebischo
valda
yra
vieninteliai
orientyrai,
minimi
šaltinyje.
Be
to,
minima,
kad
smuklė
buvo
teritorijoje,
vadinamoje
uffer
Schmelze
12
.
Labiau
tikėtina,
kad
tai
nereiškė
tiesiog
„Smeltėje",
kaip
išvertė
J. Sembritzkio
knygos
vertėjai
13
.
Spren-
džiant
iš analogijų,
XVI
a. pr.
uffer
Schmelze
iš tikrųjų
designavo
vietovę
„Smeltalės
upės
pakran-
tėje".
Tai
patvirtina
1539-1540
m.
mokesčių
mokėtojų
sąrašai,
kuriuose
minimos
vietovės
vor
der
Mynnyge
(„priešais
Miniją"),
uff
der
Mynnyge
(„Minijos
pakrantėje"),
kaip
ir
uff
der
Schmelze
(„Smeltalės
pakrantėje").
Mums
aktualioje
vietovėje
1539-1540
m.
mokesčius
mokėjo
31
sodybos
savininkai,
ir šiuo
aspektu
kaimas
prie
Smeltalės
buvo
didžiausias
Klaipėdos
apylinkėse
14
.
Tai
lei-
džia
manyti,
kad
tuo
metu
Smeltėje
iš viso
jau
galėjo
būti
maždaug
100—150
gyventojų,
kurių
dau-
guma
šioje
vietovėje
įsikūrė
XVI
a. pr.
Šį
įsikūrimą
galėjo
paskatinti
palankios
geografinės
sąlygos
(Smeltalė
XVI
a. pr.
dar
galėjo
būti
plati,
laivybai
tinkama
upė
15
),
galbūt
ir smuklės
įsteigimas.
Beveik
jokių
kitų
duomenų
apie
kaimą
bei
smuklę
iš XVI
a. nebeturime.
1518
m.
dokumente
minimi
vaidai
Smeltės
smuklininko
šeimoje
16
.
Smuklė
bei
7 ūbai
ir 10
margų
žemės,
kaip
rašo
J. Sembritzkis,
Bajoriškojoje
Smeltėje
(auf
Adl
Schmelz)
šaltiniuose
vėl
minima
apie
1620
m.
17
.
Tuomet
ją
valdė
Gedminų
valdytojo
Wilhelmo
Wirdganderio
sūnus
Wilhelmas.
Iš
to
suvokiame
smuklę
buvus
šalia
Bajoriškosios
Smeltės
arba
joje.
Toliau
ši smuklė
iki
pat
XIX
a.
pab.
kartu
su
gretima
teritorija
jau
buvo
perduodama
kaip
paveldima
nuosavybė
Gedminų
valdytojams.
Gedminams
priklausiusios
Smeltės
smuklės
vietą
galima
nesunkiai
identifikuoti
remiantis
XVII
a.
vid.
Klaipėdos
apylinkių
planu-piešiniu
18
.
Jame
F.
von
Götzeno
smuklę
(Friedr.
von
Götzen
Krug\
kuri
pabrėžiamai
išskiriama,
nurodoma
buvus
dešiniajame
Smeltalės
krante,
prie
kelio,
vedusio
iš Klaipėdos
nuo
Malūnų
vartų
per
tiltą
Šilagaliu
(Priekulės)
link.
Smuklė
parodyta
beveik
lygiagrečiai
Gedminų
dvaro.
Kelias,
prie
kurio
buvo
smuklė,
sprendžiant
iš tilto
per
Smelta-
lę vietos,
maždaug
atitinka
dab.
Nemuno
gatvę.
Beje,
reikia
pažymėti,
kad
nėra
tikslių
žinių,
liudijančių,
kad
1503
m.
ir XVII
a. minima
ta pa-
ti smuklė.
Todėl
šį tapatumą
galime
laikyti
tik
prielaida.
Remiantis
XVII
a. kartografiniais
šaltiniais,
galima
teigti,
kad
Smeltės
kaimas
pirmiausia
plė-
tojosi
prie
svarbaus
krašto
kelio
buvusios
šios
smuklės.
Seniausias
mums
žinomas
planas,
kuriame
vaizduojama
XVII
a. 4-ojo
dešimtmečio
situacija,
rodo,
kad
gan
didelės
sodybų
grupės
buvo
išsi-
dėsčiusios
abiejuose
Smeltalės
upės
krantuose.
Dešiniajame
krante
sodybų
būta
palei
marias,
maž-
daug
iki
dab.
Kalnupės
gatvės,
kairysis
krantas
užstatytas
kiek
tankiau,
o užstatymo
plotas
- kur
kas
mažesnis.
Įdomu,
kad
Schmeltz
vadinamos
tik
kairiajame
krante
esančios
sodybos,
tuo
tarpu
dešiniajame
krante
jos
įvardijamos
tiesiog
Dorpf
(kaimas)
19
.
Kol
kas
nepavyko
išsiaiškinti,
ar
šis
12
Sembritzki,
Geschichte
der
Stadt...,
S.
53.
13
Zembrickis,
Klaipėdos
karališkojo.
p.
62.
14
Plg.,
Gintaro
pelkės
kaime
minima
30
sodybų
savininkų,
Maž.
Vitėje
- 19,
Didž.
Vitėje
- 16,
Odų
gatvelėje
- 6,
pa-
gal
P.
Kwauka,
„Alte
Steuerliste
aus
Mummel
von
der
Landtschaffi",
Memellander
Kalender,
1959-1960,
S.
34-38
(toliau
- Kwauka,..).
15
Plg.
J. Genys,
„Žardė
- Pilsoto
žemės
prekybos
ir
amatų
centras",
Lietuvininkų
kraštas,
Kaunas,
1995,
p. 110.
16
E.
Joachim,
W.
Hubatsch,
Regesta
Historico-diplomatica
Ordinis
S.
Mariae
Theutonicorum
1198-1525,
Pars
I:
Re-
gesten
zum
Ordensbriefarchiv
,
Vol.
3:
1511-1525,
Göttingen,
1973,
S.
158,
Nr.
22044.
17
Sembritzki,
Geschichte
der
Stadt...,
S.
81;
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
58;
Sembritzkis
rašo,
kad
smuklė
buvo
Bajoriškojoje
Smeltėje
(auf
Adl.
Schmelz),
atrodo,
jau
taikydamas
savo
laiko
(XX
a. pr.)
kategorijas.
18
Klaipėdos
apskrities
planas-piešinys;
jame
vaizduojama
situacija
miesto
teritorijoje
datuojama
maždaug
1641
m.,
kopija
MLIM.
19
1632-1639
m
Kuršių
marių
pakrantės
nuo
Ventės
rago
iki
Memelio
bei
Minijos,
Drevernos
upių
brėžinys,
LJM
MA,
J. 1,K.
44.
134
atskyrimas
galėjo
kažką
reikšti.
Jau
minėtame
XVII
a.
viduiyje
sudarytame
Klaipėdos
apylinkių
plane-piešinyje
gyvenvietė,
vadinama
Schmelz
,
vaizduojama
dešiniajame
Smeltalės
upelio
krante,
prie
smuklės.
Kairiajame
upelio
krante
esančioje
teritorijoje
jokių
objektų
žemėlapio
sudarytojas
kažkodėl
nepažymėjo
20
.
Po
kelių
dešimtmečių
(1670
m.)
J. Naronskio
sudarytame
Klaipėdos
apy-
linkių
žemėlapyje
Smeltės
kaimas
vėl
pavaizduotas
abiejuose
Smeltalės
krantuose.
Sodybos
žemė-
lapyje
pavaizduotos
išsidėsčiusios
palei
Smeltalės
upelį.
Kairiajame
krante,
kurį
žemėlapio
sudary-
tojas
vadina
Mažąja
Smelte,
būta
gan
padriko
sodybų
išsidėstymo
palei
būsimąją
Marių
gatvę.
Tuo
tarpu
dešiniajame
krante,
Didžiojoje
Smeltėje,
sodybos
gan
kompaktiškai
sustatytos
abiejose
kelio
(Nemuno
gatvės)
pusėse,
maždaug
toje
vietoje,
kur
anksčiau
minėtame
plane
pavaizduota
smuk-
lė
21
.
Vadinasi,
netgi
atsižvelgiant
į galimybę,
jog
minėtuose
šaltiniuose
Smeltės
kartografavimas
nebūtinai
atitiko
realius
objektus,
akivaizdu
tai,
kad
XVII
a. Smeltės
kaimas
plėtojosi
abipus
Smel-
talės
upelio
žiočių.
Reikia
manyti,
kad
1707
m.
šis
kaimas
arba
didesnioji
jo dalis
su
visais
gyventojais
tapo
bajo-
riškąja
(privačia)
Gedminų
valda.
Beveik
nieko
konkretaus
apie
šį kaimą
iš
XVIII
a. pasakyti
nega-
lima.
Yra
rimto
pagrindo
manyti,
kad
kaimas
smarkiai
ištuštėjo
per
1709-1711
m.
marą,
nes
ХУШ
a. pr.
minima,
kad
grafas
Boguslawas
Friedrichas
v.
Dönhoffas
pirko
Gedminų
dvarą
kartu
su Smeltės
smukle
ir,
kaip
pažymėta,
dyka
smuklės
vieta
(
wüsten
Krugstätte)
22
.
Ši
informacija
su-
tampa
su
1725
m.
žemėlapyje
fiksuojama
situacija.
Lyginant
ją
su
prieš
tai
išleistu
J.
Naronskio
žemėlapiu,
akivaizdu,
kad
dešiniajame
Smeltalės
krante
nebėra
jokių
objektų,
o kairiajame
gan
pa-
drikai
sustatytos
sodybos
nusidriekusios
kelis
kilometrus
į pietus
palei
marias
23
.
Tačiau
jau
po
de-
šimtmečio
sudarytame
(1735
m.)
apskrities
žemėlapyje
vėl
vaizduojama
užstatyta
gyvenvietė
abie-
jose
upelio
pusėse,
be
jokių
tikslinančių
užrašų
24
.
Iš J. Sembritzkio
surinktos
medžiagos
galima
teigti,
kad
tuo
laikotarpiu,
apie
1737-1739
m.,
jau
veikė
Smeltės
pradinė
mokykla
25
.
Jei
šios
mokyklos
vieta
nekito,
iš 1898
m.
adresų
knygos
ga-
lima
teigti,
kad
ji veikė
tuometiniu
adresu
Ш.
Marienhöfer
Querstraße
3
26
(dab.
Rusnės
g.).
XVIII
a. vid.
pradėjus
plėtoti
medienos
apdirbimo
industriją,
miesto
ryšiai
su
pietinėmis,
palei
marias
nusidriekusiomis,
gyvenvietėmis
turėjo
aktyvėti.
Be
to,
1720
m.
ediktu
karalius
Friedrichas
Wilhelmas
I paskelbė
asmeninės
valstiečių
priklausomybės
panaikinimą
domenuose
27
.
Atrodo,
kad
kaip
tik
šios
sąlygos
galėjo
turėti
įtakos
prasidėjusiam
spartesniam
valstybinės
teritorijos
tarp
Bajo-
riškosios
Smeltės
ir Gintaro
pelkės
kaimo
apgyvendinimui.
XVIII
a. 6-ojo
dešimtmečio
plane
ši teri-
torija
jau
atrodo
gana
tankiai
apgyvendinta
28
,
nors
iki
tol
ten
joks
užstatymas
nebūdavo
žymimas.
Maždaug
tuo
laikotarpiu
minimoje
atkarpoje
įkuriamas
palivarkas
Schmelzberg.
Jis
minimas
1775
m.,
ir tuo
metu
priklausė
Johannui
Heinrichui
Preussui,
įsigijusiam
Spitzhuto
dvarą
29
.
Nuo
to
laiko
palivarkas
ir dvaras
palaikė
glaudžius
ryšius,
kol
galiausiai
1844
m.
Schmelzbergas,
buvęs
maždaug
dab.
Minijos
ir Kalnupės
gatvių
kampe
30
,
buvo
visiškai
sujungtas
su
Spitzhutu
31
.
20
Klaipėdos
apskrities
planas-piešinys.
21
J.
Naronski,
Districtus
Memeliensis...
22
J.
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises.
..,
S.
59.
23
Districtus
Memmeliensis
inducatu
Prussia
einsque
tractu
Schalavoniae,
c. 1725.
24
1735
m.
Klaipėdos
apskrities
žemėlapis,
MLIM
kartografijos
ekspozicijoje.
25
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises.
..,
S.
117.
26
Adreßbuch
für
die
Königliche
See-
und
Handelsstadt
Memel
1898.
Memel,
1898,
S.
147
(toliau
-
Adreßbuch
für
die
Königliche
See-...).
27
A.
Matulevičius,
Mažoji
Lietuva
XVIII
amžiuje,
Vilnius,
1989,
p. 89.
28
Pleščiajevo
sudarytas
Kuršių
marių
ir vandens
kelio
iš Klaipėdos
į Karaliaučių
žemėlapis
(Карта
спициална
etc.),
1758,
leidyklos
„Libra
Memelensis"
archyvas
(toliau
-
Pleščiajevo
(...)
žemėlapis...).
29
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
87.
30
Karte
der
Umgegend
von
Memel,
1860-1868...
31
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
88.
135
Pats
Bernsteinbruchas,
nors
formaliai
dar
buvo
atskiras
kaimas,
ХУШ
a. vid.
Rusijos
armijos
pareigūnų
sudarytame
plane
vadinamas
Smelte
(Д.
Шмелть
),
kaip
ir
į pietus
nuo
jo
esantys
kai-
mai
32
.
Galbūt
tai
reiškia,
kad
tuo
metu
jau
buvo
beįsigalinti
tendencija
visus
į pietus
nuo
Klaipėdos
palei
marias
nusidriekusius
kaimus
vadinti
vienu
Smeltės
vardu.
Beveik
jokių
duomenų
apie
Ginta-
ro pelkėje
buvusio
kaimo
raidą
aptikti
nepavyko.
1540
m.
kaime
buvo
30,
kitur
minima
35
apmo-
kestintos
sodybos
33
.
1760
m.
kovą
už
pagalbą
Prūsijos
karaliui
Friedrichui
П
Septynerių
metų
karo
metu
nuosavybės
teisės
į Gintaro
pelkėje
buvusį
kaimą
buvo
perleistos
giminaičiams
H.
Roerdan-
czui
ir E.
J. Beerbohmui
34
.
1785
m.
oficialiuose
dokumentuose
šis
kaimas
vadinamas
melirtes
Dorf
(mišriu
kaimu);
tai
reiškė,
kad
kaime
gyveno
ne
tik
paveldėjimo
teisę
turėję
kulmiškiai
valstiečiai,
bet
ir tokios
teisės
neturėję
valstiečiai
35
.
Bet
kokiu
atveju
nepaisant
ХУШ
a. pab.
galbūt
jau
prasidėjusios
pamario
kaimų
integracijos
(ne
teisine
prasme),
1801
m.
žemėlapyje
,3örnsteinbruch"
- dar
atskiras
kaimas,
nuo
kurio
tuoj
į
pietus
prasideda
Smeltės
priklausiniai,
besitęsiantys
iki
pat
dab.
Vilhelmo
kanalo
36
.
3. Bendruomenės
ir gyventojai
XIX
a. reformuojant
tradicinę
žemėvaldą,
gyvenamosios
kaimų
teritorijos
administraciniais
bei
ūkiniais
tikslais
buvo
jungiamos
į vadinamąsias
bendruomenes
(<
Gemeindebezirk
).
Smeltėje
buvo
su-
kurtos
dvi
bendruomenės.
Jų
atskyrimo
pagrindu,
atrodo,
tapo
ligtolinis
žemėvaldos
skirtumas.
Visos
palei
marias
valstybinėje
žemėje
buvusios
gyvenamosios
vietos
buvo
sujungtos
į Kara-
liškosios
Smeltės
bendruomenę.
Šias
gyvenamąsias
vietas
išvardija
J. Sembritzkis:
kulminiai
dvarai
Spitzhut
ir Rumpiškė,
Gintaro
pelkės
kaimas,
karališkasis
Smeltės
kaimas
su
palivarku
Schmelz-
bergu,
Myrtenhofas
ir Gedminų
palivarkas
Marienhofas
37
.
Tiesa,
J. Sembritzkis
pateikė
prieštarin-
gus
duomenis
apie
šį susijungimą.
Miesto
istorijoje
jis
rašė,
kad
minėtos
vietovės
buvo
sujungtos
į
vieną
savarankišką
bendruomenę
- Karališkąją
Smeltę
1833
06
20
38
.
Apskrities
istorijoje
teigiama,
kad
susijungimas
įvyko
1858
03
39
.
Be
to,
antruoju
atveju
minimos
ne
visos
tos
pačios
vietovės
(Spitzhutas,
Gintaro
pelkė,
Karališkoji
Smeltė
(matyt,
ne
bendruomenės,
bet
vis
dar
žemėvaldos
prasme),
Marienhofas
ir Rumpiškės
malūnas).
Tai
leidžia
manyti,
kad
iš tikrųjų
dėl
naujų
apskričių
ir bendruomenių
nuostatų
įvedimo
1850
m.
40
ar
kažkokių
kitų
priežasčių
įvyko
du
susijungimai.
Taip
manyti
pagrindo
teikia
ir tai,
kad
jau
1848
m.
nurodoma
egzistavus
Smeltės
komunos
valdy-
bą
41
,
taigi
turėjo
egzistuoti
ir pati
komuna.
Bendruomenė,
arba
komuna
buvo
savavaldis
teritorinis
susivienijimas,
turėjęs
savo
kasą,
val-
dybą
ir tarėjus,
tačiau
buvęs
pavaldus
apskrities
valdžiai.
Kaip
galima
spręsti,
Bajoriškosios
ir Ka-
rališkosios
Smeltės
komunos
egzistavo
iki
1902
m.
Čia
reikia
pažymėti,
kad
Bajoriškosios
Smeltės
komunos
sukūrimo
data
nėra
žinoma,
todėl
galime
tik
įtarti,
jog
ši
Gedminų
valda,
panašiai
kaip
Bomelsvitė
(priklausiusi
Tauralaukio
dvarui),
tapo
savarankiška
bendruomene
XIX
a.
vid.
Sch-
melzbergo
palivarkas
netapo
Karališkosios
Smeltės
dalimi
antrojo
susijungimo
metu
turbūt
dėl
mi-
32
Pleščiajevo
(...)
žemėlapis...
33
plg.
Kwauka...,
S.
38;
Tatoris...,
p. 53.
34
D.
Kaunas,
„Giminės
kronika",
Literatūra
ir
menas
,
1993
01
09,
Nr.
2 (2405).
35
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
21,174.
36
Karte
von
Ost-Preussen
und
West-Preussen.
Aufgenommen
unter
Leitung
des
von
Schröter
(toliau
- Karte
von
Ost-
Preussen...).
37
Sembritzki,
Geschichte
der
Stadt...,
S.
138-139.
38
Sembritzki,
Geschichte
der
Stadt...
39
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
279.
Sembritzki,
Memel
im
19.
Jahrhundert...,
S.
18;
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
278.
41
Sembritzki,
Memel
im
19.
Jahrhundert...,
S.
17.
136
nėto
1844
m.
sujungimo
su
Spitzhutu.
Be
to,
vis
dar
atskira
valda
buvo
Smeltės
smuklė.
Tiesa,
nuo
XIX
a. pab.
ji jau
nebepriklausė
Gedminams,
nors
ir išlaikė
formalų
bajoriškosios
smuklės
pavadi-
nimą.
Jamesas
Gubba,
valdęs
Gedminus
nuo
1894
m.,
Smeltės
smuklę
pirmąkart
išnuomojo
pavel-
dėjimo
teise,
o paskui
ji buvo
perleista
Rentos
bankui
42
.
Karališkosios
Smeltės
valdyba
1858
m.
sudaryta
iš keturių
viršaičių,
iš kurių
vienas
buvo
vy-
riausiasis
(Obervorsteher),
bei
aštuonių
tarėjų
43
.
1858
m.
vyr.
viršaičiu,
kartu
ir rentininku,
buvo
A. W.
Piske'as.
1898
m.
jau
minimas
tik
vienas
bendruomenės
viršaitis
(i
Gemeindevorsteher
):
juo
buvo
A.
Leschinskis;
valdyboje
buvo
devyni
tarėjai
44
.
Bajoriškosios
Smeltės
bendruomenės
viršai-
čiu
1898
m.
buvo
garinės
lentpjūvės
savininkas
Johnas
Holtzmannas
45
.
Kaip
jau
minėta,
Smeltės
suskaidymo
į dvi
dalis
XIX
a. nereikėtų
labai
sureikšminti,
kadangi
tai buvo
labiau
juridinio
statuso
klausimas.
Visos
gyvenvietės
dalys,
ypač
XIX
a. pab.,
buvo
galuti-
nai
integruotos,
ir Smeltė
tuo
metu
paprastai
suvokiama
kaip
vientisas
darinys.
Todėl
nenuostabu,
kad
1902
05
10
šis
suskaidymas
buvo
panaikintas.
Karališkoji
Smeltė,
Schmelzbergas
ir bajoriškoji
smuklė
Schmelzkrug
buvo
sujungtos
su
Bajoriškąja
Smelte
į vieną
krašto
bendruomenę
(
Landge-
meinde)
I
46
.
Kitaip
tariant,
buvo
suformuotas
atskiras
Klaipėdos
apskrities
Smeltės
valsčius
(
Amtsbe-
zirk
).
1909
m.
Smeltės
valsčiui
vadovavo
viršaitis
(Amts-
und
Gemeindevorsteher)
A.
Leschinskis,
turėjęs
du
pavaduotojus:
pirklį
W.
Anckerį
ir dvarininką
W.
Hirschbergerį;
valdyboje
buvo
devyni
tarėjai,
raštinėje
dirbo
sekretorius,
du
raštininkai
ir kasininkas
47
.
Kadangi
Klaipėda
XVIII
a. pab.
- XIX
a. vid.
gyveno
iš prekybos
ir medienos
apdirbimo,
šios
veiklos
sferos
pritraukdavo
didžiausią
darbininkų
skaičių,
o pastarieji
daugiausia
keldavosi
į prie-
miesčius,
kuriuose
telkėsi
miesto
lentpjūvės.
Karališkosios
Smeltės
bendruomenėje,
kurioje
lent-
pjūvių
buvo
daugiausia,
1848
m.
gyveno
apie
2000,
1867
m.
- 4069,
1871
m.
- 4019,
1875
m.
-
4371,
1880
m.
- 4147,
1890
m.
- 4338
gyventojai
48
.
XIX
a. antrojoje
pusėje
dinamika
šiuo
atveju
atspindi
tuo
metu
Klaipėdos
išgyventą
ekonominę
stagnaciją.
Tuo
tarpu
Bajoriškosios
Smeltės,
ku-
rioje
pramonė
beveik
nebuvo
vystoma,
gyventojų
skaičius
XIX
a. vid.
liko
stabilus,
o XIX
a. pab.
smarkiai
sumažėjo:
1833
m.
joje
buvo
423,
1867
m.
- 410,
1871
m.
- 417,
o 1889
m.
- jau
258
gyventojai
49
.
Turimi
detalūs
1871
ir 1905
m.
surašymų
duomenys
50
teikia
gan
plačią
Smeltės
panoramą
ir
įgalina
įdėmiau
pažvelgti
įXIX-XX
a.
sandūroje
čia
vykusias
kai
kurias
bendrąsias
vystymosi
ten-
dencijas.
Per
daugiau
kaip
30
metų
1015,9
ha
Smeltės
valsčiaus
teritorijoje
(kuri
1871
m.
atitiko
Bajoriškosios
ir Karališkosios
Smeltės
bendruomenių
teritoriją)
gyventojų
skaičius
išaugo
beveik
ketvirtadaliu
(nuo
4436
iki
5451
žmogaus).
Per
minimą
laikotarpį
buvo
pastatyti
89
nauji
gyvena-
mieji
namai
(skirtumas
nuo
273
iki
362).
Namų
ūkių,
kuriuose
gyveno
du
ir daugiau
asmenų,
skai-
čius
išaugo
ketvirtadaliu
(nuo
1004
iki
1270),
o ūkių,
kuriuose
gyveno
vienas
žmogus,
skaičius
-
42
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises.
..,
S.
61.
43
Adreßbuch
der
See-
und
Handels-Stadt
Memel
J858.
Memel,
1858,
S.
91.
44
Adreßbuch
fiir
die
Königliche
See-..
.,
S.
146-147.
45
Adreßbuch
für
die
Königliche
See-...,
S. 148.
46
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
213.
47
Adreßbuch
für
die
Kgl
Preuß.
See-
und
Handelsstadt
Memel
und
deren
Vororte
1909
,
Memel,
1909,
S.
146
(toliau
-
Adreßbuch
fiir
die
Kgl.
Preuß.
See-...).
48
M.
Szameitat,
„Memel
im
Revoliutionsjahr
1848",
Memelland
Kalender
,
1961,
S.
23,
G.
Willoweit,
Die
Wirtschaftsgeschichte
des
Memelgebiets,
Marburg/Lahn,
Bd
2,
1969,
S.
753;
Die
Gemeinden
und
Gutsbezirke
der
Provinz
Preussen
und
ihre
Bevölkerung.
Nach
den
Urmaterialen
der
allgemeinen
Volkszählung
vom
1.
Dezember
1871,
bearbeitet
und
zusammengestellt
vom
Königlichen
Statistischen
Bureau
,
Berlin,
1874,
S.
10-11
(toliau
-
Die
Gemeinden...).
49
L.
Krug,
Die
Preussiche
Monarchie:
topographischen,
statistisch
und
wirtschaftlich
dargestellt
nach
amtlichen
Quellen
,
Berlin,
1833,
S.
197;
Die
Gemeinden...,
S.
10-11,
MLTE,
t. 3, p. 241.
50
Die
Gemeinden...,
S.
10-11;
Gemeindelexikon
jur
das
Königreich
Preußen.
Auf
Grund
das
Materialien
der
Volkzählung
vom
1.
Dezember
1905
und
anderer
amtlicher
Quellen
,
Hamburg,
2003
(Nachdruck),
S.
158-159.
137
net
daugiau
kaip
dvigubai
(nuo
41
iki
98).
Pastaruosius
pokyčius,
atrodo,
reikėtų
sieti
su
tokių
Įmo-
nių
kaip
celiuliozės
ir popieriaus
fabrikas
atsiradimu
Smeltėje.
Evangelikų
liuteronų
nuošimtis
gyventojų
struktūroje
didėjo
nuo
91,7
iki
95%.
Tuo
tarpu
ma-
tyti
ir akivaizdi
katalikų
skaičiaus
degresija:
1871
m.
katalikų
Smeltėje
būta
339,
o 1905
m.
jų
be-
lieka
tik
223.
Ne
paslaptis,
kad
žvejų
ir darbininkų
socialinėje
terpėje
gerą
nišą
atrado
sparčiai
pli-
tusios
netradicinės
religinės
bendruomenės.
Žinoma,
kad
1889
10
20
Smeltėje
buvo
atidarytas
va-
dinamosios
Krašto
bažnyčios
bendruomenės
(
Landeskirchlichen
Gemeinschaft
),
priklausiusios
Krišnos
misijai
(Chrischona-Missions-Gesselschaft
för
Evangelisation
und
Gemeindschaftspflege
zu
Freiburg,
Baden),
filialas
51
.
Tiesa,
nežinoma,
kiek
ši misija
sugebėjo
būti
patraukli
Smeltės
ben-
druomenėje,
kitaip
tariant,
ar jos
veikla
buvo
sėkminga.
Iš surašymų
duomenų
tautinėje
situacijoje
ryškus
vokiečių
dominavimas.
1905
m.
tik
39%
valsčiaus
gyventojų
buvo
įrašyti
lietuviais.
Čia
reikia
atkreipti
dėmesį,
kad
prieš
15
metų
Karališ-
kojoje
Smeltėje
lietuviais
dar
buvo
įrašyti
48,4%
gyventojų
52
.
Taigi
net
atsižvelgiant
į nacionalinių
duomenų
pateikimo
oficialioje
Vokietijos
imperijos
statistikoje
komplikuotumą,
galima
teigti,
kad
kiek
mažiau
nei
pusė
valsčiaus
gyventojų
XIX-XX
a. sandūroje
laikė
save
lietuviais.
4. Industrializacija
Neabejotina,
kad
industrializacija
XIX
a.
labiausiai
paveikė
Smeltės
raidą.
Maždaug
iki
XIX
a. vid.
Smeltės
kaimų
įvaizdis
pirmiausia
buvo
susijęs
su
žvejyba.
Ne
veltui
čia
buvo
ir žvejy-
bos
inspektoriaus,
atsakingo
už
Klaipėdos
apskrities
pakrantę,
būstinė
53
.
Tačiau
XIX
a. šis
įvaizdis
pamažu
kito,
ir apie
XIX
a. pab.
Smeltę
jau
galima
pasakyti,
kad
pirmiausia
tai
- pramoninis
darbi-
ninkų
priemiestis.
Labiausiai
šį
kitimą
veikė
Klaipėdos
medienos
pramonės
koncentravimas
prie-
miestyje.
Smeltė
turėjo
ilgą,
beveik
4 km,
marių
krantinę,
kas
sudarė
patogias
sąlygas
medienos
apdirbimo
įmonėms
kurtis.
XIX
a. pab.
visa
pakrantė
nuo
Klaipėdos
iki
pat
Smeltalės
jau
buvo
už-
imta
lentpjūvių
ir kitų
pramonės
įmonių.
Tai,
matyt,
taip
pat
turėjo
įtakos
žvejybos
verslu
užsii-
mančių
Smeltės
gyventojų
skaičiaus
mažėjimui.
1936
m.
visoje
Smeltėje
beliko
vos
40
žvejyba
besiverčiančių
šeimų
54
.
Didžiausia
darbininkų
koncentracija
Smeltėje
buvo
su
medienos
verslu
susijusiose
įmonėse.
Pasak
ne
itin
patikimų
šaltinių,
1896
m.
aštuoniose
garinėse
Smeltės
lentpjūvėse
dirbo
apie
300
darbininkų
5
.
Žinomas
vienintelis
Smeltės
darbininkų
demonstracijos
prieš
darbą
sekmadie-
niais
ir žemus
atlyginimus
atvejis
1848
03
26-27
50
.
Remiantis
Sembritzkiu,
šį įvykį
inspiravo
1848
m. kovo
neramumai
Vokietijoje.
Nors
iš tikrųjų
nieko
konkretaus
apie
lentpjūvių
darbininkų
darbo
sąlygas
pasakyti
negalima.
Kaip
žinoma,
XVIII
a. antrojoje
pusėje
medienos
apdirbimo
industrija
pirmiausia
buvo
išplė-
tota
Gintaro
pelkės
kaime.
Pirklys
Ernstas
Joachimas
Beerbohmas
kartu
su
Heinrichu
Roerdanczu
čia
1759
m.
pastatė
pirmąją
lentpjūvę,
o 1764-1765
m.
- antrąją
kuri
vadinosi
„Neid"
57
.
XVIII
a.
8-ojo
dešimtmečio
plane
Kuršių
marių
pakrantėje
pavaizduotas
ir aptvertas
Beerbohmo
miško
me-
džiagos
uostelis
(
Baerbomscher
Holtz
Garten)
5
*.
1814
m.
plane
teritorijoje
nuo
Klaipėdos
iki
Gin-
51
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
341;
Kurschat,
Das
Buch
vom
Memelland,
Oldenburg,
1990,
S.
481.
52
http://www.literad.de/geschichte/memel.html
53
H.
A.
Kurschat,
Das
Buch
vom
Memelland,
Oldenburg,
1990,
S. 390.
54
Tatoris...,
p. 55.
55
MLTE,
t. 3, p. 242
(pateikiamas
skaičius,
matyt,
apytikslis).
56
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises
...,
S.
273;
Kurschat...,
S.
345.
57
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
121;
P.
Kwauka,
„Die
Anfänge
des
Memeler
Holzhandels",
Memeler
Dampfboot,
113.
Jhg.,
1961
07
20,
Nr.
14,
S. 195
(toliau
- Kwauka,
„Die
Anfänge../
4
).
58
Situation
Plan
von
der
jetzigen
Beschaffenheit
des
Memelschen
Hafens
und
See
Tiefes,
1770-1778,
von
Lilienthal.
138
taro
pelkės
pavaizduotos
jau
4 lentpjūvės
59
.
Tuo
tarpu
1868
m.
plane
per
visą
Smeltės
teritoriją
pa-
žymėta
net
19
lentpjūvių
60
.
Augančios
medienos
apdirbimo
apimtys
vertė
tobulinti
žaliavos
transportavimo
infrastruktūrą.
Kaip
tik
tuo
metu
susikristalizavo
ir
kanalo
statybos
idėja,
kurią
6-ajame
dešimtmetyje
pasiūlė
Gedminų
dvaro
valdytojas
Karlas
Friedrichas
Gubba
kartu
su
komercijos
tarėju
Johnu
Masonu.
1854
m.
kanalo
statybos
iš Smeltės
į Mingę
finansavimo
problemą
jiedu
bandė
išspręsti
įsteigdami
akcinę
bendrovę,
tačiau
jos
veikla
nebuvo
sėkminga.
Statyba
buvo
pradėta
tik
po
dešimtmečio,
vy-
riausybei
skyrus
pradinę
finansinę
dotaciją.
Karaliaus
Wilhelmo
vardu
pavadintas
kanalas
buvo
atidarytas
1873
09
17
61
.
Statant
kanalą,
apsaugai
nuo
marių
bangų
buvo
suformuotas
daugiau
kaip
kilometro
ilgio
į marias
išsikišęs
pylimas,
atskiriant
dalį
marių
ir taip
kanalo
žiotyse
suformuojant
medienos
uostą
(
Holzhafen
).
Vėliau
šis
pylimas
tapo
dabartiniu
Smeltės
pusiasaliu,
kurį
sutvirtinus,
1986
m.
čia
buvo
įkurta
tarptautinė
jūrų
perkėla.
Per
Pirmąjį
pasaulinį
karą
medienos
apdirbimo
apimtys
Klaipėdoje
ryškiai
degresavo.
Sieli-
ninkystė
Nemunu
pamažu
nutrūko,
nes
didesnius
miško
medžiagos
kiekius
imta
gabenti
geležinke-
liu.
Kaip
tik
1921-1923
m.
į Smeltės
priemiestį
nuo
Klaipėdos-Tilžės
geležinkelio
buvo
nutiesta
pramoninio
geležinkelio
atšaka
62
.
Dėl
didelės
konkurencijos
susiaurėjusioje
rinkoje
tarpukariu
Smeltėje
jau
veikė
tik
penkios
medienos
verslu
užsiimančios
įmonės.
Seniausia
iš jų buvo
„J.
G.
Gerlach"
firma,
bendrovių
regist-
re įregistruota
1870
07
Об
63
,
piečiau
celiuliozės
fabriko
turėjusi
garinę
lentpjūvę
bei
eksportavusi
ir
prekiavusi
mediena.
Firma
buvo
įsteigta
slaptojo
valstybės
patarėjo
Heinricho
Gerlacho
bei
preky-
bos
patarėjo,
apie
25
metus
vadovavusio
Klaipėdos
pirklių
organizacijai,
Hermanno
Gerlacho.
Po
jų mirties
firmą
perėmė
konsulas
Eduardas
Gerlachas,
o po
pastarojo
mirties
- šio
sūnus
Johnas.
Piečiau
„Gerlacho",
prie
dab.
Dubysos
gatvės,
tarpukariu
buvo
įsteigta
bendrovė
„Balticum
G.m.b.H.",
vadovaujama
Franzo
Schichedanzo.
Jai
priklausė
maža
garinė
lentpjūvė,
vadinta
„rau-
donąja
lentpjūve"
(Rote
Mühle).
Kiek
piečiau
būta
didelės
„Alfred
Ehmer
&
Co"
lentpjūvės,
turė-
jusios
modernius
medienos
apdirbimo
įrenginius.
Bendrovė
eksportavo
medieną,
gamino
baldus.
Toliau
į pietus,
toje
vietoje,
kur
vėliau
buvo
pastatytas
„Maisto"
fabrikas,
stovėjo
vadinamoji
,3ismarcko
lentpjūvė"
(.
Bismarckmühle
),
valdyta
brolių
Heimanno
ir
Bernardo
Itzigsohnų.
Ben-
drovė,
prekiavusi
mediena,
4-ojo
dešimtmečio
telefonų
knygose
jau
nebeminima.
Piečiausiai,
tarp
„Maisto"
fabriko
ir faneros
fabriko,
buvo
didelė
„E.
Appelhagen"
įmonė,
turėjusi
garinę
lentpjūvę
bei
prekiavusi
mediena.
Žinoma,
kad
įmonė
buvo
įregistruota
1878
03
12
64
.
Kaip
teigiama
išeivių
prisiminimuose,
po
įkūrėjo
Edwino
Appelhageno
mirties
ji tapo
akcine
bendrove
.
Piečiau
Appelhageno
lentpjūvės,
marių
krantinėje,
dab.
Nevėžio
ir Šešupės
gatvių
rajone,
dar
prieš
Pirmąjį
pasaulinį
karą
veikė
Josephui
Krausui
priklausęs
medienos
apdirbimo
fabrikas
66
.
Po
karo
jį nupirko
Berlyno
AB
„J.
Brüning
&
Sohn",
о 1919
m.,
kartu
su
fabriku
Luizės
dvare,
jis
įre-
gistruotas
kaip
Eindhovene,
Olandijoje,
registruotos
firmos
„A.
Bisdom
und
Zoon"
nuosavybė
67
.
59
Situations
Plan
von
dem
Hafen
zu
Memel,
1814,
LJM
MA,
p. m.
543.
60
Karte
der
Umgegend
von
Memel,
1860-1868...
61
Sembritzki,
Memel
im
19.
Jahrhundert
...,
S.
59.
62
J.
Tatoris,
„Žvilgsnis
i Klaipėdos
uosto
praeitį",
2 dalis,
Klaipėda
,
priedas
Jūra
,
2000
09
22-29,
p.
6 (toliau
- Tatoris,
„Žvilgsnis...").
63
Adreßbuch
fiir
die
Königliche
See
-...,
S.
133.
64
Adreßbuch
fiir
die
Königliche
See
-...,
S.
129.
65
Pagal
Adreßbuch
des
Memelgebietes
fir
Handel,
Gewerbe
und
Landwirtschaft
1921,
Tilsit,
1921
(toliau
-
Adreßbuch
des
Memelgebietes...)',
Lietuvos
telefono
abonentų
sąrašas
1934
metams
,
Kaunas,
1934
(toliau
- Lietuvos
telefono
abonentų
sąrašas
1934
metams...);
Lietuvos
telefono
abonentų
sąrašas
1937
metams
,
Kaunas,
1937
(toliau
- Lietuvos
telefono
abonentų
sąrašas
1937
metams...);
„Memeler
Holzindustrie
und
Holzhandel",
Memeler
Dampfboot
,
112.
Jhg.,
1960
10
05,
Nr.
19,
S.
259.
66
Adreßbuch
fir
die
Kgl.
Preuß.
See-...,
S.
147.
67
Kurschat...,
S.
612.
139
Jau
1921
m.
adresų
knygoje
Smeltėje
minimas
šiai
bendrovei
priklausęs
medienos
apdirbimo
fabri-
kas
(tuo
tarpu
Luizės
dvare
veikusi
įmonė
vadinama
apvalainės
miško
medžiagos
ir klijuotos
fane-
ros
plokščių
fabriku
(Rundholzschälwerk
und
Sperrholzplattenfabrik))
6
*.
Taigi
teiginys,
kad
faneros
fabrikas
Smeltėje
pastatytas
1929
m.
69
,
atrodo,
nėra
pagrįstas.
Įdomu,
kad
1925
m.
Klaipėdos
uosto
plane
piečiau
faneros
fabriko
parodyta
buvus
Lindenau
laivų
statyklą
(Schiffswerft
Memel
Lindenau
и. Co)
70
.
Iki
šiol
buvo
žinoma
šią
laivų
statyklą
buvus
Dangės
žiotyse,
prie
piliavietės.
Taigi
tampa
aišku,
kad
bendrovė
skirtingose
pamario
vietose
val-
džiusi
bent
du
sklypus.
Prisiminimuose
teigiama,
esą
Smeltėje
bendrovei
priklausęs
sklypas
nebuvo
naudojamas
71
.
Be
šaltiniuose
ir
istoriografijoje
gana
detaliai
pristatomos
medienos
apdirbimo
pramonės,
Smel-
tėje
plėtotos
ir kitos
pramonės
rūšys.
Pirmiausia
išskirtina
kasybos
pramonė.
Geologiniu
atžvilgiu
Smeltė
buvo
turtinga
smėlio
ir žvyro
telkinių.
Čia
buvo
didžiausias
dab.
Lietuvoje
jūrinės
kilmės
žvy-
ro telkinys
72
.
J.
Sembritzkis
liudijo,
kad
1918
m.
smėlio
ir žvyro
kasykla
Smeltėje
tebepriklausė
Gedminų
dvarui
73
.
Žvyru
prekiavo
bei
nuosavą
kaijerą
turėjo
ir statybinių
medžiagų
kompanija
„Lei-
dereiter
&
Co".
Tai
buvo
nedidelis
cemento
dirbinių
fabrikas
(Zementwarenfabrik),
gaminęs
cemen-
tinius
šulinių
rentinius,
vamzdžius,
tvorų
stulpus,
1922
m.
tapęs
AB,
bet
1931
m.
žlugęs
74
.
Po
Pirmo-
jo pasaulinio
karo
priemiestyje
veikė
silikatinių
plytų
ir briketų
iš
medžio
atliekų
gamykla
(
Sandstein-
und
Brikettwerke
G.m.b.H.).
Jos
veiklos
pradžią
atrodo,
galima
sieti
su
1897
m.
minimu
medžio
at-
liekų
ir pjuvenų
briketų
fabriku,
kurio
veikla
tuo
metu
buvo
sustabdyta
dėl
preso
gedimų
75
.
Nepaisant
to, 1921
m.
Klaipėdos
krašto
ūkio
organizacijų
adresų
knygoje
šis
fabrikas
vėl
minimas
76
.
Gintaro
paieškas
ir kasybą
Smeltės
medienos
uoste
ir Klaipėdos
sąsiauryje
prie
Kiaulės
nuga-
ros
kelerius
metus
vykdė
1926
m.
Klaipėdoje
įsteigta
bendrovė
„Gintaras",
bet,
Willoweito
teigi-
mu,
didelių
klodų
čia
aptikta
nebuvo
77
.
Maisto
produktų
pramonę
Smeltėje
buvo
bandoma
išplėtoti
tarpukariu.
Be
abejo,
pirmiausia
tarp
šios
šakos
įmonių
reikia
paminėti
1928
m.
„Lietuvos
eksporto"
bendrovės
įsteigtą
mėsos
perdirbimo
ir gamybos
fabriką.
Keli
gamyklos
pastatai
stovėjo
prie
marių,
dab.
Naikupės
ir Kalnupės
gatvių
ra-
jone.
Fabrike,
kuris
daugiausia
specializavosi
gaminti
bekonieną,
buvo
didelės
šaldyklos,
skerdykla,
elevatoriai.
Gamykla
prie
marių
turėjo
savo
krantinę.
1930
m.
ši
įmonė
buvo
prijungta
prie
AB
„Maistas",
kas
pavertė
pastarąją
Lietuvos
mėsos
pramonės
ir prekybos
monopolininke
78
.
Be
to,
3-4
dešimtmečių
sandūroje
šiaurinėje
Smeltės
dalyje,
Malūnų
vartų
gatvėje,
pradėjo
veikti
saldainių
ir šokolado
fabrikas
„Neapol".
1937
m.
jis
jau
vadinamas
biskvitų,
vaflių,
saldai-
nių,
šokolado
ir makaronų
fabriku
„Neapol"
79
.
Vietinių
amatininkų
veikla,
kaip
galima
spręsti
iš
jų
skaičiaus
ir specializacijos,
buvo
orien-
tuota
į lokalius
poreikius.
1921
m.,
pagal
Klaipėdos
krašto
adresų
knygoje
užfiksuotą
informaciją
Smeltėje
nuosavu
verslu
vertėsi
tokie
amatininikai:
dešimt
batsiuvių,
penki
siuvėjai
ir trys
siuvėjos,
68
Adreßbuch
des
Memelgebietes...,
S.
45,51.
69
Tatoris,
Senoji
Klaipėda...,
p.
275;
B.
Kviklys,
Mūsų
Lietuva
,
South
Boston,
t. 4,1968,
p.
652.
70
Klaipėdos
uosto
planas,
1925
9 28,
UM
(R.
Dačinsko
fondas),
p. m.
4383.
71
"Ein
Spaziergang
nach
Schmelz",
Memellander
Kalender
,
1956,
S. 57
(toliau
- „Ein
Spaziergang...").
72
MLTE,
t. 3, p. 948.
73
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
61.
74
J.
Žukas,
„Klaipėdos
krašto
pramonė",
Mažosios
Lietuvos
enciklopedija
(MLE),
t. 2. Vilnius,
2004,
p.
225.
75
Tatoris,
Senoji
Klaipėda...,
p.
275.
76
Adreßbuch
des
Memelgebietes
S.
26.
77
Willoweit...,
S.
638.
78
„Maisto"
fabrikas
Klaipėdoje",
Naujoji
Romuva,
1938,
Nr.
1-2,
p. 59,
MLTE,
t. 2. Vilnius,
1968,
p. 495.
79
Lietuvos
telefono
abonentų
sąrašas
1934
metams...,
p.
284;
Lietuvos
telefono
abonentų
sąrašas
1937
metams...,
p. 370.
140
šeši
mėsininkai,
penki
kepėjai,
penki
staliai,
du
kirpėjai,
du
virvininkai,
du
račiai,
du
pasagų
ir ve-
žimų
kaustytojai,
vienas
dažytojas,
mūrininkas,
kalvis,
kaminkrėtys
ir dailidė
80
.
5. Urbanistinė
raida
XIX
a. - XX
a. vid.
Kaip
buvo
minėta,
seniausia
Smeltės
dalis
plėtojosi
abipus
Smeltalės
upelio,
o nuo
ХУШ
a.
kurtasi
šiauriau.
Atstumas
tarp
ten
buvusio
Gintaro
pelkės
kaimo
bei
naujakurių
sodybų
vis
mažėjo,
todėl
ХУШ
a. pab.
- XIX
a. pr.
Smeltėje
palei
marias
susiformavo
jau
pakankamai
vientisa
gyven-
vietė.
Per
visą
šią
gyvenvietę
ėjo
du
keliai
- dabartinės
Minijos
ir Nemuno
gatvės.
Tuoj
už
Spitzhu-
to jos
atsišakojo
nuo
Malūnų
vartų
vedusio
kelio.
Šis
atsišakojimas
ryškus
jau
ХУШ
a. 4-ojo
de-
šimtmečio
planuose
81
.
Iš
šių
dviejų
kelių
anksčiau
atsirado,
regis,
arčiau
marių
buvęs
kelias
(Ne-
muno
g.),
jungęs
Klaipėdą
su
Smelte,
o Smeltę
- su
Žarde
ir toliau
į pietus
buvusiais
kaimais.
Šis
kelias
akivaizdžiai
parodytas
jau
ХУИ
a. vid.
miesto
apylinkių
plane-piešinyje.
ХУШ
a. antrojoje
pusėje
kelio
dalis
iki
Beerbohmo
įmonės
Gintaro
pelkėje
buvo
apsodinta
medžiais
82
.
Palei
visą
gat-
vę kairėje
jos
pusėje,
prie
marių,
XIX
a. buvo
išsidėsčiusios
vėjo
ir garo
lentpjūvės.
Atokiau
nuo
marių
buvęs
vadinamasis
Aukštutinis
kelias
(Oberweg,
dab.
Minijos
g.)
ėmė
ryš-
kėti
vėliau,
turbūt
tik
ХУШ
a. pirmojoje
pusėje.
Nors
Sembritzkis
teigė,
kad
1858
m.
Smeltės
ben-
druomenėje
buvo
įvesti
bendri
gatvių
pavadinimai
(tarp
jų
Malūnų
ir
Malūnų
vartų
gatvės)
83
,
1860
m.
plane
būsimosios
Malūnų
ir Malūnų
vartų
gatvės
dar
vadinamos
atitinkamai
Mittel
Strasse
bei
Hohe
Strasse*
4
,
taigi
šių
pagrindinių
gatvių
pavadinimų
keitimą
galbūt
reikėtų
datuoti
vėlesne
data.
Pastačius
Wilhelmo
kanalą,
vadinamuoju
Aukštutiniu
keliu
ypač
pagyvėjo
rąstų
transporta-
vimas,
todėl
1874-1875
m.
šis
plentas
Klaipėda-Smeltė
iki
Karaliaus
Wilhelmo
kanalo
buvo
iš-
grįstas
akmenimis
(kooperavus
miesto
ir vyriausybės
lėšas)
85
.
Tuo
pat
metu
buvo
išgrįsta
ir Malūnų
(Nemuno)
gatvė
86
.
Kaip
rašoma
atsiminimuose,
jos
grindinys
buvęs
netašytų
akmenų.
1904
m.
pas-
tarąja
pagrindine
priemiesčio
gatve
iš centro
iki
Bajoriškosios
Smeltės
(Appelhageno
įmonės)
buvo
nutiesta
tramvajaus
(Straßenbahn)
linija,
vėliau,
prieš
Antrąjį
pasaulinį
karą,
šia
gatve
kursavo
pirmasis
autobuso
(Omnibus)
maršrutas
87
.
Skersgatvių
tarp
Malūnų
ir Malūnų
vartų
gatvių
pavadinimai
aiškiai
fiksuojami
1905
m.
pla-
ne
88
.
Nuo
dab.
Dubysos
gatvės,
kuri
vadinama
I Malūnų
skrsg.
(I.
Mühlen
Querstraße
),
toliau
į pie-
tus
eina
paeiliui
П
Malūnų
skrsg.
(II.
Mühlen
Querstraße
,
dab.
Merkio
g.),
Ш
Malūnų
skrsg.
(III.
Mühlen
Querstraße
,
dab.
Strėvos
g.),
IV
Malūnų
skrsg.
(IV.
Mühlen
Querstraße
,
dab.
Kalnu-
pės
g.).
Tarp
Ш
ir IV
Malūnų
skersgatvių
būta
dar
trijų
skersinių
gatvių,
kurios
vadinamos
lauko
keliais
(Feldweg,
du
iš jų dabar
vadinami
Naikupės
ir Sulupės
gatvėmis).
Nuo
ГУ
Malūnų
skrsg.
į
pietus
iki
Smiltelės
gatvės
(Schmeltellstraße,
dab.
Senoji
Smiltelės
g.),
Bajoriškojoje
Smeltėje,
būta
dar
trijų
skersinių
gatvių,
kurios
vadinamos
I,
П
ir
Ш
Marienhofo
skersgatviais
(/.,
II,
III.
Marienhöfer
Querstraße,
dalis
išlikusios
I dabar
yra
Vasaros
g.,
II - Šešupės,
Ш
-
Rusnės
g.).
80
Adreßbuch
des
Memelgebietes...,
S.
63-69.
81
Plg.
1736
m.
Klaipėdos
fortifikavimo
projektas,
publikuotas
V.
Šliogerio,
„Bastioniniai
įtvirtinimai
Klaipėdoje",
Architektūros
paminklai,
t. 7, Vilnius,
1982,
p. 18,7
pav.
82
Plan
der
Stadt
Memel,
1768,
Kriegsarchiv
Wien,
publikuotas
J. Tatorio,
p.
302,
152
pav.;
Situation
Plan
von
der
jet-
zigen
Beschaffenheit
des
Memelschen
Hafens
und
See
Tiefes,
1770-1778,
von
Lilienthal.
83
Sembritzki,
Geschichte
des
Kreises...,
S.
279.
84
Karte
der
Umgegend
von
Memel,
aufiiahme
v. J. 1860.
Kopija
MLIM.
85
Sembritzki,
Memel
im
19.
Jahrhundert...,
S.
56.
86
Tatoris,
,jtvilgsnis.
87
„Ein
Spaziergang...",
S.
56.
88
Plan
von
Memel
und
Umgegend,
Neuer
illustrierter
Führer
durch
Memel
und
Umgegend,
Memel,
1905.
141