Èíòåðåñíîå Î Ëþäÿõ. Çóëüêàðíàåâà Øàóëèÿ. Ëèòîâñêàÿ æóðíàëèñòêà î æèçíè àâòîðà è åå îòöà (Êóðñêàÿ äóãà) Kuržemės tolima šviesa

Èíòåðåñíîå Î Ëþäÿõ
Çóëüêàðíàåâà Øàóëèÿ. Ëèòîâñêàÿ æóðíàëèñòêà î æèçíè àâòîðà è åå îòöà (Êóðñêàÿ äóãà) Kuržemės tolima šviesa

Ñàìèçäàò: [Ðåãèñòðàöèÿ] [Íàéòè] [Ðåéòèíãè] [Îáñóæäåíèÿ] [Íîâèíêè] [Îáçîðû] [Ïîìîùü|Òåõâîïðîñû]

Ññûëêè:

Øêîëà êîæåâåííîãî ìàñòåðñòâà: ñóìêè, ðåìíè ñâîèìè ðóêàìè

Òèïîãðàôèÿ Íîâûé ôîðìàò: Èçäàòü ñâîþ êíèãó

Îñòàâèòü êîììåíòàðèé © Copyright Èíòåðåñíîå Î Ëþäÿõ (lia020325@mail.ru) Ðàçìåùåí: 02/12/2025, èçìåíåí: 02/12/2025. 66k. Ñòàòèñòèêà. Ñïðàâî÷íèê: Ïðîçà

Çóëüêàðíàåâà Øàóëèÿ. Ëèòîâñêàÿ æóðíàëèñòêà î æèçíè àâòîðà è åå îòöà (Êóðñêàÿ äóãà) Kuržemės tolima šviesa

Šaulija ZULKARNAJEVA (ALKINSKAJA)

rašytoja

2021-09-19 07:00

Pra´de´da´me spaus´din´ti Baš´ki´ri´jos ra´šy´to´jos Šau´li´jos Zul´kar´na´je´vos (Al´kins´ka´jos) pri´si´mi´ni´mus. Neįp´ras´tą var´dą - Šau´li´ja - duk´rai su´tei´kė tė´vas, 1944 me´tais sun´kiai su´žeis´tas Šiau´liuo´se ir tar´si nu´spė´jęs atei´tį, jog gims duk´ra, ku´riai su´teiks mies´to, ku´ria´me iš´gy´ve´no, var´dą. 1946 me´tų ge´gu´žės 17 die´ną pa´ža´das iš´si´pil´dė - gi´mė mer´gai´tė su iš anks´to pri´skir´tu var´du Šau´li´ja.

Šiau´liuo´se mo´te´ris lan´kė´si du kar´tus - 1984 ir 1987 me´tais.

Šau´li´ja Al´kins´ka´ja (kny´gas pa´si´ra´šo mer´gau´ti´ne, Zul´kar´na´je´vos, pa´var´de) Baš´ki´ri´jos Res´pub´li´kos ra´šy´to´jų ir žur´na´lis´tų są´jun´gų na´rė, de´vy´nių kny´gų au´to´rė.

"Lie´tu´va ta´po ma´no gy´ve´ni´mo da´li´mi", - laiš´ke Šiau´lių ap´skri´ties Po´vi´lo Vi´šins´kio vie´ša´jai bib´lio´te´kai ra´šė Šau´li´ja Al´kins´ka´ja, iki šiol te´be´si´do´min´ti vis´kuo, kas su´si´ję su Lie´tu´va.

Sa´vo pri´si´mi´ni´mus Šau´li´ja Al´kins´ka´ja pra´de´da tė´vo laiš´kais, ra´šy´tais iš fron´to. 1944 me´tais Nig´ma´tui Zul´kar´na´je´vui bu´vo 52 me´tai. Mei´lės, il´ge´sio ku´pi´ni laiš´kai ke´lia´vo na´muo´se li´ku´siai žmo´nai ir dviem sū´nums - vy´res´nie´ji sū´nūs, kaip ir tė´vas, ka´ria´vo.

Į ka´rą N. Zul´kar´na´je´vas išė´jo bū´da´mas pe´da´go´gas. Laiš´kuo´se, ra´šy´da´mas apie vie´to´ves, ku´riuo´se ka´riau´ja, mi´ni ir iš ten ki´lu´sius ra´šy´to´jus, poe´tus, jaut´riai žvel´gia į ap´lin´ką.

Šiau´liuo´se N. Zul´kar´na´je´vas bu´vo sun´kiai su´žeis´tas.

N. Zul´kar´na´je´vas Ana´pi´lin iš´ke´lia´vo tais me´tais, kai duk´ra, pa´si´rin´ku´si pe´da´go´gi´nes stu´di´jas, tu´rė´jo baig´ti ins´ti´tu´tą. Prieš mir´tį duk´rai ra´šė su´tau´pęs pi´ni´gų ke´lio´nei ir ža´dė´jo va´sa´rą nu´vež´ti į mies´tą, nu´lė´mu´sį jos pra´džią. Nes´pė´jo.

Pir´mą kar´tą į Lie´tu´vą Šau´li´ja Al´kins´ka´ja at´vy´ko 1984 me´tais. Pri´si´mi´ni´muo´se vaiz´džiai ap´ra´šo ke´lio´nės de´ta´les: ją ste´bi´no kul´tū´ri´niai skir´tu´mai, pre´kių gau´sa par´duo´tu´vė´se, ap´tar´na´vi´mas, tvar´ka ir šva´ra.

Į Šiau´lius Šau´li´ja Al´kins´ka´ja bu´vo pa´kvies´ta pro´gi´niais me´tais - 1984 me´tais mi´nė´tos 40-osios "Šiau´lių iš´va´da´vi´mo" me´ti´nės.

Pa´sa´ko´da´ma apie mi´nė´ji´mus, la´biau´siai su´krė´tu´siu įvy´kiu iš´sky´rė fil´mo per´žiū´rą ki´no teat´re, kai ne´ti´kė´tai ek´ra´ne, mū´šio do´ku´men´ti´ko´je, pa´ma´tė sa´vo tė´vą.

Ant´rą kar´tą Šiau´liuo´se Šau´li´ja Al´kins´ka´ja vie´šė´jo 1987 me´tais, ga´vu´si kvie´ti´mą iš tuo´me´ti´nės 7-osios vi´du´ri´nės mo´kyk´los.

Pri´si´mi´ni´muo´se Šau´li´ja Al´kins´ka´ja paaiš´ki´na, kaip bu´vo "at´ras´ta" Šiau´liuo´se. Mo´ters žo´džiais, vis´ką lė´mė Jo Di´de´ny´bė At´si´tik´ti´nu´mas.

Pa´bal´ti´jy´je ato´sto´ga´vu´si pus´se´se´rė su´si´pa´ži´no su sta´lo kai´my´nu šiau´lie´čiu Ri´man´tu Be´lic´ku, mu´zie´jaus dar´buo´to´ju, ku´ris vė´liau apie Šau´li´jos eg´zis´ta´vi´mą pa´ra´šė mies´to laik´raš´ty´je.

Praė´jus dau´giau nei de´šimt´me´čiui po už´ra´šy´tų pri´si´mi´ni´mų, mo´te´ris per´mąs´tė: "Ma´no tė´vas ga´lė´jo ne´pak´liū´ti į to mū´šio pra´ga´rą... Gal´būt aš ir bū´čiau gi´mu´si, bet ki´tu var´du... Tu´rė´čiau ki´tą pro´fe´si´ją, ki´tą šei´mą... Ir gal´būt gy´ven´čiau ki´tur. Ga´lė´jo bū´ti vi´siš´kai ki´tas gy´ve´ni´mas. Gal´būt ir leng´ves´nis - be tiek iš´ban´dy´mų - eg´za´mi´nų, te´ku´sių ma´no da´liai... Bet! Aš ga´lė´jau pra´leis´ti ši´tą gy´ve´ni´mą! Su´dė´tin´gą, bet ne´pa´kar´to´ja´mai gra´žų."

Da´bar Šau´li´ja gy´ve´na Uča´ly mies´te, su vy´ru Al´ber´tu Al´kins´kiu užau´gi´no duk´rą Gu´zel, pe´rė´mu´sią pe´da´go´gų di´nas´ti´jos es´ta´fe´tę. Šių me´tų ge´gu´žę ra´šy´to´jai su´ka´ko 75-eri.

Šiau´lių ap´skri´ties Po´vi´lo Vi´šins´kio vie´šo´ji bib´lio´te´kos Kraš´to´ty´ros, se´nų´jų spau´di´nių ir skait´me´ni´ni´mo sky´riaus rank´raš´čių fon´de sau´go´mos Šau´li´jos Zul´kar´na´je´vos (Al´kins´ka´jos) kny´gos, laiš´kai, pri´si´mi´ni´mai, juos bib´lio´te´kai per´da´vė iš Šiau´lių ra´jo´no ki´lęs žur´na´lis´tas, pub´li´cis´tas Do´mas Šniu´kas.

Kai D. Šniu´ko do´va´na pa´sie´kė bib´lio´te´ką, vyr. bib´lio´te´ki´nin´kė Ni´jo´lia Kas´pa´ra´vi´čie´nė pa´ra´šė laiš´ką į Baš´ki´ri´ją - ry´šiai su Šau´li´ja at´si´nau´ji´no.

Ge´gu´žę "Šiau´lių kraš´to" kul´tū´ros, me´no, li´te´ra´tū´ros prie´de "Ato´lan´kos" pub´li´kuo´tas Ži´vi´lės Ka´va´liaus´kai´tės straip´nis apie Šau´li´ją "Gau´ta do´va´na pri´mi´nė už´marš´tin nuė´ju´sią is´to´ri´ją" (2021-05-13).

N. Kas´pe´ra´vi´čie´nė laik´raš´tį nu´siun´tė į Baš´ki´ri´ją ir su´lau´kė at´sa´ky´mo su pa´dė´ka. Laiš´ke Šau´li´ja ra´šo bu´vu´si la´bai su´jau´din´ta, kad šiau´lie´čiai taip grakš´čiai pa´svei´ki´no su 75-uo´ju ju´bi´lie´ju´mi.

Fronto laiškų fragmentai

"Mano brangioji, mano džiaugsme! Štai atsirado laisvo laiko ir skubu tau pranešti, kad esu gyvas ... Gavau laišką iš Rašito, kuris negailestingai talžo priešą. O iš Rasimo kol kas nėra jokių žinių. Laiškai čia klaidžioja ...

Spasskoje-Lutovinovo išvadavome. Čia gyveno garsus rusų rašytojas. Po karo būtinai perskaitysiu jo knygas ...

Bučiuoju. Myliu. Tavo Nigmat."

"... mano vaikai, Rafael, Rait! Kaip aš pasiilgau jūsų. Mano berniukai, karas pasibaigs, niekšas bus sutriuškintas, jis jau bėga neatsigręždamas, nes mes trise kartu su mūsų drąsiais sovietiniais "Alpamyšais" (tiurkų tautų epo herojus) čia kovojame. Jūs norite prisijungti prie mūsų ... nereikia ... mažieji nėra priimami. Jūs reikalingi užnugaryje. Rafael, kiekvienas tavo "penketukas" yra "kulka" priešo kaktoje. O tai, kad gerai padedi kolūkiui, yra tarsi "granata" į tankus. Tu esi šeimos galva, namų atrama. Mama, mūsų mažoji mama, tempia kolūkį, labai sunku ir atsakinga būti pirmininko pavaduotoja ... net vyrams ... Jei "ištrūksi pas mane slapta", nebus gerai, mama ir brolis paprasčiausiai prapuls be tavęs, tu esi protingas berniukas, rimtai pagalvok, gerai! Netrukus karas baigsis, tu tiesiog nespėsi... Lik namuose, man jokios pagalbos nereikia. Tai įsakymas tau! O įsakymai nėra aptarinėjami, supratai!

Mes vijome priešą per Ukrainos žemes. Kadaise čia gyveno didysis poetas Ševčenka. Čia gimė mano fronto draugas Nikolaj Gavrilovič Yarmak. Jis yra iš Sumų srities kaimo su gražiu pavadinimu Belka (liet. Voveraitė). Jis taip pat mokytojas ... Paklusk mamai ...

Jūsų tėtis."

"Ukraina ... Vakar praėjau pro vienos gyvenvietės griuvėsius. Ne vienos "gyvos" trobelės. Su Yarmaku radome per stebuklą išlikusį smuiką... Sustojęs pirmiausia Nikolaj, paskui aš smuikavome. Mes grojome labai blogai, nes per šiuos metus sukietėję pirštai nepakluso. Be to, griežti smuiku tarp griuvėsių ir kančių, kur visai šalia mirtis buvo sunku. Tikriausiai niekada nebegalėsiu vėl smuikuoti ...

... Prie vienos trobelės pakėliau rašalinę. Rašalas gurgė viduje. Greičiausiai ji priklausė kažkieno sūnui - mokiniui, tokiam, kaip tu ... Rašalinė sveikutėlė. O kas nutiko jos šeimininkui? Velniop šį karą!..

Mylintis jus visus tėtis."

"Mano mieloji! Mano auksiukas! Tikriausiai, klausei "Informbiuro" pranešimo? Girdėjai, kad mūsų kariuomenė prasiveržė per baisų Kursko lanką? Aš po šio mūšio "keptuvės" likau sveikas, Yarmakui sužeista koja. Kadangi ištvėriau tokį pragarą, gyvensiu! Grįšiu!.. Po šios dienos atmintyje išliks du neįtikėtini atvejai. Kai grįšiu, papasakosiu...

Tavo Nigmat."

Po karo jis mums papasakojo apie šiuos atvejus. Vienas jų: mūšio dieną jis pražilo, tapo visiškai žilu. Kitas ... neįtikėtinas ... reiškinys, kurį mokslas negali paaiškinti. Kol kas ...

"... tavo pėstininkas vyras gyvas. Dabar vaikštau Kuržemėje, kažkur netoli Baltijos jūros. Tiesa, iš čia jos nesimato, bet čia yra kažkoks vėsus, drėgnas kvapas, sako, jūros. šilta 1944-ųjų vasara. Ramiomis tarp mūšių minutėmis girdėsi paukščių giedojimas. Jiems nerūpi tavo karas.

Kartą paklausiau, kokie žymūs rašytojai kilę iš šio krašto. Daug vardų paminėjo, bet aš jų neįsiminiau - sunku ištarti, bet vienas įstrigo - švelniai skambantis, kaip žodis "solovej" (liet. - "lakštingala"), vardas Solomėja. Gakifušenka, jei pas mus gims dukra, pavadinkime ją taip ...?

Bučiuoju. Myliu. Tavo Nigmat."

"Mano mylimoji, mano džiaugsme! Žinau, kiek rūpesčių ir bemiegių naktų turėjai per visus šiuos mėnesius būdama nežinioje. Dėl kažkokios sumautos skeveldros, kuri taip nesėkmingai "paglostė", teko kurį laiką "dykinėti" karo ligoninėje. Todėl ir "tylėjau". Dabar po trijų mėnesių sveikata pagerėjo, netgi pats rašau tau laišką. Gyvas, beveik sveikas, tik skauda kontūzyta galva. Kiaurinę žaizdą gerai "užlopijo" - ji jau užsitraukė. Aš dabar esu, kaip jaunas, visai naujutėlis ...

Tavo "turkas"."

"... mūšiai už Šiaulių miestą buvo nuožmi. Šešis kartus jis perėjo iš rankų į rankas: tai vokiečiai užims, tai mūsiški. Matydamas, kaip priešas taip aršiai kovoja dėl šio miestelio, pagalvojau: "Suprantu, mes giname mūsų Tėvynę, o kodėl šie niekšai taip aukojasi dėl svetimos žemės?"

Ankščiau tai buvo įstabiai gražus, senas Lietuvos miestas, paskendęs žalumynuose. Po to jis virto griuvėsiais. Per vieną dieną, o juk statė daug metų. Šimtmečiais kurtas grožis išnyko. Ir aš, būdamas kuopos vadu, prie šio prisidėjau...

Tavo Zulkarnaj."

Keturiasdešimt ketvirtais metais karo metu šių eilučių autoriui - mano tėvui - buvo penkiasdešimt dveji metai. Kituose fronto kryptyse kovojo du jo vyresnieji sūnūs - Rašit ir Rasim. Žmona ir du sūnūs liko namuose. Viename mūšyje už Lietuvos Šiaulių miestą tėvas buvo sunkiai sužeistas.

Atmerkiu akis: labai baltos lubos su gražiais raštais, baltos sienos. Pasilenkusi prie manęs mergina taip pat su baltais rūbais buvo tokio dieviško grožio, kad aš pagalvojau, kad žemėje tokių nėra. Matyt, vis dėlto anas pasaulis egzistuoja, ir aš miriau. Miriau ir patekau į Rojų. O ši mergina - hurija. Nebeturėjau jėgų daugiau galvoti, vėl praradau sąmonę. Pasikartojo kelis kartus ... - juokdamasis tėtis pasakojo apie savo būklę karo ligoninėje.

• Kai eilinį kartą gyvybės ir mirties kova šiek tiek atslūgo, aš supratau, kad nepaisant nieko esu gyvas, ir daviau įžadą: jei išsikapstysiu ir grįšiu į savo Uralą, gims dukra - aš tuo neabejojau! - pavadinsiu ją šio miesto garbei, pridedamas prie jo pavadinimo galūnę "-ija".

"Pergalės dieną sutikau Leningrado fronte. Mes, vakarykščiai kariai, buvome pasirengę tuoj pat grįžti namo, širdis šaukė ten, kur buvo mūsų šeimos ... Bet nuovargis, negailestingas nuovargis, susikaupęs per visus šiuos karo metus, buvo toks stiprus, kad užmigdavome stovint ir atrodėme labai prastai ... tarsi mumijos. Ko gero, kariuomenės vadovybė nusprendė, kad neetiška siųsti namo tokios būsenos pergalę iškovojusį karį, kurio namuose laukė nepaprastai sunkus darbas atkuriant tai, kas buvo sunaikinta, keliant šalies ekonomiką ... tam reikalingos jėgos, tai yra sveiki vyrai..., todėl prieš demobilizaciją mus gydė ir maitino. Leido pailsėti. Tik rugpjūčio viduryje aš atsidūriau namuose."

Kitų metų gegužę gimiau aš - meilės vaikas, kurio vardas jau buvo parengtas prieš dvejus metus iki gimimo.

Tais metais tėvas pasodino sode tik obelis. Tai buvo precedento neturintis atvejis - obelys ir dar tokiame atšiauriame krašte. Kai pasodinti puslankiu, tarsi savotiškos sodo sklypo ribos, šie medeliai pražydo pirmą kartą, tėvas tarp jų padėjo avilius. Žvelgdamas iš gonko į kvapnią, sodrią baltą "pasagą", jis tarė: "Tegul mano mažutė auga tarp gamtos didingumo, grožio, klauso paukščių, darbščių bičių dūzgimo, o ne naikintuvų gausmo ..."

Nepaisant to aš iki šiol bijau lėktuvų variklių triukšmo, vikšrinių traktorių klegesio ir barškėjimo. Matyt, manyje sustingo baimė, kurią kadaise patyrė mano tėvas - maža skruzdėlė pasaulinio mūšio arenoje priešais dundančių monstrų armadą: tankus ir bombonešius - mirties nešėjus ...

Aš užaugau tėvų abipusės pakylėtos meilės oazėje, prabangos karalystėje. Ši prabanga pasireiškė tuo, kad man padovanojo tokį nuostabų pasaulį: su skaidriąja Kidyšo upe, mąstingais kalnais, tankiu mišku, su mano tėvų namais, kurie buvo tokie jaukūs ... Beje, mūsų kiemas buvo išklotas baltais akmenimis ... Galvijams pastatytos pašiūrės taip pat buvo iš to paties akmens. Vėliau, kai geologai nustatė, sužinojome, kad tai yra marmuro rūšys ... Prabanga? Taigi, visi mano kaimo gyventojai gyveno ir gyvena marmuro rūmuose ... Tačiau ne visi turi karališką gyvenimą ...

Deja, gyventi šalia tėvo, šio nepaprastai padoraus žmogaus, man teko tik septyniolika metų (penkeri studijų metai - tai jau visai kita "opera").

Mano tėvas netikėtai mirė pavasarį, kai baiginėjau institutą.

Prieš tai jis parašė:

"Dukryte! Aš sutaupiau šiek tiek pinigų. Vasarą nuvešiu tave į miestą, kuris nulėmė tavo likimą, ten, kur vilioja Kuržemės šviesa. Užsuksime į Ukrainą, pas Yarmaką - seniai kviečia ... ši kelionė bus mano dovana tau diplomo gavimo proga, mūsų mokytojų dinastijos tąsos proga..."

Štai yra viena iš jo pedagoginių rekomendacijų.

"Dirbdamas direktoriumi turėjau lankyti mokytojų pamokas. Pamokos pradžia. Paaiškėja, kad lenta nėra paruošta, nėra skudurėlio, kuriuo būtų galima lentą nuvalyti. Ir kreidos nėra. Ir dar ... Mokytojas eikvoja brangias pamokos minutes paieškoms, klasės sudrausminimui. Rėkia. Ir jis pats nervinasi, ir klasė įerzina. O kiek laiko sugaišta! Mokykis, dukra, ramiai pradėti pamoką".

Šiam mokslui man prireikė beveik trijų metų. Optimaliam variantui rasti buvo naudojami įvairūs metodai, kol radau savo.

Tėvas mirė, nespėjo pasidžiaugti mano sėkme ir nepamatė savo kūrinio spaudoje.

Bet gyvi jo augintiniai, skaitytojai, kurie savo dėkingumu, sklindančia širdies šiluma - gerais prisiminimais pastatė jam ne memorialines lentas, o savotišką neišdildomą paminklą - Atmintį apie jį.

Šaulija Zulkarnajeva (Alkinskaja)

https://www.skrastas.lt/atolankos/kurzemes-tolima-sviesa

Kuržemės tolima šviesa (2)

Šaulija ZULKARNAJEVA (ALKINSKAJA)

rašytoja

2021-09-27 07:00

Tęsiame Baškirijos rašytojos Šaulijos Zulkarnajevos (Alkinskajos) prisiminimus. Neįprastą vardą - Šaulija - dukrai suteikė tėvas, 1944 metais sunkiai sužeistas Šiauliuose ir tarsi nuspėjęs ateitį, jog gims dukra, kuriai suteiks miesto, kuriame išgyveno, vardą. 1946 metų gegužės 17 dieną pažadas išsipildė - gimė mergaitė su iš anksto priskirtu vardu Šaulija.

Šiauliuose moteris lankėsi du kartus - 1984 ir 1987 metais.

Šaulija Alkinskaja (knygas pasirašo mergautine, Zulkarnajevos, pavarde) - Baškirijos Respub-likos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė, devynių knygų autorė.

"Lietuva tapo mano gyvenimo dalimi", - laiške Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai rašė Šaulija Alkinskaja, iki šiol tebesidominti viskuo, kas susiję su Lietuva.

Vilnius - staigmenų miestas

Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtųjų metų vasara buvo neįprastai palaiminga: saikingas lietūs, kuris labai reikalingas javams ir kitoms būtinoms kultūroms, ir saulė, kuri sušildo visus ir viską. Visur džiaugsminga šilumos šviesa.

Vieną tokią švelnią vasaros dieną iš tolimos Lietuvos gavau gražų voką, kuriame buvo taip pat gražus firminis blankas su kvietimu: Lietuvos komunistų partijos miesto komitetas kviečia mane, Šiaulių miesto išvaduotojo dukrą, į iškilmes, skirtas keturiasdešimtoms išvadavimo nuo vokiečių-fašistų užgrobėjų metinėms.

Mano maršrutas: iš savo mažo miestelio į Ufą traukiniu, paskui lėktuvu Ufa - Maskva - Vilnius. O kaip toliau iš Lietuvos sostinės - Dievas žino.

Trečioji kelionės diena. Lėktuvas artėja prie Vilniaus.

Žiūriu pro langą ir stebiuosi begalinių miškų gausa.

-O-o, - sakau savo kaimynei, - kokius turtus turi ši respublika: ne tik jūros gerybes ir gintarą, bet ir medieną!

- Deja, miškai nėra turtas, kaip Jums paaiškinti ... - ji parenka žodį, - mūsų medžiai netinka žaliavai ... jie .... m-m-m ... yra dekoratyviniai ir tiek.

Lėktuvas nusileido.

Laikrodis rodo tiek pat valandų ryto, kiek buvo ir Maskvoje.

Einu per salę ir ieškau standartinio stendo.

Savaime suprantama, turėdama omeny mūsų kraštų keliautojų įsakymus: "Būkite budrūs", "Žioplys yra sukčių radinys", prie kiekvieno stendo tempiau iš paskos pilną kelioninį krepšį su brangiomis dovanomis - suvenyrais: malachito dėžutėmis, medinėmis meškomis, "Baškirų medaus" statinaite ir keliomis Stepano Zlobino knygomis apie Salavatą Julajevą.

Pakėlusi galvą spoksau į dideles antraštes. Tyliai skaitau lotyniškas raides, bandydama iš klausos kažką suprasti. Pamažu pereidama nuo vieno stendo prie kito netyčia atsitrenkiu į vyrą. Iš netikėtumo paleidžiu ... ne, ne didelę, ją laikau it buldogė, o kitą - mažą krepšį, su pinigais ir dokumentais. Jis greitai pakelia jį, paduoda man šį "lobį" ir klausia:

- Jūs iš Rusijos?

- Taip, - atsakau, nustebinta jo įžvalgumu, - o iš kur jūs žinote?

- Tik Rusijos gyventojos gali tempti tokį svorį ir nepaleisti jo, kol neperskaito visų skelbimų iš eilės. Maldauju, palikite šį monstrą ramybėje, niekas neatims jo iš jūsų!

Jis buvo toks geranoriškas, kad aš jam paklūstu ir išdrįstu pasidomėti dėl artimiausio reiso į Šiaulius.

Vyras buvo labai plepus (nepaisant pasakojimų apie baltų santūrumą ir šaltumą). Iš jo sužinojau, kad man geriau važiuoti su traukiniu. O tam reikia nuvykti į miestą.

-Su kuo nuvažiuoti?

-Aš pats jus palydėsiu.

Pakėlė mano žalios spalvos "monstrą", nuvedė prie stotelės. Einant mano širdį spaudė mintis: "Pasitikėjau nepažįstamuoju ... Dabar jis neatstos nuo manęs kaip pirties lapas". Bet ... "pirties lapas" įnešė mano krovinį į autobusą, paprašė konduktoriaus, kad mane išleistų tam tikroje stotelėje ir mojuodamas atsisveikino, pats "nukrito".

... Iš anksto įsigijau bilietą į rytinį traukinį, nusprendžiau apsistoti viešbutyje. Ne viename viešbutyje man vietos neatsirado. Taksi vairuotojas išjungia skaitiklį taupydamas mano pinigus, kai iš pokalbio sužinojo mano vizito tikslą.

-O-o! - sako, - iš ten, kur Sibiro tankūs miškai su lokių gausybe?

-Ne, - pataisau jį, - tai Uralas. O aš pati meškas mačiau tik zoologijos sode.

Sustojo prie kito viešbučio ir draugiškai patarė, į kokį įtakingą žmogų kreiptis:

- Pirma pateikite oficialų raštą ir nieko nesakykite. Jis pats paklaus, ko jums reikia.

- Keista. Vadinasi, aš dabar turi elgtis visai kitaip?

- Taip, čia mėgsta truputį ... m-m-m ... instrukcijas, nu tokie biurokratai!

Tai buvo senovinis pastatas su lipdiniais ir plačiais aukštais langais, su čerpiniu stogu. Aš atidariau sunkias ąžuolo duris su masyviomis vinių galvutėmis ...

... Kambarys mane sužavėjo savo erdvumu, specifinio kvapo neturėjimu ir švara. Kambarinė palydėjo mane, laužyta rusų kalba paaiškino, kur kas yra, išeidama nusišypsojo ir uždarė duris.

Iki vakaro turėjau daug laisvo laiko, todėl nusprendžiau prasmingai praleisti jį: šiek tiek pailsėjau, sugalvojau pasivaikščioti po miestą. Vienai klaidžioti nepažįstamomis gatvėmis, atrasti miestą, jį pažinti yra su nieko nepalyginamas malonumas. Negalėjau nepasinaudoti šia galimybe.

Aplinkui buvo senoviniai raudonų plytų namai. Juos supo tvarkingai apkarpytų krūmų gyvatvorė. Gėlių gausa. Seni namai buvo įspūdingi: pretenzingi bareljefai ir vartų bokštai. Samanotos sienos. Sunkūs langų rišiniai. Iš kai kurių pastatų fasadų praeiviams šypsojosi kažkokie monstrai. Aukštos arkos - skliautuotas praėjimas. Ažūrinė gotika. Tarsi būčiau patekusi iš dabartinio amžiaus į praeitį, kažkokį tolimą šimtmetį. Kokio amžiaus šios samanotos sienos? Jiems trys šimtai metų ... daugiau? Bažnyčios stelės. Įmantrių kaltinių tvorų simfonija. Fontanų kaskada, tiltų kupros. Šiuolaikinė architektūra, sėkmingai integruota į senovės dekoracijas, taip pat negali būti vadinama blankia.

Keisti pėstieji. Kelyje nei vienos mašinos: nei dešinėje, nei kairėje. Eik ramiai, kelias laisvas. Ne, jie stovi kaip alaviniai kareivėliai, stovi ir laukia "geležinio medžio kirtėjo" signalo su raudona, geltona, žalia spalva ant kaktos. Namuose jau seniai būčiau perbėgusi kelią ir jau ėjusi tiltu į universalinę parduotuvę. Bet aš nenorėjau pasirodyti "per daug kultūringa" , kaip sakydavo Obrazcovo lėlių teatro vedantysis, prieš užhipnotizuotus žmones.

Vos perėjusi tiltą, iš niekur atsiradęs debesis kiaurai apipylė tarsi šaltu "dušu". Saulė pasislėpė - atšalo, vėjas pliaukštelėjo mano neseniai tokios gražios suomių gamybos suknelės, kurią pagal "blatą" specialiai šiai kelionei įsigijau, padurką.

Aš kažkaip išdžiūvau tvankioje parduotuvėje ir pirmiausiai nusipirkau sulankstomą japonišką skėtį, tik atsiradusį mūsų buityje. Su juo nesiskyriau iki kelionės pabaigos, nes netrukus supratau, koks tai būtinas atributas Baltijos regiono gyventojui. Nes nežinai, kurią minutę lįs. Lietus prasideda labai netikėtai ir, atlikęs savo darbą, taip pat netikėtai baigiasi. Ir tarsi nieko nebuvo, saulė nekaltai ryškiai šviečia, tarsi nebuvo pasislėpusi už debesies.

Universalinėje parduotuvėje gavau nemalonią "pamoką".

Per mikrofoną dviem kalbomis paskelbė, kad tam tikrame aukšte prekiauja pėdkelnėmis. Vos tik mano "lokatoriai" išgirdo šią informaciją, aš nulėkiau į nurodytą aukštą. (Juk pas mus pėdkelnės yra deficitinė prekė, taip pat kaip ir ilgi medvilniniai marškinėliai, pamėgtos mūsų močiučių). Vienu ypu pakilusi į penktą aukštą, puolu prie pėdkelnių kalno, pasirinkdama mano dukrytei, motinai ir uošvei tinkamus dydžius. Pririnkusi n vienetų, pergalingai atsigręžiau, ieškodama tų žmonių, kurie galbūt tik artėja prie geidžiamų daiktų. Bet ... nepamačiau nei skubančių, nei griebiančių, nei stumiančių ... Net sutrikau iš gėdos, nustūmiau nuo savęs be kovos gautą laimikį. Ir gėdydamasi savo elgesio, padaviau pinigus pardavėjai. Mūsų tautietės tikrai nepraleistų progos įgelti, o ši "nužudė" mane mandagiai klausimu: "Ar poniai i suvynioti?"

Išsiuntusi pirkinius paštu, grįžtu į viešbutį.

Pakeliui užėjau į valgyklą su jūros tematikos pavadinimu.

Interjero apdaila atitiko pavadinimą: ant sienos, kaip laive, kabo siauri laiveliai, virvės, iliuminatoriai, mėlyna patalpos spalva ...

Atsisėdu prie balta staltiese padengto staliuko. Padavėja klausia, ko aš norėčiau. Po pasivaikščiojimo išalkusi buvau pasirengusi suvalgyti jautį. Todėl užsisakau sriubos pilną porciją, dvigubą antrą patiekalą ir atsigerti.

- Ir sriubos? - labai nustebo.

Matyt, spendžiant iš mano figūros aš negalėjau tiek įveikti. Nors nesu smulkutė. Pasidarė truputį nepatogu dėl žvėriško apetito. Todėl sumažinau kalorijų kiekį:

- Taip. Tik pusė porcijos.

- ...deja, dabar nėra galimybės įvykdyti šį užsakymą ...

Tikrai, kaip aš nepagalvojau: jau vakaras, greitai užsidarys, sriuba pasibaigė.

- ... mes neturime įpročio valgyti sriubą vakarienei ... - pagaliau ištaria mandagi mergina, kruopščiai konstruodama sakinius.

Kitas nemalonumas laukė viešbučio kambaryje, bet, mano laimei, tai vyko be liudininkų.

Prieš einant į dušą nusprendžiau išvėdinti kambarį. Viršulangis yra, tačiau be skląsčio, kuris jį laikytų. Užlipau ant plačios palangės ir bandau pasiekti bent apatinės dalies - nepavyksta. Kėdė ant palangės ir kruopštus sandariai uždaryto daikto tyrimas - nedavė jokių rezultatų. Nusileidau ant grindų, ėmiau spręsti galvosūkį: juk ne be reikalo čia yra viršulangis. Prisiminiau klasikinę Fonvizino herojaus frazę. Pastebėjau šalia rėmo kabantį ilgą ketaus strypą su apvalia rankenėle apačioje. Eurika! Švelniai patempiu į apačią ir štai - "Sezamas" lėtai ir be ypatingų pastangų atsidarė ...

Pavargusi po kelionės ir nuo įspūdžių nugrimztu į gilų miegą.

(Tęsinys kitose "Atolankose")

Šaulija Zulkarnajeva (Alkinskaja)

https://www.skrastas.lt/atolankos/kurzemes-tolima-sviesa-2

KURŽEMĖS TOLIMA ŠVIESA (3)

Profile picture for user Redakcija

Redakcija

"Šiaulių krašto" inf.

2021-10-13 06:00

Šiauliuose moteris lankėsi du kartus - 1984 ir 1987 metais.

Šaulija Alkinskaja (knygas pasirašo mergautine, Zulkarnajevos, pavarde) - Baškirijos Respub-likos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė, devynių knygų autorė.

"Lietuva tapo mano gyvenimo dalimi", - laiške Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai rašė Šaulija Alkinskaja, iki šiol tebesidominti viskuo, kas susiję su Lietuva.

Dyzeliniame traukinyje

Aš buvau vienintelė keleivė vagone. Niekas nepatikrino bilieto ir nenurodė man vietos. Atrodė, kad šį ankstų rytą veža tik mane. Štai stoties radijas pranešė: "Dyzelinis traukinys Vilnius - Šiauliai išvyksta ..." Aš suvirpėjau, nes kažkodėl pasivaideno, kad taria mano vardą. Juk iki trisdešimt aštuonerių aš niekada nebuvau girdėjusi, kad šiuo vardu kreipėsi į kažką kitą. Aš pripratau, kad tai tik mano vardas. Visą kelią iki pat galinės stoties, kiekvieną kartą, kai skambėjo pranešimo pradžią "dyzelinis traukinys ...", aš išdidžiai klausiausi šio žodžio.

Rytas buvo tikrai šaltas. Apsirengusi lengvai, kaip Urale, aš sustingdavau nejaukiame vežime, bandydama sušildyti savo šaltas kojas madinguose bateliuose, jas vyniodama ... į laikraštį. Nugara taip pat šalo, nes tokioje situacijoje mados "klyksmas" - sintetinis megztukas visiškai nepasiteisino. Nesitikėjau, kad čia būna tokie oro kontrastai: vengdama papildomo svorio nenorėjau net jo imti į kelionę.

Pro langą skverbėsi balkšvas rūkas, kuris viešpatavo aplinkui. Jis gulėjo ant medžių pečių, dengė krūmus. Atvirose vietose - žemumose jis putojo, stebindamas savo absoliučiu baltumu ir sukdamasis debesuotu storumu.

Kelias drėgnoje tamsoje atrodė nesibaigiančiu. Mintys buvo liūdnos.

"Kam reikėjo taip toli važiuoti? Nemačiau karo, nedalyvavau: apie ką aš kalbėsiu: apskritai, kaip jie mane priims: vėl ... "Dyzelinis traukinys ..." Ar ne geriau būtų pavadinę "keleiviniu", o ne kažkokiu "dyzeliniu"? Ar aš pagaliau sušilsiu: mūsų kraštuose rytais irgi vėsu, bet šaltis taip negailestingai, kaip fašistai, nekankina ..."

Galiausiai traukinys sustojo kažkokioje stotyje. Stoties radijas pranešė: "Dyzelinis traukinys ... atvyko į Šiaulius".

Išgirdau iškilmingą maršą.

Aš nušokau nuo vagono laiptelio ant žemės. Apsidairiau. Priekyje negausūs saulės spinduliai apšviesdavo neaukšto stoties pastato šoną. Senos tuopos siūbavo vėjyje, pusiau užmigusios mojuodamos sunkiomis šakomis.

"Tai yra žemė, kurioje prieš keturiasdešimt metų vaikščiojo mano tėvas su kareivio batais. Su sunkia susukta miline per petį ir su šautuvu rankose. Galbūt jis būtent tokį liepos dvidešimt šeštosios rytą buvo šioje vietoje, kur aš dabar esu? Tėveli, mano brangusis, kodėl šiandien nesi su manimi?!"

Iš mano akių spontaniškai pradėjo riedėti ašaros, nepageidaujamos ašaros.

Staiga pradėjo lyti, akimirksniu įvairiaspalviai skėčiai uždengė stoties aikštę. Nusilenkiau prie savo krepšio, bet apsigalvojau išimti skėtį. Atsitiesiau. "Mano tėvas tada, ko gero, ėjo į ataką esant kulkų krušai, o aš pabūgau kelių lietaus lašų. Seno kareivio dukra, pirmyn!"

Suvokiau, kad elgiuosi taip, kaip dera sovietinio kario-kovotojo dukrai, išdidžiai pakeliu galvą ir ryžtingai einu link stoties šią ankstyvą valandą smarkiai lyjant ir maršui skambant.

Mano ištakų vieta

Pasaulyje viskas turi ir pradžią, ir pabaigą. Daina, prasidedanti iki skausmo pažįstamais žodžiais: "Sode net nesigirdi šnaresio ..." Tėvynė, kuri prasideda nuo "mūsų kiemo vartelių..." ir "nuo gerų ir ištikimų draugų ..." Volga, kuri prasideda nuo šaltinio ...

O žmogus? Kada ir kur prasideda jo gyvenimas? Gimimo momentu? Dar apvaisinimo metu, įsčiose? O gal jo nematoma dvasia sklando tarp aistringai mylinčių vienas kitą? Nežinau, kuri iš šių prielaidų yra teisinga, bet aš prasidėjau ... nuo vardo. Nuo to vardo, kuris alsavo toliais, sūriu kvapu ir sklindančios jūros bangomis. Nuo vardo, kurį gavau tėvo gyvybės kaina.

Registracijos kambaryje buvo jauna moteris, kuriai aš pasakiau, kad atvykau pagal kvietimą. Sužinojusi, iš kur ir kas aš, paprašė šiek tiek palaukti. Išėjo ir greitai grįžo su bendradarbių grupe, kurie triukšmingai mane apsupo.

- Kaip sekėsi kelionėje?

- Štai kokia ji - mūsų "dukra"!

Viena jų nuvedė mane į antrą aukštą. Tai buvo miesto tarybos pirmininko pavaduotoja Zinaida Gaurilčikienė. Malonios išvaizdos, išlaikytų manierų, gera pašnekovė - ji man iškart patiko. Mūsų pažintis, kuri vėliau virto gerais santykiais, prasidėjo būtent tada.

Prieš viešbutį sustojau ir neramiai pažvelgiau į virš pastato spindinčias dideles raides: Šiauliai ...

Dabar žinosiu, kaip rašomas šis žodis!

Buvau įtraukta į svečių iš Maskvos grupę. Tai buvo trys vyrai ir viena moteris. Anton Rafaelovič Gubarevič, Georgij Filipovič Simarev, Vasilij Ivanovič Železovskij, snaiperė-leitenantė Zinaida Pavlovna Zadorožneva. Visi, išskyrus Zadorožnevą, iš 204 divizijos, turėjo aukštus karinius laipsnius, maskviečiai.

Mane apgyvendino su Zinaida Pavlovna. Vėliau iš daugybės pasakojimų naktimis sužinojau, kad fronte moteriai buvo dvigubai sunkiau, nei vyrams. Vakare visi kartu atšventėme susitikimą, jie mane pavadino lengva Antono Rafaelovičiaus "ranka" "pulko dukterimi" ir juokaudami pasižadėjo budriai saugoti mane nuo svetimų akių, tokiu būdu tėviškai globoti.

Mūsų vadovu ir gidu buvo paskirtas centrinės prekybos bazės partinės organizacijos sekretorius Juozas Juozovič Mickevičius, vėliau prie mūsų prisijungė beveik mano amžiaus marksizmo-leninizmo universiteto direktorė Violeta Kazlauskienė.

Po pietų mus nuvežė apžiūrėti miesto.

Miestas skęsta žalumynuose. Namai vienas už kitą gražesni - unikalios šiuolaikinės urbanistinės architektūros pavyzdys.

Pagrindinė Vilniaus gatvė skirta pėstiesiems. Skveruose yra įvairių skulptūrų. Štai geranoriški nykštukai įvairiomis linksmomis pozomis, o šalia ant žolės išsitiesė barzdotas senelis žaismingų anūkų apsuptyje.

Ant namų stogų - vėtrungės: gaidžiai, vėliavos ... Yra ir tokių stogų, kur "klaidžioja" suodžių spalvos geležinės katės.

Daug neįprastų dalykų ...

Štai mes pravažiuojame pro mūrinį įstaigos pastatą. Ant aklinos sienos šūkis arba citata lietuvių kalba. Prašau šalia sėdinčio Juozo Juozovičiaus išversti. Pagalvojąs, jis tarė: "Tai jums bus neįprasta - pas jus neleidžiamos tokios laisvės. Parašyta: "Su svetimu kailiu išsaugosi savo!"

Tai kailių fabrikas.

Visur švara, tvarka. Jokių nuorūkų. Įtariu - idealiai sutvarkė šventės proga. Einame pro apkarpytus krūmus alėja. Vyrai įmetė nuorūkas į urną (beje, kvartale yra tik viena urna). Juozas nebaigė rūkyti, patraukė cigaretę ir toliau pasakojo kaip gidas apie miestą. Kažkodėl nusprendžiau sekti, ką jis darys su nuorūka, kuri jau seniai užgeso ir tikrai turėjo jam trukdyti. Netoliese buvo viliojančios tankios žalumos džiunglės - lengva įmesti ten nuorūką. Bet .... jis neša ją iki kitos urnos.

Visus sužavėjo ekskursija į Centrinę bazę. Mechanizacija, tikslumas, drausmė. Valdyboje taip pat stebėjomės, kaip tolygiai paskirstomi maisto produktai tarp mažmeninės prekybos vietų. Skambutis iš vienos parduotuvės: "Pasibaigė pienas". Dispečeris iškart pasidomėjo, kurioje parduotuvėje yra pieno perteklius. Valdytojas mums sakė, kad iki vakaro visi pieno produktai yra išparduodami. Ir dar: bazėje nėra kurjerio. Dokumentas dedamas į kapsulę ir paspaudus mygtuką siunčiamas adresatui per vieną iš plieninių vamzdžių.

Šiauliai - senovinis miestas. Čia gyveno Štrauso ir Bethoveno epochos kompozitoriai ir poetai... Tačiau miestas gali didžiuotis mūsų laikų sūnumi - talentingu žodžio meistru - "Pravdos" žurnalistu Danieliu Šniuku.

Mieste yra Mokytojų namai ir Pedagoginis institutas. Yra vienintelis šalyje Dviračių ir fotografijos muziejus. Beje, pėstiesiems skirta gatvė taip pat yra kol kas vienintelė šalyje. Čia yra gerai žinomos televizorių gamykla ir dviračių gamykla "Vairas", trikotažo fabrikas "Verpstas".

Mano bendrakeleiviai nesusilaiko ir sušunka:

- O juk miestas buvo visai sugriautas!

Violeta pakelia rodomąjį pirštą, tarsi norėdama paprieštarauti:

- Ne, jūs šiek tiek klystate. Du pastatai išliko ir be ypatingos žalos. Likimo ironija - bažnyčia ir kalėjimas ... - tada ji nutyla ir priduria. - Po dvejų metų mūsų miestui sukaks septyni šimtai penkiasdešimt metų. Labai senas miestas, prikeltas iš pelenų, naujai gimęs keturiasdešimt ketvirtais metais.

- Deja, aš taip pat dalyvauju griaunant šį senovinį miestą, - sako Anton

Rafaelovič su liūdesiu ir sielvartu balse.

Aš suvirpau: lyg tuos žodžius tartų mano tėvas - jis pakartojo tėvo žodžius iš fronte rašyto laiško ...

- Tuo momentu taip reikėjo! - reziumuoja Vasilij Ivanovič.

- Tavo tėvas taip pat nebūtų atpažinęs, jei jis būtų čia, - Zinaida Pavlovna švelniai apkabina mano petį.

- Bet jis unikaliai įamžino miestą tavyje.

Jaučiuosi nesmagiai, nes nežinau, kaip reaguoti į šiuos žodžius.

Manau, kad būtent dabar galima paklausti apie tai, ką jau seniai norėjau sužinoti. Tai mane jaudino ir kartu gąsdino, todėl vis delsiau. Tai klausimas apie miesto pavadinimo etimologiją. Bijojau netikėtumų. Pavyzdžiui, mano miestas, kuriame gyvenu, Kumertau reiškia "Anglies kalnas", nes ten kasama anglis. O gal ir "Šiauliai" vertimas yra visai beprasmiškas žodis?

Išdrįsau ir užduodu klausimą, kuris mane jaudino.

- Tai labai senovinis žodis. Maždaug prieš aštuonis šimtus metų čia gyvenę mūsų protėviai taip vadina saulę. Mūsų miesto įkūrėjai suteikė miestui šį vardą. Tu - saulė!

- Kokia aš saulė? - patetiška Violetos kalba mane džiugina ir išsklaido abejones, tačiau šiek tiek suglumina. - Aš brunetė, veikiau "mėnulis" ...

- Tikrai, ne! - jie mane įtikina, kad tu atitinki savo veikla Žemėje: sušildai žmonės savo sielos gėriu, esi visuomenės šviesuolė. Mokytoja ir yra Saulė.

Tą pačią dieną miesto komiteto konferencijų salėje įvyko iškilmingas veteranų susitikimas. Kuklus pastatas su iškaba "Lietuvos komunistų partijos miesto komitetas". Įsiminiau dėl prasmingumo.

Pirmasis sekretorius J. Lukauskas pasveikino susirinkusiuosius, kurių buvo apie aštuoniasdešimt žmonių. Turėjo dar atvykti. Po pristatymo kiekvienas svečias atsistodavo. Kartais tai sukeldavo auditorijos reakciją, iš vietos sušukdavo: "Žvalge Ženka, ar tu?!", "Petrus, vėliau prieik prie stalo!" Ir šie visiškai žilaplaukiai "Ženkos" šypsojosi ir sutikdami linktelėjo galva. Sužinojau, kad iš Baškirijos atvyko dar du žmonės - gydytoja Zinaida Kuznecova, turinti majoro laipsnį, S. Janbarisov - neprisiminu laipsnio, iš Ufos.

Mane pristatė šiais žodžiais:

- Tarp mūsų galėjo būti dar vienas veteranas ... bet vietoj jo atvažiavo jo dukra. - Lukauskas trumpai papasakojo mano istoriją ir baigė žodžiais. - Ji tarsi skaičiuoja laiką nuo tos dienos, kai antrą kartą gimė mūsų miestas.

(Bus daugiau)

https://www.skrastas.lt/atolankos/kurzemes-tolima-sviesa-3

KURŽEMĖS TOLIMA ŠVIESA (4)

Šaulija ZULKARNAJEVA (ALKINSKAJA)

rašytoja

2021-11-01 08:00

Šiauliuose moteris lankėsi du kartus - 1984 ir 1987 metais.

Šaulija Alkinskaja (knygas pasirašo mergautine, Zulkarnajevos, pavarde) - Baškirijos Respublikos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė, devynių knygų autorė.

"Lietuva tapo mano gyvenimo dalimi", - laiške Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai rašė Šaulija Alkinskaja, iki šiol tebesidominti viskuo, kas susiję su Lietuva.

Šaulija Zulkarnajeva (Alkinskaja)

Rašytoja

Diena, kurios niekada nepamiršiu

Antroji diena buvo sunki. Sunki ir iškilminga.

Pirmiausia kapinėse pagerbėme žuvusiųjų atminimą. Kiekvienas kapas yra gerai prižiūrimas, prie galvūgalio pastatyta marmuro lenta, kurioje nurodomi mirusiojo gimimo metai ir mirties diena. Neapsiėjo be dramatiškų veiksmų - vyras atsiklaupė ir pradėjo raudoti, apkabindamas kalnelį. Ten guli jo žmona. Kitas vyras buvo išvežtas greitosios pagalbos automobilyje ...

Labai sujaudino tas skausmas, kuris lyg nuslūgo praėjus metams. Šie žmonės vėl ryškiai išgyveno karo laikų tragediją ...

Minėjimas prie Amžinosios ugnies. Po kaitria saule, kaštonų ir liepų pavėsyje atrodė nerealu tai, kas vyko šiame krašte prieš keturiasdešimt metų.

Po to visi šimtas septyniasdešimt penki veteranai, vieni su karine uniforma, kiti su civiliais drabužiais, su kiekviename žingsnyje skambančiais ordinais ir medaliais, išsirikiavo į koloną. Ir šis skaidrus, ne mažas gretasienis pajudėjo link Salduvės kalno.

Per visą gatvę išlaikydami griežtus atstumus stovėjo jaunuoliai ir merginos su gvazdikais rankose. Šios gėlės palaipsniui pereina iš jų rankų į mūsų rankas. Žmonės iš skirtingų gatvių plūsta ir skuba prisijungti prie šios neįprastos eisenos. Išeidama iš miesto atsigręžiau - kolonos galas buvo kažkur labai toli.

Prieiname prie kažkokios aukštumos su vešlia žole.

- Tai ir yra Salduvės kalnas, - paaiškina man Violeta, prie kurios nuolatinio buvimo šalia manęs aš jau pripratau. - Mes neturime aukštų kalnų, aukštumas vadiname kalnais.

Ten buvo pastatytas memorialinis ansamblis miesto išvadavimui nuo įsibrovėlių įamžinti. Centriniame taške yra trys skulptūrinės figūros stambiu planu.

Tai trys kariai, simbolizuojantys trijų tipų karinius dalinius: pėstininkų, tankistų ir artilerijos. Merginos ir vaikinai su tautiniais rūbais stovi abipus paminklo marmurinės sienos pakraštyje su ilgu ąžuolo vainiku. O netoliese esanti kalva tarsi išmarginta tvarkingai išdėstytais gyvų figūrų spygliais. Tai jauni kariai vėjyje plazdančiuose apsiaustuose su šautuvais nukreiptais į miestą ir iš dalies ir į mus. Kažkaip nejauku. "Rekviem" atliekantis po atviru dangumi galingas choras sustiprina akimirkos iškilmingumą.

Vėl apsiniaukė (sunku priprasti prie labai permainingo oro).

Žodis suteikiamas pirmajam sekretoriui. Tik jis priėjo prie mikrofono, kuris stovėjo marmuro puslankio centre, netoli būsimo Amžinosios ugnies degiklio, trečią kartą per dieną pradėjo lyti. Prie oratoriaus pribėgo paslaugus vyras su dideliu juodu skėčiu. Tačiau netrukus po gesto, reiškiančio "nereikia", jis buvo priverstas pasitraukti.

- Koks šaunuolis! - šalia kažkas tyliai pasakė.

Man įstrigo Marcelės Kybartienės kalba. Liekna moteris, su gerai prigludusiu kostiumėliu, su apdovanojimais ant krūtinės. Ji buvo medicinos seserimi, tačiau taip pat teko rankose laikyti ir šautuvą. "Ten, - ji rodo į kalną, kuriame stovi kariai, - mes kartu su mano drauge ir sužeistaisiais, kurie galėjo laikyti šautuvą ir šaudyti, atrėmėme puolimą ..." Ji nebaigia kalbėti ir pasitraukia nuo mikrofono. Prisiminimai ją užvaldė.

Ateina Amžinosios ugnies uždegimo momentas. Tyla. Tokia sunki tyla, netgi ir vėl trumpam išlindusi saulė pasislėpė už debesies. Tyla spiegia ausyse, spaudžia krūtinę. Veteranų virtinė juda link Amžinosios ugnies.

Deda gvazdikus. Ir šioje iškilmingoje tyloje galima išgirsti kiekvieną per ceremoniją ištartą žodį.

"Neduok Dieve, Viešpatie, mano vaikams ir anūkams, niekam pamatyti tokį košmarą."

"Savo kojos kaina aš apgyniau tave, Lietuvos žeme," - tai pasakė moteris su ramentais, kuri atkakliai įveikė visą kelią nuo miesto, atsisakydama pasiūlyto automobilio.

"Valiuša! Atleisk, aš tavęs neapsaugojau. Dabar atvažiavau pas tave ..."

Aš taip pat priartėjau prie šios vietos. Matau televizijos kamerą. Ugnį. Emocijos užplūdo ir mane.

Tame, kad šią ugnį šiandien įžiebė, kad dabar miestas klesti, yra ir mano tėvo nuopelnas.

Lūpos kužda: "Tėti! Už viską, už viską ačiū Tau!" Ašaros pačios bėga per skruostus. Noriu graudžiai, garsiai verkti.

Tačiau labiausiai sukrėtė mums kino teatre parodytas dokumentinis filmas, nufilmuotas tą istorinę dieną. Dundėsis, sprogimai, "Katiušų" švyturiai. Pėstininkai atsigulė, nedrįsdami pakelti galvos. Žemė susimaišė su dangumi. Dangaus nėra - viena vientisa pilka uždanga. Kitame kadre garsiai šaukdamas "Ura -a -a " pėstininkai pakilo ir veržėsi į priekį.

Štai vienas pėstininkų trumpam atsuka veidą, lyg kažką šaukia. Liesas, aukštas tarsi stulpas, su kario palaidine ir šalmu. Ir puolė į priekį. Nosis! Unikali, nepakartojama nosis su kuprele. Šis veidas ....

- Nejaugi jis?

Kviečiamas šūksniu "Pirmyn" žmonių skruzdėlyno sraute, kurį bet kurią akimirką gali paliesti kulka, skeveldra, kurį tiesiog gali sutriuškinti priešo tankų vikšrai, kurį šiame košmare gali netyčia sunaikinti ir savi ... Akistatoje su mirtimi, kur beveik nėra jokių šansų ... Taikinys - žaislas. Man taip buvo jo gaila. Vienas tarp tų, kurie grįžo ir negrįžo. O dvidešimt milijonų ... neprikelsi.

Vėliau mano prašymu kinomechanikas surado šį kadrą. Giliai įdubusios akys, įdubęs veidas, šonkauliai, matomi net per kario palaidinę. Labai panašus, kaip nuotraukoje su savo kuopa Kuržemėje. Mane, įpratusią matyti tik seną tėvą, nustebino jo jaunystė, jo lankstumas, jo judrumas. Ir vis dar netilpo galvoje, kad jo nebėra šešiolika metų, o jo atvaizdas, gal šešėlis ar fantomas yra išlikęs... vaikšto ... juda.

Išvykimo dieną Zinaida Gaurilčikienė paklausė:

- Na, kaip tau patiko pas mus?

- O, man čia viskas labai patiko. Čia labai gražu ir gyvenimo sąlygos yra puikios (tuo įsitikinau vaikščiodama po miestą viena ir aplankiusi keletą parduotuvių).

- Tada persikelkite gyventi su savo šeima pas mus.

- Ne, ačiū.

- Kodėl?

- Čia debesys ir saulė tarsi budi. Ir šalta. O pas mus tiek saulė, tiek debesys iš anksto perspėja apie numatomus veiksmus. Patikimi.

Visi pasijuokė iš tokio atsakymo.

Olimpinės žaidynės, bulvės, kortos

Išlydėjo mus su Zinaida Salichovna Kuznecova viename kupė, pasirūpindami kelione iki Ufos.

Užuot per dvi paras pasiekti gimtinės, mūsų laukė netikėtas maršruto pakeitimas. Mūsų traukiniui neleido važiuoti per Maskvą, nes vyko olimpinės žaidynės. Ir nukreipė jį aplinkiniu keliu. Mes važiavome savaitę. Kartą atsidūrėme pietuose. Prisimenu Rostovą, Krasnodarą. Ir šiose stotyse labai stiprų raugintų agurkų kvapą, vaisių ir daržovių pigumą.

Zinaida Salichovna rūpinosi manimi kaip savo pačios dukra, kad tik aš neatsisakyčiau lošti su ja kortomis. Už tai man buvo suteikta galimybė miegoti ant viršutinio gulto, kiek man patinka, ir valgyti agurkus su bulvėmis tiek, kiek telpa. Iš kur bulvės? Jų buvo labai daug, apie pusė kibiro. Ji vežė jas iš miesto.

Įsiminkite senos karo gydytojos receptą: pirmiausia išvirkite nuluptas bulves, po to neperpjautas bulves apkepkite iš visų pusių. Tokiame pavidale jos puikiai išsilaiko visą savaitę.

Jos pasakojimai apie karo gydytojų likimą vertos atskiro aprašymo. Ilgas ir monotoniškas kelias geležinkeliais man neprailgo, nes šalia buvo komunikabili, išprususi ir nepaprastai šilta moteris.

Į jos klausimą, kaip lietuviai mane rado, atsakiau:

- Atsitiktinai. Mano pusseserė Elona, gyvenanti Vyborge, atostogavo Baltijos šalyse. Atsitiktinai prie valgyklos stalo kartu sėdėjo Rimantas iš Šiaulių miesto. Įsikalbėjo. Taigi, tas vaikinas sužinojo apie mane. Muziejaus mokslo darbuotojas Rimantas Beleckas parašė miesto laikraštyje apie mano egzistavimą. Mano naujoji bičiulė perskaitė ... Aš atsakiau į jos laišką ... Vadinasi, padėjo Jo Didenybė Atsitiktinumas.

(...)

Ir šiandien galiu pasakyti, kokios filosofinės mintys tada mane užvaldė...

Mano tėvas galėjo neatsidurti to mūšio pragare... Gal būčiau gimusi, bet tada su kitu vardu ... Turėčiau kitą profesiją, kitą šeimą ... Ir gyvenčiau, galbūt, kitur. Aš galėjau turėti visai kitą gy-venimą. Galbūt ir daug lengvesnį, be daugybės išbandymų, egzaminų, kuriuos likimas davė man... Bet! Aš galėjau praleisti šį gyvenimą! Sudėtingą, bet nepaprastai gražų.

Atsitiktinai ar sąmoningai Laikas mus neša per gyvenimą ir palieka ten, kur kiekvienas turi pa-teisinti savo vardą.

Laikas. Nenuspėjamas laikas. 1993 metai. Iširo TSRS, iš žemėlapio dingo didelė valstybė. Vis-kas pasikeitė. Pasikeitė požiūriai, nebeaktualios dvasinės vertybės. Mano miestas atitolo. Vis-kas liko už tų metų ribos.

Mintyse klaidžioju Šiaulių gatvėmis, prisimenu savo draugus.

Kartais net sapnuoju mano miestą.

Esu išsitikinusi: socialiniai kataklizmai negali nužudyti žmoguje įskiepytą vertingiausią pradą - Atmintį.

Mes visi pavaldus laikui.

1984, 1997 m. rugpjūtis

Vilnius - Šiauliai - "Karagaiskij bor" sanatorija (Čeliabinskas)

https://www.skrastas.lt/atolankos/kurzemes-tolima-sviesa-4

Îñòàâèòü êîììåíòàðèé
Ðàçìåùåí: 02/12/2025, èçìåíåí: 02/12/2025. 66k. Ñòàòèñòèêà.
Ñïðàâî÷íèê: Ïðîçà

Ñâÿçàòüñÿ ñ ïðîãðàììèñòîì ñàéòà.
Íîâûå êíèãè àâòîðîâ ÑÈ, âûøåäøèå èç ïå÷àòè:
Î.Áîëäûðåâà "Êðàäóø. ×óæèå äóøè" Ì.Íèêîëàåâ "Âòîðæåíèå íà Çåìëþ"
Êàê ïîïàñòü â ýòoò ñïèñîê

Êîæåâåííîå ìàñòåðñòâî | Ñàéò "Õóäîæíèêè" | Äîñêà îá'ÿâëåíèé "Êíèãè"

Èíòåðåñíîå Î Ëþäÿõ Çóëüêàðíàåâà Øàóëèÿ. Ëèòîâñêàÿ æóðíàëèñòêà î æèçíè àâòîðà è åå îòöà (Êóðñêàÿ äóãà) Kuržemės tolima šviesa

Èíòåðåñíîå Î Ëþäÿõ
Çóëüêàðíàåâà Øàóëèÿ. Ëèòîâñêàÿ æóðíàëèñòêà î æèçíè àâòîðà è åå îòöà (Êóðñêàÿ äóãà) Kuržemės tolima šviesa